LINA BUIVIDAVIČIŪTĖ

Apie autorių

LINA BUIVIDAVIČIŪTĖ gimė 1986 m. Kaune. Baigė lietuvių literatūros doktorantūros studijas, rengia daktaro disertaciją. Vaikų ir suaugusių literatūros ir kultūros kritikė, apžvalgininkė, tyrinėtoja. Dirba lietuvių kalbos, biologijos ir chemijos korepetitore, kuria įvairius tekstus. Aktyviai dalyvauja poezijos skaitymuose, festivaliuose, performansuose. 2017 m. išleido pirmąją poezijos knygą Helsinkio sindromas.


Mano santykis su gimtine... savotiškas toks. Jau parduoti amžino atilsio močiutės namai, kuriuose užaugau – Vilijampolės daugiabutis. Sapnuoju jį ir sapnuoju... Šalia buvusią pirmąją mokyklą, stadioną, patį butą. Dabar mielai grįžtu į Alma Mater, jaukias senamiesčio erdves – Vilniaus universiteto Kauno Fakultetą, norėčiau kada nors ten dėstyti. Gimtinė – ir draugai, kurių labai pasiilgstu, ir kapinaitės, kuriose palaidoti artimieji. Vytauto parkas, Kauno Lėlių teatras, skaitovų konkursai Maironio muziejuje, „Pingvino“ ledainės skanėstai, pirmosios (ne)laimingos meilės. Ir daug. Daugiau.


Negauti Nobelio

Šiandien sėdžiu prieš savo
psichoterapeutę ir nuoširdžiai
verkiu, nes negausiu Nobelio
premijos. Ką ten Nobelio –
net Nacionalinės, matyt,
negausiu, sakau jai, kad
noriu trypt kojom, draskyti
paveikslus nagais, kristi
ant žemės it trijų metų
krizę išgyvenantis vaikas,
aš ir esu tas saldainio
negaunantis vaikas,
mažoji Linutė, eilinį
sykį laukianti konkurso
rezultatų depešus grojančia
širdimi, nes nelaimėti
jai reiškia nebūti.
Mano psichoterapeutė
kalbina tą mažąją Linutę,
ir klausia, kaip įvertinimą
padariau savo namais –
man tiesiog per daug
skaudėjo, kitaip manęs

niekas neįžiūrėjo –
tik scenoje, tik rampoj
galėdavau truputėlį pabūti.
Eik nachui, mažoji Linute,
eikit nachui, visi mane skatinę
mokytojai – noriu kitų namų.
Psichoterapeutei patinka
pastarasis mano lozungas.
Bet aš vis tiek labai
noriu gauti tą Nobelį.

Organizatoriai

Skaityti kviečia

Partneriai ir rėmėjai