RAMŪNAS ČIČELIS

Apie autorių

RAMŪNAS ČIČELIS (g. 1979 m.) – žurnalistas, rašytojas, humanitarinių mokslų daktaras. Žinomas kaip daugiau nei 300 publicistikos straipsnių, poetinių esė knygos Bohemijos fragmentai (2015) autorius. 2015 metais Vytauto Didžiojo universitete apgynė disertaciją apie Jono Meko kūrybą. 2009 m. Lietuvos edukologijos universiteto absolventų kūrybos almanacho Žosmė sudarytojas. 2010–2013 m. yra stažavęsis Niujorke, Antologijos filmų archyve, kūrybinėse pasaulio lietuvių menininkų dirbtuvėse „Migruojantys paukščiai“. Nuo 2015 m. periodiškai veda kūrybinio rašymo seminarus įvairių Lietuvos aukštųjų mokyklų studentams bei bibliotekų skaitytojams. Šiuo metu gyvena Jonavoje, dirba šio miesto viešojoje bibliotekoje ir dėsto VDU. Bendradarbiauja su dienraščiu „Kauno diena“, keliais interneto portalais. Yra publikavęs savo eilėraščių ir novelių kultūrinėje spaudoje.


Iš poetinių esė rinkinio Bohemijos fragmentai

Jonavai – mergaitei baltais drabužiais

Pamačiau Tave, Jonava, vandens atspindyje. Raibuliavo. Švietė saulė. Tuo pat metu ir danguje, ir vandenyje. Leidai man žiūrėti, nesidangstei. Atrodė, kad tuoj užeis debesis, ir visas stebuklas dings. Nežinojau, kam Tau manęs reikėjo. Gal kad suprasčiau, jog niekas daugiau nebuvo svarbu. Nežinojau, ką daryti. Stovėjau kaip įbestas. Aplink stumdėsi draugai. Jie nieko nematė. Jie jau buvo matę. Kiekvienas vis kitaip. Tokie momentai neperduodami. Jie nešami akyse. Buvau pasirengęs atsiprašyti, kad nesu pasirengęs Tavo atėjimui. Jokių žodžių. Iki šiol negaliu apie Tave kalbėti. Rojus išniro iš po žemių. Netiesa, kad jis danguje. Tai – apgaulė. Siekti to, kas netikra ir nežinoma. Tu parodei, kad esi čia pat, bet nepaliečiama. Jokios blogos pabaigos būti negalėjo, nes neaišku, kada buvo pradžia. Spėjau, gal tada, kai meldai sušiureno nuo popietės vėjo. Tvirtai žinojau, kad tąnakt nebuvau išėjęs iš namų. Tu sakei, kad mes buvome kartu. To neįmanoma prisiminti. Tai buvo taip tikra, kaip vaivorykštė per lietų. Vilties ženklas, sakė kiti. Maniau, kad ta viltis buvo tada – pakilusi ir nusileidusi. Tu buvai tvenkinio vandenyje. Visas blogis ir gėris kartu sudėjus. Į Tavo ranką, delną, mažąjį pirštelį, nago įbrėžimą. Skaudėjo, bet malonu. Kritimas kaip prieš dešimt metų košmaro sapnuose. Šokau nuo namo žemyn. Kojos išaugo lyg medžio didumo. Ir nesusižeidžiau. Nušokau. Taip ir tada su Tavim. Šokau į vandenį, kaip nardytojai karštą popietę. Kažkas kuždėjo – šis reginys tik man, kiti jo nemato. Tai – tikėjimas, kad vanduo neturi pabaigos. Man taip trūko vandens. Dar ilgai po Tavęs. Vien ugnis. Degančios lovos. Tavo drabužis mirko vandenyje. Jis buvo aštrus lyg geležis. Dek, kol neliks nieko. O aš norėjau semti iš dugno ir išsemti viską. Iki naujo gyvenimo. Sako, kad aš mylėjau Tave praėjusiame gyvenime. Man norėjosi šio gyvenimo. Supratau, kad ilgai šie apžavai netruks. Akys atsivėrė ir pamačiau nuo kalno riedantį žmogų. Jis ridenosi ir kvatojo. Artėjo į mus. Iš kurio jis gyvenimo? Mėnulis buvo kažkur regimybės pabaigoje. Jaunatis. Pilnėjanti. Nuo tada spėliojau, ko iš tiesų nori moterys. Vienatvė eina, meilė kyla. Ant Tavo drabužių buvo parašyta: lengvai. Gal tai ir netiesa, bet vis tiek gerai. Ar po manęs buvo kitų? Tais pirštais galima liesti tik pianino klavišus, bet ne Tave, mergaite, vardu Jonava...

Organizatoriai

Skaityti kviečia

Partneriai ir rėmėjai