GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Apie autorių

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ (g. 1980 m.) – poetė, prozininkė, eseistė. Studijavo lietuvių literatūrą Vilniaus universitete. Pirmoji knyga Sudie, mokykla (dvi apysakos) išleista 2001 m. Knyga Postilės (evangelijų komentarai) kartu su kunigu Julium Sasnausku išleista 2010 m. Nuo 2011 m. dirba kultūros svaitraštyje „Šiaurės Atėnai“. Poezijos knygos: Heterų dainos (2008), Meninos (2014), Singerstraum (2016). Įvertintos keliomis premijomis, yra vertimų į užsienio kalbas.


Gimtinės neturiu (nepaisant fakto, kad vienur gimiau, kitur augau), nepuoselėju jai sentimentų, negarbinu kaip kuo nors išskirtinės vietos. Man atgrasus regioninis nacionalizmas. Nemėgstu, kai nuo mokyklos brukama nekritiška, besąlygiška gimtinės meilė, kuri neva turėtų būti automatiška ir savaime suprantama. Nepakeliu, kai vietoj realių švietimo ar kultūros darbų ten renčiami megalomaniški paminklai rašytojams, steigiamos kone beprasmės jų vardų premijos, visas tikroviškas socialines ydas ir tamsuoliškumą sušluojant „po klombomis“. Bet pripažįstu mažų miestelių, provincijos grožį.


Kėdainiai

Niekad tavęs, mieste, negalėjau pamilti,
nors gražiai atrodė saldaininiai škotų namai atvirukuose.
Anksti mirusius kunigaikščio vaikus sergėjo alavo liūtai,
būgnai ir vynuogės Radvilų mauzoliejuje.
Galvodavau, kam jiems to reikia.
Ar taip atsitiktų ir man, jeigu anksti numirčiau?..

Lyg per sapną prisimenu paauglystę –
kelionę automobiliu po apleistus dvarus ir tariamą Isą,
abu tėvus prie minareto, fotoaparatą jų rankose,
nors niekad nemačiau išryškintų nuotraukų.

Kartais prisiversdama įsivaizduodavau tėvo,
kol jis buvo berniūkštis, šmėklą,
spardančią tenai kamuolį – sporto sale
paverstoje reformatų bažnyčioje.

Taip pat ir jauną balsą mamos, matyt, bjaurioje mokykloje,
dvokiančioje kopūstais ir sportinių batelių guma,
ir ypač – savo gimimą, kuris jaudindavo tik nuo tada,
kai pačiai reikėjo gimdyti.

Nesisavinau tavęs, kaip ir jokių kitų miestų, gimtinių, namų,
kuriais grožėdavausi tik iš tolo, apgyvendindama juose
nebent savo veikėjus.

Nors mokė mylėti gimtinę didieji dainiai ir mokytojai,
kažkas abejotino visad slypėjo tame nurodyme.
Neapykanta, neintymumas – abejingumas ir įniršis,
atsisakymas visu tuo džiaugtis, garbinti, gerbti –
išdidi bešaknystė, kraujo
privilegijų atsižadėjimas.

Jie mano, kad mano gyslomis teka
romių valstiečių ir niekam
tikusių šlėktų kraujas.

O iš tikrųjų – liustelyje sklandančių
dangaus akmenų lava.

Organizatoriai

Skaityti kviečia

Partneriai ir rėmėjai