MARIJUS GAILIUS

Apie autorių

MARIJUS GAILIUS gimė Palangoje 1983-ųjų spalį, mokyklą baigė Šiauliuose, studijavo žurnalistiką Vilniaus universitete, o po to – literatūrą (net du kartus – ir ne iki galo), tuomet įstojo į Stokholmo universitetą, kur trečią kartą neprisikasė iki magistro diplomo, užtat iš Švedijos tiesiu taikymu išvykęs į Paryžių grįžo prie šaknų – prie spalio ir Palangos, rašydamas knygą Šlapias spalis, 2012 m. laimėjusią Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos organizuojamą „Pirmosios knygos“ konkursą. Nuo tol pagrindinė veikla – literatūra ir dėl literatūros.


Atributams aprašinėti šaltiniai ir vietovės nesvarbu. Proziškai pavaizduoti, kaip veikia skalpelis, iškirptė ar slankiojančios durys, patirtis nesvarbu. Užtat literatūriškai užrašydamas sąmonės fenomeną, kurdamas netiesmuką dvasinę būseną, be patirties neapsieisi, dar labiau – be „programinės“ patirties. Vaikystėje derlingiausias dirvožemis. Audringiausia jūra. Todėl mano pamatiniai impulsai rašyti – tik iš ten, iš tėviškės. Iš tėvo tėviškės. Kurdamas apie dabartį nuolat vynioju gyvą atminties giją su Palanga, kurioje nebegyvenu, su jūra, kurią tik aplankau, su tėvu, kuris nebegyvena. Šitaip per prozą atsikuria prarasti pasauliai ir statosi nauji, dar neištyrinėti.


Ištrauka iš spaudai ruošiamo romano Oro

Laiko kapsulė

[…]

Paryčiais ištinka magiška valanda, kuomet prikvėpuotas miegamojo oras prisipildo miglų ir tirštą tylą ardo nebent ausų spengesys. Net iš toli girdėti pavienės mašinos, ypač sunkvežimiai: tu girdi artėjant didžiulę krovininę mašiną kažkur anapus Neries, gal net ant Valakampių tilto, jauti ją važiuojant didesniu nei leistina greičiu, nes kelias tuščias, nes ji vienintelė transporto priemonė visame mieste, įsiveržianti į Mortos nemigos arealą, pasiekiantį klausos piką, kai staiga į duobėtą asfaltą dunksteli ratai ir subilda aidu nuo didžiulio svorio, sudreba priekabos sijų metalas, kurio atgarsis trūkinėjančia banga įsigeria po smegenų žieve, palikdamas svajingą tolimo nuotykio skonį – senos kelionės kažkur į kalnus senu autobusu, kai ji buvo jauna ir rytojumi nesirūpino, ir tada sunkioji mašina per kelias sekundes nutolsta, nusiveždama tolyn ir įviją garso šliūžę, retėjančią kaip gęstančios cigaretės dūmas.
Mortos galva plyšo nuo galvosūkių, apie kuriuos dieną stengėsi negalvoti. Todėl jie lyg išbarstytas sunkvežimio krovinys užgriūdavo naktį: ar paaiškės, kas atsitiko Šemetai? Kokiu būdu pasikalbėti su dukra? Ar verta toliau veltis su Laučiumi ir jo begaline procesija? Kada rasti laiko pasikalbėti su Justu? Ką reiškia simboliai spektaklyje? O baisiausia, kaip ji sugebėjo taip žemai pulti, kad daugiausia laiko praleidžia pažinčių svetainėse, geras mėnuo ničnieko nedirba ir net užsirašė permanentinių antakių procedūrai?
Ji paėmė telefoną ir pažinčių svetainės laukelyje įrašė nuotaiką: „Man pyzė“.
Artėjo dar viena sunkiasvorė mašina – kaip bangų mūša.
Dunkst.
Ir nutolo.
Naktis.
Laivas.
Ir traukinys.
Kartais patyrimas teatre sugrįžta su visa jėga praėjus kuriam laikui po konkretaus patyrimo – ar ne tai ir yra didysis spektaklio kokybės požymis?
Prieš jos užmerktas akis iškilo puošnus auksinis laivas – scenografija Tumino spektaklyje. Baisaus dydžio laivas – per visą sceną iki pat lubų ir net už scenos, jei tai išvis įmanoma. Duktė po spektaklio, sakė irgi pastebėjusi pirmiausia scenografiją – neįtikėtino ilgio traukinį, tikrą traukinį, kuris dardėjo kaip ką tik tas sunkvežimis tolumoje, dardėjo iš vieno scenos galo į kitą, kaip pati išsireiškė, nepertraukiama vagonų grandine, o po traukinio ratais tryško vanduo, gausybė vandens, vanduo sklido nuo scenos ir čiurleno po vienintelės žiūrovės kojomis; salė tvino.

Organizatoriai

Skaityti kviečia

Partneriai ir rėmėjai