AIVARAS VEIKNYS

Apie autorių

AIVARAS VEIKNYS gimė 1983 m. sausio 9 d. Elektrėnuose. Mokėsi Elektrėnų „Ąžuolyno“ vidurinėje mokykloje. 2001 m. įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą, studijavo nekilnojamojo turto vadybą. 2005 m. studijas nutraukė.
    2008 m. kultūrinėje spaudoje pasirodė pirmosios publikacijos. Vienas iš festivalio „Literatūrinės Vilniaus slinktys“ sumanytojų ir organizatorių.
Yra išleidęs tris poezijos knygas: 2007 m. R aktai (išleido „Atkula“), 2014 m. Paukštuko liudijimai (LRS leidykla), – už šią knygą Poetinio Druskininkų rudens festivalyje (PDR) pelnė Jaunojo jotvingio premiją, – ir 2016 m. poemą Laumių vaikas (LRS leidykla), už kurią autorius pelnė literatūrinę Salomėjos Nėries vardo premiją ir LRS premiją už knygą vaikams.
    Nuo 2014 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Eilėraščiai versti į anglų, vokiečių, lenkų, kroatų, flamandų kalbas.


Pacituosiu ištrauką iš vieno savo eilėraščio: „Kad ir kur keliaučiau, vaikystės miestas tūno giliai manyje...“.


Šiaurė yra manyje

Aš iš tolo užuodžiu klastą –
    šitiek metų ir pats jos mokiaus:
kaip nukreipti aukos budrumą,
    kaip gerklėn suvaryti iltis...
O tada jau, iš drėgno guolio
    kruvinais marškiniais pašokus,
atleidimo šviesaus stebuklo
    tarsi vaikui belieka viltis.

Čia atleidžia, tikrai atleidžia:
    dar nebuvo nė vieno karto,
kad žiema, mus speigu sukausčius,
    nesitrauktų atgal į šiaurę,
kur pirmykščių genčių vadeivos
    olose vienas kitą varto,
o užkliuvę už savo kaulų,
    lyg bepročiai kvatoja žiauriai.

Tiek žinių iš ano pasaulio,
    nors ir jos – tik akių dūmimas,
pasakėlės, kurias kadaise
    man motulė palinkus sekė:
nebijoki, kvailiuk brangiausias,
    blogis visad iš baimės imas – –
ir apkamšo šiltai prieš miegą,
    ir pamerkia smaragdo akį...

O paskui ji, menu, išėjo
    ir daugiau niekados negrįžo.
Gal medžiojo, gal mėtė pėdas...
    Gal ne šiaip sau dangus nušvito –
kol sugniaužęs kumščius dairiausi
    pro įskilusio lango kryžių,
gal ir ją pagaliau atleido:
    nuo manęs ir nuo viso kito,

kas atrodo gražu ir gera,
    bet iš tikro priklauso tamsai...
Šiaurė traukia kiaurai per širdį,
    ją jau spėjus paženklint randu...
Vilkei prašantis mano gūžton –
    lyg šunyčiui prie slenksčio amsint,
aš, iššiepęs savąsias iltis,
    jas už durų slapta galandu.

Organizatoriai

Skaityti kviečia

Partneriai ir rėmėjai