GVIDAS LATAKAS

Apie autorių

GVIDAS LATAKAS – poeta, dailininkas, pedagogas. Gimė 1972 m. Telšiuose. Nuo 1998 m. gyvena Kaune. Vedęs, turi 3 vaikus. Dirba pedagoginį darbą, parodose dalyvauja nuo 1996 m., tapo paveikslus, kuria emalio miniatiūras bei medalius. Medalių kolekcija saugoma Žemaičių „Alkos“ muziejuje.
1995 m. baigė Telšių aukštesniąją taikomosios dailės mokyklą, įgijo juvelyro specialybę, 2003 m. – VDA Kauno fakulteto tapybos bakalauro, 2005 m. – tapybos magistro studijos.
Nuo 2009 m. Lietuvos Dailininkų sąjungos narys, suteiktas Meno kūrėjo statusas. Nuo 2013 m. Lietuvos Rašytojų sąjungos narys. Išleidęs tris eilėraščių rinkinius: Kol išsiris varniukai (2008), Nekalendoriniai šventieji (2012), Lokenos (2015).
2009 m. apdovanotas Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės premija už geriausią metų debiutą. 2014 m. Utenos rajono savivaldybės mero premija už visuomeninę-literatūrinę veiklą leidžiant almanachą Atokios stotys. 2014 m. dailininko ir rašytojo Šarūno Šimulyno premija už įvairiapusišką (žodis + vaizdas) kūrybą. 2016 m. Ukmergės savivaldybės Vlado Šlaito literatūrinė premija. Kiti apdovanojimai: 2005 m. Vilniaus miesto savivaldybės sidabro medalis ir padėka, I tarptautinė emalio bienalė „Vilnius“.


Klausiamas, ar myliu gimtinę, atsakyčiau, o kaip gali nemylėti? Juk ne mankurtas koks esi. Gimta žemė ir tėvų namai yra visa ko šaknys ir jas maitinąs šaltinis. Kaip gimtinė siejasi su knygom? Tėvų namuos buvo knygų, ir su gerom iliustracijom. Labiausiai knygos stebuklas įsiminė klausant kitų garsiai skaitomų knygų, kai pats dar skaityt ir nemokėjau.


Sargybinis

Keleivi
nuo Varnių į Telšius
Telšių link
kai suksi vežimo ienas
senuoju keliu pro Žarėnus
žalčio žarų nužalsvintus
tuoj bus Gintalai
riešutų gojely
išvysi sargybinį
jei ruduo – su rudine
jei vasara – su kiteliu
skaistvario guzikais

ar saulė ar dargana
jis stovi sargyboj
ne dėl žalio vyno
ne dėl žolyno
o dėl – pats žinai


Kalnumai

Kalnumas žodžių
ir žmonių kalnumas
kalnumas pelkių žiburių
kalnumas vaiko liūdesio
per lietų
kalnumas aitvaro dangų

kai pažvelgi aukštai
ne traukinys o pats dangumas
iš savo mėlynumo ims dundėt
grumėti – uodas kris iš medžio
ir nusilauš sparnelį
atsimušęs žemėn
žemėn Pabalių


Žemaitijoj žolė žalesnė

Žemaitija savo tamsžalėm žolėm
kalvėmis ir kalvelėmis
yra vabalų nabagų ubagų
su lazdom ir terbelėmis
su margarino dėželėm
kapeikoms

kai jie vakare paėdę pagėrę
pagaliau sėda prie Marijošiaus
kur tada dainų Lietuva?
kur vaikų Lietuva?
Lietuva bėrųjų arklelių?
tas vyšnių gerumas
mėnuo kaip kubilas
važiuojant per Žemaitiją
traukiniu?

Organizatoriai

Skaityti kviečia

Partneriai ir rėmėjai