Istorija

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, kasmet minima gegužės 7-ąją, žymi lietuvių tautos pergalę prieš 40 metų trukusią (1864–1904 m.) carinės Rusijos priespaudą, kai buvo uždrausta lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis ir lietuvių tauta buvo priversta rašyti kirilica (lietuviški žodžiai rusišku raidynu).

Nelegalių lietuviškų leidinių spausdinimu ir platinimu sugebėję pasipriešinti priespaudai, švęsti ir minėti šią pergalę lietuviai drįso tik praėjus dešimtmečiui. Siekiant atminti knygnešių, daraktorių, visuomenės šviesuolių pasiaukojimą kovojant dėl lietuviškos spaudos, 1914 m. pradėta šių minėjimų tradicija, visuomenės atmintyje įtvirtinusi gegužės 7-ąją, kaip laisvo lietuviško žodžio ir spaudos, kultūros ir tautiškumo puoselėjimo dieną.

Pirmasis, kiek kuklus bandymas vėliau išaugo į visuotinį, kur kas didesnio masto minėjimą pirmosios Lietuvos nepriklausomybės metais – 1929-aisiais, minint spaudos atgavimo 25-metį. Tuomet jau buvo susiformavusi šių minėjimų tradicija, atsirado tvarių įamžinimo paminklų, reikšmingų leidinių. „Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena“ iki 1990 m. buvo vadinama „Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo minėjimu“.

Sovietų Rusijai okupavus Lietuvą, lietuviškos, kultūrą puoselėjusios tradicijos buvo nustumtos į šalį, valdžia iškėlė svetimos ideologijos „Spaudos dieną“ (gegužės 5-ąją), kuri nesisiejo su lietuviškąja tradicija, tačiau padarė didžiulę įtaką visuomenės suvokimui apie gegužės 7-ąją. Įsitvirtino iki šiol gyvas požiūris, kad tai yra profesinė žurnalistų, spaudos sektoriaus darbuotojų šventė. Šį požiūrį bandė keisti ankstesnės tradicijos mintimi besirėmusi valdžios inicijuota Komisija, 2004 m. suburta pasiruošti minėti „Kalbos ir knygos metus“, žymėjusius spaudos atgavimo 100-metį.

Dabar gegužės 7-oji minima įvairiai, vyrauja skirtingi požiūriai. Tačiau tai visada žymės pergalę prieš carinės Rusijos priespaudą, lietuvių tautos stiprybę, žmonių atsidavimą ir pasiaukojimą.