Birutė Kapustinskaitė

NIEKADA NEŽINAI

#1_Geriausi_draugai_


DRAUGAS 1: Ką valgysi?

DRAUGAS 2: Nežinau, čiūju burgerį. O tu ką?

DRAUGAS 1: Irgi burgerį.

DRAUGAS 2: Su kuo?

DRAUGAS 1: Gal su kiauliena.

DRAUGAS 2: Galėjom blemba į “keulę” eit.

DRAUGAS 1: Tai, kad tu nevalgai mėsos.

DRAUGAS 2: O ten nieko nėr be mėsos?

DRAUGAS 1: Ne. Tik kiauliena.

DRAUGAS 2: Kaip leva.

DRAUGAS 1: Alaus imsi?

DRAUGAS 2: Nežinau, gal. O tu?

DRAUGAS 1: Nežinau. Gal paimam?

DRAUGAS 2: Nu davai.

DRAUGAS 1: Davai. O tu po to namo?

DRAUGAS 2: Nežinau dar. O tu ką?

DRAUGAS 1: Čiūju su Monika varysiu susitikt.

DRAUGAS 2: M. Kaip jums reikalai?

DRAUGAS 1: Nieko gerai, o ką?

DRAUGAS 2: Tai gerai. Ne, nieko.

Tyli.

DRAUGAS 1: Žinai, nusprendžiau, kad mesiu gert.

DRAUGAS 2: Ką tik pasiūlei alaus.

DRAUGAS 1: Tai nuo gegužės.

DRAUGAS 2: Kuriam laikui?

DRAUGAS 1: Gal porai mėnesių.

DRAUGAS 2: Tipo vasarą negersi.

DRAUGAS 1: Nu.

DRAUGAS 2: Kai parkai atsidarys.

DRAUGAS 1: Nu.

DRAUGAS 2: Ok.

DRAUGAS 1: Gal ir nesąmonė.

DRAUGAS 2: Aišku nesąmonė.

DRAUGAS 1: Bet kažkokių pokyčių norisi, žinai.

DRAUGAS 2: Tai pradėk bėgiot.

DRAUGAS 1: Norėčiau. Bet neturiu batų.

DRAUGAS 2: Kedų neturi?

DRAUGAS 1: Nu, turiu tik paprastus.

DRAUGAS 2: Tai ir viskas.

DRAUGAS 1: Nu nesveika bėgiot su basketkėm. Reikia su pagalvėlėm oro ir natūraliu pluoštu. Pėdas gali susigadint. Ir stuburą.

DRAUGAS 2: Tingi ir viskas.

DRAUGAS 1: Netingiu. Turėčiau pinigų, nusipirkčiau batus ir bėgiočiau. Šiaip žiauriai norėčiau.

DRAUGAS 2: Gali bėgioti su paprastais batais.

DRAUGAS 1: Tu su bėgiojimo kedais bėgioji?

DRAUGAS 2: Nu jo, bet…

DRAUGAS 1: Nu tai ir viskas.


#2_Mama_ir_dukra_

DUKRA: Skanu?

MAMA: Aha. O tau?

DUKRA: Gal ir nieko.

MAMA: Ko tokia be nuotaikos šiandien?

DUKRA: Su nuotaika.

MAMA: Man skambino Algis, sakė, kad kitą savaitę jau galės padėti tau su dokumentais.

DUKRA: Kad nežinau.

MAMA: Ko nežinai?

Tyli.

MAMA: Kas yra?

DUKRA: Nieko.

MAMA: Pagalvojau, kad reikia tau nupirkti naują lagaminą, nes tas gali jau ir nebeatlaikyti. Ir batų kažkokių pasižiūrėti, nes šitus jau mesti lauk reikia. Galėsim nuvažiuoti į “Akropolį”.

DUKRA: Nebenoriu važiuoti ten.

MAMA: Kodėl? Tai bent į “Panoramą”. Tau tikrai reikia naujų batų. Ten bus brangūs. Čia vis tiek kažkiek pigiau.

DUKRA: Aš nebenoriu važiuoti į Londoną.

MAMA: Kaip suprasti?

DUKRA: Paprastai. Nebenoriu.

MAMA: Kas atsitiko?

DUKRA: Tiesiog. Nebenoriu.

MAMA: Kodėl? Kas tau užėjo dabar?

DUKRA: Nežinau, užėjo ir tiek. Nebenoriu.

MAMA: Tu negali paimti ir “tiesiog nebenorėti važiuoti”.

DUKRA: Kodėl ne?

MAMA: Nes niekas taip nedaro. Pinigai jau pervesti. Nutiko kažkas?

DUKRA: Nieko neatsitiko. Tiesiog vis laukiau, kol suprasiu, kad noriu ten važiuoti, bet taip ir neatėjo tas noras.

MAMA: Palauk, pamatysi, susirasi naujų draugų, viskas kitaip atrodys.

DUKRA: Aš nenoriu naujų draugų. Aš nenoriu važiuoti.

MAMA: Negali tiesiog paimti ir nevažiuoti dabar.

DUKRA: Kodėl ne? Galiu. Paimu ir nevažiuoju.

MAMA: Aš nelabai suprantu, ką tu čia dabar sau leidi.

DUKRA: Aš šiuo metu sau leidžiu kabėti apie jausmus, mama.

MAMA: Tavo tėvas dirba nuo ryto iki vakaro, kad galėtų sumokėti už tavo mokslus, o tu paimi…

DUKRA: Nepradėk.

Tyli.

MAMA: Jeigu nenori, kad Aglis tave skubintų, gerai. Dar yra laiko, spėsim sutvarkyti dokumentus ir kitą savaitę.

DUKRA: MAMA. Aš nebenoriu ten važiuoti. Nei mokytis, nei gyventi.

MAMA: Nu. Ir ką tu žadi veikti? Dirbti viešbučio administratore?

DUKRA: Aš iš viso nebenoriu su tavimi kalbėti.


#3_Draudėja_ir_Martynas

DRAUDĖJA: Kiek plius minus per mėnesį išleidžiate maistui?

MARTYNAS: Kurį valgau namuose ar ir mieste?

DRAUDĖJA: Namuose.

MARTYNAS: Na... parduotuvėje palieku apie 250 eurų per mėnesį. Bet kiekvieną dieną pietus valgau mieste.

DRAUDĖJA: Tai pietus mieste paliksime prie pramogų skilties.

MARTYNAS: Dienos pietų nelaikau pramoga, bet galima ir taip.

DRAUDĖJA: Vairuojate?

MARTYNAS: Vairuoju.

DRAUDĖJA: Kiek per mėnesį išleidžiate automobiliui?

MARTYNAS: Įvairiai.

DRAUDĖJA: Bet maždaug.

MARTYNAS: Nu ką žinau, ne kiekvieną mėnesį reikia mokėti draudimą.

DRAUDĖJA: Primeskite.

MARTYNAS: Sunku dabar “primesti”.

DRAUDĖJA: Gerai, paklausiu taip. Kaip manote, kiek sutaupytumėte, jeigu nevažinėtumėte automobiliu?

MARTYNAS: Ką žinau, tikriausiai kokius 200 per mėnesį. Gal 150.

DRAUDĖJA: Tai rašykime 180. Taip… toliau pramogos.

MARTYNAS: Tai čia kas įeina? Barai?

DRAUDĖJA: Kavinės, kinas, teatras, koncertai.

MARTYNAS: O sporto klubas čia skaitosi pramoga?

DRAUDĖJA: Taip.

MARTYNAS: Tai gal tada irgi apie du.

DRAUDĖJA: Mhm. Butas?

MARTYNAS: 230.

DRAUDĖJA: Paskolos?

MARTYNAS: Nėra.

DRAUDĖJA: Gerai. Tai bendroje sumoje per mėnesį jūs išleidžiate tūkstantį šimtą penkiasdešimt eurų. Reiškia per metus 13.800 eurų.

MARTYNAS: Oho. (Po pazės) Kad neuždirbu aš tiek per metus.

DRAUDĖJA: Taip, visi mes taip pat – išleidžiame daugiau, nei uždirbame.

MARTYNAS: Nu kad ne.

DRAUDĖJA: Juk pats ką tik pamatėte, kad...

MARTYNAS: Nu tai nesąmonę pamačiau. Reiškia neišleidžiu tiek. Jeigu neuždirbu, tai reiškia neišleidžiu. Reikėjo gal kitaip skaičiuoti. Kiek uždirbi klaust ir padalint iš dvylikos mėnesių, ne?

DRAUDĖJA: Na taip, bet jūs pats sakėt, kad freelance’inat. Sunku apskaičiuoti, kiek uždirbate.

MARTYNAS: Žodžiu, ką tai duoda? Eikime geriau prie reikalo, nes turiu dvidešimt minučių.

DRAUDĖJA: Taip. Tai jeigu einame prie reikalo, norėčiau, kad pradžioje pažymėtumėte, ką jums būtų svarbiausia apsidrausti – sveikatą, kitaip tariant apsidrausti nuo ligų, nuo nelaimingų atsitikimų, apdrausti darbingumo praradimą, apdrausti gyvybę ar taupyti vaikų mokslams bei kaupti sau pensiją.

MARTYNAS: Apie pensiją galvoti dar anksti, tai atkrenta...

DRAUDĖJA: Žinokit užsieny būtent jūsų amžiaus žmonės ir pradeda kaupiamuosius pensijinius procesus.

MARTYNAS: Pensijai tikrai nepradėsiu taupyti, kai man reikia išgyventi šiandien. Ir vaikų mokslai atkrenta.

DRAUDĖJA: Kodėl ir vaikų mokslai atkrenta?

MARTYNAS: Nes dar jų neturiu. (Žymi toliau) Ir gyvybė kaip ir nelabai svarbu... Aš jau tų pinigų nebegaučiau vis tiek.

DRAUDĖJA: Na, bet o kaip jūsų artimieji?

MARTYNAS: Tai jau jie kaip nors. Nenorėčiau, kad džiaugtųsi man numirus, kad gavo išmokas.


#4_Geriausi_draugai_2

DRAUGAS 1: Matai tą mergą prie lango?

DRAUGAS 2: Nu.

DRAUGAS 1: Joris įsišikęs.

DRAUGAS 2: Gal ir nieko.

DRAUGAS 1: Išvaro kažkur, tai there’s no point, you now.

DRAUGAS 2: Kaip tavo burgeris?

DRAUGAS 1: Nieko. O tavo?

DRAUGAS 2: Nejaučiu skonio. Sloga. Bet šiaip nieko.

DRAUGAS 1: Tai kodėl tada burgerį ėmei?

DRAUGAS 2: O kodėl turėjau neimt?

DRAUGAS 1: Nu jei skonio nejauti, tai ką žinau, kažką pigesnio galėjai imt.

DRAUGAS 2: Čia burgerinė.

DRAUGAS 1: Bet gal ir šiaip kažko yra.

DRAUGAS 2: Norėjau burgerio.

DRAUGAS 1: Nors skonio nejauti.

DRAUGAS 2: Tekstūrą tai jaučiu.

DRAUGAS 1: Burgerio tekstūrą.

DRAUGAS 2: Nu.

DRAUGAS 1: Gal galėtum ją apibūdinti?

DRAUGAS 2: O tu tipo nejauti?

DRAUGAS 1: Nelabai.

DRAUGAS 2: Nu norėjau burgerio ir viskas.

DRAUGAS 1: “Burgerio tekstūra”.

DRAUGAS 2: Neišsipisinėk.

DRAUGAS 1: Gerai. Nesinervink.

DRAUGAS 2: Tai, kad nervini.

DRAUGAS 1: Sorry.

DRAUGAS 2: Visada prisipisinėji.

DRAUGAS 1: Nu gerai, gi čia juokais, ko čia nerviniesi nesuprantu.

DRAUGAS 2: Koks skirtumas.

Tyli.

DRAUGAS 1: Tu čia supykai dabar?

Tyli.

DRAUGAS 2: Ne. (Po pauzės) Vakar man Monika skambino naktį.

DRAUGAS 1: Kodėl? Ką sakė?

Tyli.

DRAUGAS 2: Nepakėliau.

DRAUGAS 1: Kodėl nepakėlei? Tai gal ko reikėjo?

DRAUGAS 2: Gal ir reikėjo.

DRAUGAS 1: Tai galėjai pakelti.

DRAUGAS 2: O tau skambino vakar naktį?

DRAUGAS 1: Ne.

DRAUGAS 2: Tai va.

DRAUGAS 1: Tai va kas?

DRAUGAS 2: Tai dėl to ir nepakėliau.

DRAUGAS 1: Nes man neskambino? Tai gal kažko iš tavęs reikėjo?

DRAUGAS 2: Tikriausiai.

Tyli.

DRAUGAS 1: Ar tu nori pasakyt, kad čia kažkas tipo vyksta tarp jūsų?

Tyli.

DRAUGAS 1: Fak, seni. Blemba. Tai tipo jūs...?

DRAUGAS 2: Nieko nebuvo.

DRAUGAS 1: O kas buvo?!

DRAUGAS 2: Nieko nebuvo, ji tiesiog man skambino.

DRAUGAS 1: Tiesiog skambino.

DRAUGAS 2: Ir prieš tai dar.

DRAUGAS 1: Kas prieš tai dar?

DRAUGAS 2: Skambino. Ir prieš tai dar skambino.

DRAUGAS 1: O tada pakėlei?

DRAUGAS 2: Norėjo susitikti.

DRAUGAS 1: Bet nesusitikot?

DRAUGAS 2: Susitikom.


#5_Pasimatymas

TINDERIO VAIKINAS: O senai tu Vilniuj gyveni?

TINDERIO MERGINA: Jau septyni metai.

TINDERIO VAIKINAS: Tai nemažai.

TINDERIO MERGINA: Nemažai. Jau praktiškai save Vilniete ir laikau. O tu?

TINDERIO VAIKINAS: Aš tai nuo studijų. Tai... Kiek čia. Nu, septyni metai irgi. Geras.

TINDERIO MERGINA: Mhm. Jau beveik Vilniečiai. O kuriam dabar rajone gyveni?

TINDERIO VAIKINAS: Fabuose.

TINDERIO MERGINA: Mhm.

TINDERIO VAIKINAS: O tu?

TINDERIO MERGINA: Karoliniškėse, bet jau išsikeliu.

TINDERIO VAIKINAS: Kur kelsies?

TINDERIO MERGINA: Arčiau centro. Į Antakalnį.

TINDERIO VAIKINAS: Tai tu viena iš tų “centrinukių”, ane?

TINDERIO MERGINA: “Centrinukių”?

TINDERIO VAIKINAS: Nu tipo, kad arčiau visi tūsai, viskas.

TINDERIO MERGINA: Kad nelabai man patinka tūsai.

TINDERIO VAIKINAS: Ką, netūsini?

TINDERIO MERGINA: Nu kartais.

TINDERIO VAIKINAS: O kur tūsini?

TINDERIO MERGINA: Nežinau, neturiu mėgiamos vietos.

Tyli.

TINDERIO VAIKINAS: Seniai tinderini?

TINDERIO MERGINA: Nelabai, savaitę gal. O tu?

TINDERIO VAIKINAS: Du metai. In and out, žinai.

TINDERIO MERGINA: Oho.

TINDERIO VAIKINAS: Daug, jo. Kažkaip, vis kažkas ne taip. Buvo pora tokių “rimtesnių susimetimų”. Bet viena išvarė į Ispaniją su visam, o kita, nu ten komplikuota biški. Nusižudė.

TINDERIO MERGINA: Nusižudė?

TINDERIO VAIKINAS: Jo. Nu nebuvom labai artimi. Aišku, gaila buvo. Pats radau, kai atvariau pas ją.

TINDERIO MERGINA: Tu čia rimtai?

TINDERIO VAIKINAS: Jo. Ai, nereikia čia tokiom temom.

TINDERIO MERGINA: Nereikia. Bet kažkaip.

TINDERIO VAIKINAS: Bet gal va, sutikau savo žmogų. Niekada nežinai ar ne?

TINDERIO MERGINA: Aha. Niekada nežinai.

TINDERIO VAIKINAS: Jo.

Tyli.

TINDERIO MERGINA: Ką be tūsų mėgsti?

TINDERIO VAIKINAS: Skaityti.

TINDERIO MERGINA: Rimtai?

TINDERIO VAIKINAS: Jo. Žinau, oldschool’as, bet nu čia mano fetišas. Viską ryju, nuo klasikos iki Bukowskio.

TINDERIO MERGINA: Geras... Kažkaip, nepasaky...

TINDERIO VAIKINAS: Atrodau neapsiskaitęs?

TINDERIO MERGINA: Ne, ta prasme, ne tą turėjau omeny.

TINDERIO VAIKINAS: Aha, žinau žinau. O tu skaitai?

TINDERIO MERGINA: Gal mažiau negu norėčiu, iš tikrųjų.

TINDERIO VAIKINAS: Kokia paskutinė skaityta knyga?

TINDERIO MERGINA: Amm...

TINDERIO VAIKINAS: “Moters” žurnalas? Nusijuokia.

TINDERIO MERGINA: Ne. Bet tikriausiai paskutinės knygos, kurias skaičiau, buvo studijoms. Tai mokslinė literatūra.

TINDERIO VAIKINAS: O ką tu baigusi?

TINDERIO MERGINA: Sociologiją.

TINDERIO VAIKINAS: O, įdomu. Aš tai psichologiją.

TINDERIO MERGINA: Rimtai?

TINDERIO VAIKINAS: O kas?

TINDERIO MERGINA: Ne nieko, tiesiog kažkaip...

TINDERIO VAIKINAS: Neatrodo, kad galėjau ką nors kito nei tecnikos kolegiją baigt?

TINDERIO MERGINA: Ne ne, baik tu, nu kodėl tu taip mane nuvertini.

TINDERIO VAIKINAS: Juokauju. Biški paprovokuoti, žinai, noriu.

TINDERIO MERGINA: Tai ta prasme nebaigei psichologijos?

TINDERIO VAIKINAS: Ne. Baigiau mechaniką kolegijoj.

TINDERIO MERGINA: A.

TINDERIO VAIKINAS: Juokauju. VU’nas, psichologijos bakalauras. Rašiau iš našlaičių adaptyvinės sąmonės.

TINDERIO MERGINA: Oho.

TINDERIO VAIKINAS: Nu. Rimtai skamba ane?

TINDERIO MERGINA: Rimtai. O kodėl tokią temą pasirinkai?

TINDERIO VAIKINAS: Nes aš pats iš vaikų namų, tėvai alkoholikai.

TINDERIO MERGINA: O. Aš labai užjaučiu.

TINDERIO VAIKINAS: Nieko.

TINDERIO MERGINA: Tau tikriausiai turėjo ir na, turi būti labai sunku. Tiek daug visko tavo gyvenime nutiko...

TINDERIO VAIKINAS: Prisitaikai.

Padavėja atneša burgerius. Padeda ant stalo.

TINDERIO MERGINA: Ačiū.

PADAVĖJA: Dar kažko norėsite?

TINDERIO MERGINA: Ne, dėkui.

TINDERIO VAIKINAS: Ačiū, ne.

Padavėja nueina.

TINDERIO VAIKINAS: Blemba. Kaip keista.

TINDERIO MERGINA: Kas? Su burgeriais kažkas?

TINDERIO VAIKINAS: Ne, nu, kad pas mus jau nigerių pilna.

TINDERIO MERGINA: Ji lietuvė man atrodo.

TINDERIO VAIKINAS: Nu jo, nu bet vis tiek negrė.

TINDERIO MERGINA: Mulatė.

TINDERIO VAIKINAS: Nu biški praskiesta, bet negrė vis tiek.

TINDERIO MERGINA: Gal galėtum nesakyti garsiai šito žodžio?

TINDERIO VAIKINAS: Kokio?

TINDERIO MERGINA: Nu šito.

TINDERIO VAIKINAS: Negrė?

TINDERIO MERGINA: Taip. Gal galėtum garsiai taip nekalbėti?

TINDERIO VAIKINAS: Kodėl?

TINDERIO MERGINA: Nu nes nemandagu.

TINDERIO VAIKINAS: Kodėl, taigi jie ir yra negrai.

TINDERIO MERGINA: Prašau, gal gali garsiai nesakyti šito žodžio, gerai?

TINDERIO VAIKINAS: What a fuck? Tai manęs baltaodžiu niekas dabar irgi nebegali vadinti?

TINDERIO MERGINA: Tai tu irgi gali sakyti juodaodis.

TINDERIO VAIKINAS: Bet gi ji mulatė.

TINDERIO MERGINA: Žodžiu.

Tyli.

TINDERIO VAIKINAS: Mano tėvas man kažkada sakė, kad negalima pasitikėti...

TINDERIO MERGINA: Taigi sakei tu našlaitis.

TINDERIO VAIKINAS: Ne nu tai našlaitis, bet...

TINDERIO MERGINA: Tiesiog baigiam valgyt ir skirstomės.

TINDERIO VAIKINAS: Ta prasme. O tai į filmą nebeisim?

Tyli.

TINDERIO VAIKINAS: Taigi taip norėjai.

TINDERIO MERGINA: Man atrodo mums nepakeliui.

TINDERIO VAIKINAS: Okey. Tai ko čia užsiraukei staiga?

TINDERIO MERGINA: Aš nelabai noriu leisti vakaro su rasistu.

TINDERIO VAIKINAS: Prie ko čia.

Tyli.

TINDERIO VAIKINAS: Aš tipo rasistas?

Tyli.

TINDERIO VAIKINAS: Nes pasakiau, keista, kad negrai jau pradėjo pas mus dirbti?

Trenkia šakute į lėkštę, nustoja valgyti. Atsistoja.

TINDERIO MERGINA: Viskas aš nebegaliu. Ačiū už susitikimą.

TINDERIO VAIKINAS: Tipo išeisi?

Mergina pakyla nuo stalo.


#6_Draudėja_ir_Martynas_2

MARTYNAS: Žinot, jeigu taip atvirai, tai nežinau ar aš apskritai pasiryžęs investuoti į tai.

DRAUDĖJA: Taip, tai ačiū už atvirumą, bet siūlyčiau neskubėti spręsti. Pavyzdžiui, mano vienas klientas neseniai lygiai taip pat kaip jūs kalbėjo. Lygiai taip pat. Sakė, palaukit, dar neskubam, nenoriu investuoti, yra daug išlaidų – jis vestuves planavo tuo metu. Kiek jam, dvidešimt devyneri, kaip jums praktiškai. Ir ką, pasirodo rado sunkios formos vėžį. Niekada negali žinoti.

MARTYNAS: Ir kaip jam baigėsi?

DRAUDĖJA: Tai skambino, prašė apdrausti, bet sakau, per vėlu, reikėjo anksčiau galvoti. Kitas vyras užtat apsidraudė, sužinojo, kad turi galvoje auglį po metų ir va, išmokėjom jam neseniai 21 tūkstantį eurų.

MARTYNAS: Kitaip tariant, žmogus užsidirbo iš savo ligos.

DRAUDĖJA: Nesinori taip kalbėti, bet galima sakyti ir taip.

MARTYNAS: Tai realiai apsidraudi ir gali net laukti, kol susilaužysi ranką, padarysi avariją ar susirgsi vėžiu.

DRAUDĖJA: Tikrai taip. Ta prasme, galte būti ramus. Apsidraudžiate ir ramu. Va vienas irgi vyras, jaunas, du vaikai, lipo įsukti lemputę ir nukrito. Stuburo trauma, nevaikščios visą likusį gyvenimą. Apsidraudė ir 30 tūkstančių išmoką gavo. Neblogai ar ne? Nesakau, kad jums taip bus, bet ar galite pasakyti, jog turite žmogų, kuris jumis galėtų rūpintis visą likusį gyvenimą, kuriam galėtumėte užsisėsti ant pečių?

Tyli.

DRAUDĖJA: Niekas nenori nešti kito žmogaus naštos. Todėl mes čia ir esame. Kad padėtume jums jaustis saugiems. Aš sakau savo klientams, nereikia apie tai galvoti, bet reikia tą turėti omeny. Pasirašom sutartį ir viskas, ramu, pamirštam, daugiau apie tai negalvojam. Bet niekada nežinai ar nepadarysi avarijos. Aš ir pati apsidraudusi gyvybę ir savo visus vaikus esu apdraudusi ligos atveju ir nuo nelaimingų atsitikimų.

MARTYNAS: “Nuo”. Tarsi apdraudėt ir tai neįvyks.

DRAUDĖJA: Aišku, gyvenimo juk nesuplanuosi. Niekada nežinai.

MARTYNAS: Niekada nežinai.

Tyli.

MARTYNAS: O tai kodėl gyvybės neapdraudusi? Nenorit gauti išmokos, jeigu vienas ims ir bus partrenktas sunkvežimio, einant iš mokyklos?

DRAUDĖJA: Ne, tiesiog taip susidėliojome. Ir šiandieną galbūt ne apie mane.

MARTYNAS: Ne, tai ne apie jus. Tiesiog riebus fūristas, valgantis degalinės paninį su aštria jautiena ir garstyčiomis gali paimti ir pervažiuoti mažą traškantį jūsų dukros stuburą. Einant iš mokyklos. Nes gi niekada nežinai, blet.

Tyli.

MARTYNAS: Gal norėtųsi tada gauti kokia dvidešimt tūktsančių, ką? Padengti moralinei žalai.


#7_Mama_ir_dukra_

MAMA: Mes jau ir bilietus su Algiu nusipirkom pas tave atskristi.

DUKRA: Tai galit skristi. Ten yra nemažai ką apžiūrėti ir be manęs.

MAMA: Egle, ką man padaryti, kad tu pakeistum nuomonę?

DUKRA: Nieko. Mama, tiesiog priimk ją tokią, kokia ji yra.

MAMA: Bet čia nekalba baimė?

DUKRA: Ne.

MAMA: Kad būsi toli nuo namų, kad tai bus pirmas savarankiškas etapas, kad būsi toli nuo draugų, nuo mūsų...

Tyli.

MAMA: Aš žinau, kad tu labai prisiriši prie vietų. Atsimeni, kai persikraustėm, kai buvai pirmokė ir tu prašydavai visada pravažiuoti pro Žvėryno butą, kad pamatytum, kas dabar ten gyvena.

Tyli.

DUKRA: Nes buvo įdomu.

MAMA: Arba kaip pardavėm sodą ir vasaras vis tiek norėdavai leisti Kaune.

Tyli.

DUKRA: Aš kartais slapčia nueidavau į jį pasižiūrėti.

MAMA: Galėsim nuvažiuoti kartu, prieš tau išvažiuojant.

Tyli.

DUKRA: Bijau, kad nepritapsiu ir tiek.


#8_Geriausi_draugai_3_

DRAUGAS 2: Pyksti?

DRAUGAS 1: Pykstu.

Tyli.

DRAUGAS 2: Taigi aš čia ne prie ko.

DRAUGAS 1: Tu visada ne prie ko.

Tyli.

DRAUGAS 1: Tu tiesiog visada viską gauni.

DRAUGAS 2: Nusišneki.

DRAUGAS 1: Gavai copywriterio darbą, gavai afigieną projektą, kurį ir aš norėjau gaut, radai pigų ir kietą loftą nuomotis, nusipirkai mašiną.

DRAUGAS 2: Prie KO čia mano mašina?

DRAUGAS 1: Palauk. Nusipirkai mašiną, kai kiti NET NESUGEBA išsilaikyti teisių ketvirtą kartą, metei valgyt mėsą, bėgioji vakarais, kai aš nesugebu net ryte stuburo tempimo pratimų padaryt, nors daktaras liepė ir dar šalia visko paimi ir nusičešini Moniką. Tiesiog užpisi.

DRAUGAS 2: Tu irgi fainoj vietoj nuomojies.

DRAUGAS 1: Už dvigubai brangiau. Ir nėra indaplovės.

DRAUGAS 2: Bet turi balkoną.

DRAUGAS 1: Tu turi terasą.

DRAUGAS 2: Tu turi šunį.

DRAUGAS 1: Kuris šika namuose.

DRAUGAS 2: Turi afigieną dviratį.

DRAUGAS 1: Tu irgi planuoji pirkt.

DRAUGAS 2: Tu moki daryti čili troškinį.

DRAUGAS 1: Vis tiek nevalgai mėsos.

DRAUGAS 2: Tu...

DRAUGAS 1: Dieve, net mano geriausias draugas esi TU. Tu viską turi.

DRAUGAS 2: Sorry nu.

DRAUGAS 1: Blemba.

DRAUGAS 2: Nieko tarp mūsų nebus.

DRAUGAS 1: Ne tame esmė, esmė, kad jau šiaip ar taip viskas susišiko.

DRAUGAS 2: Suprantu.

DRAUGAS 1: Nereikia.


#9_Svečias_su_beisbolo_kepurėle

Atsidaro kavinės durys. Į vidų įeina vidutinio amžiaus tamsaus nelietuviško gymio vyras. Juodi marškiniai, beisbolo kepurėlė, lengva tamsiai žalia striukė.

Jo rankose juodas sunkus automatas.

Kavinėje sėdintys lankytojai sužiūra į duris, prasideda panika. Visi puola šaukti, slėptis po stalais, užsidengti galvas kėdėmis. Maistas krenta ant grindų, tykšta kečupo ir majonezo padažai ant šį rytą pagal visas higienos normas šveistų plytelių. Saulėgrąžų aliejumi išteptos bulvyčių skiltelės slysta žeme link atvykėlio.

Iš už prekystalio išėjusi padavėja su padėklu, kuriame du sultingi burgeriai, tik dabar pastebi įsibrovėlį. Sidabro imitacijos padėklas krinta iš rankų, atsitrenkdamas į jos kelius ir ištepdamas prijuostę garstyčiomis. Ji pati klumpa ant išteptų savo kelių ir sudėjusi rankas maldai pradeda verkti.

Kulkos pataikys į dvidešimt keturis žmones.

Kulka pataikys į draudimo moterį, už kurią jos trys vaikai turėtų gauti devyniasdešimties tūkstančių eurų išmoką, kiekvienas po trisdešimt tūkstančių ir vyras penkiolika papildomų, tačiau negaus, nes pagal punktą 13.1.2. tai nesiskaito draudiminiu įvykiu. Cituoju: kai apdraustojo mirtis tiesiogiai ar netiesiogiai susijusi su karo veiksmais (nepriklausomai, ar karas paskelbtas, ar ne), pilietiniu karu, kariniu perversmu, sukilimu, kariniu įsiveržimu, kariniais ar okupaciniais veiksmais, karinių ginklų panaudojimu, karo ar ypatingosios padėties įvedimu, masiniais neramumais, riaušėmis, branduolinės energijos poveikiu, radioaktyvaus spinduliavimo poveikiu – tai laikoma nedraudiminiu įvykiu.
Kulka pataikys draugui, kuriam sekasi. Ir net per laidotuves, gedėdamas savo geriausio draugo, nesėkmingasis jaus slaptą norą būti jo vietoje, nes būtent dėl jo pergyvens Monika ir būtent apie jį kalbės likusius pusę metų, kol jie bus kartu.


Kulka pataikys į merginos, nenorinčios važiuoti į Londoną motiną ir po kelerių metų ji įkurs pagalbos nukentėjusiems nuo teroristinių išpuolių aukoms grupę Londone, kur liks gyventi iki šešiasdešimties metų, o tada grįš į Lietuvą.

Kulka taikysis į padavėją, kurią instinktyviai užstos Tinderio pasimatymo vaikinas iš Fabų, nes ji klups šalia jo staliuko. Tai sužavės Tinderio pasimatymo merginą, tačiau Tinderio pasimatymo vaikinas mirs, o padavėja išgyvens ir parašys memuarų knygą “Aš išgyvenau”.

Kulka pataikys į dar dvidešimt tris čia esančius žmones, dešimt bus sužeisti, septyni mirs vietoje, šeši reanimacijoje.

Ne ta diena, sakys Juozas, ėjęs pro šalį įvykio metu.
Niekada nežinai, sakys Ona, stovėjusi tuo metu kitoje gatvės pusėje ir net neįtarusi, kad kažkas vyksta kavinės viduje.
Patys kalti, sakys internetinio portalo komentatoriai.
Sakėm, kad įsileisit ir taip bus, sakys Vanda Gie.
Nereikia mums čia jokių čiurkų ir musulmonų, sakys bebras21.
Ko ir reikėjo tikėtis, sakys X_dragon_11.
Seniai reikėjo emigruoti, dabar paskutinis lašas buvo. Išvažiuoju, sakys Stasė_54
Lietuva lietuviams, sakys Andžėj_35.
Nereikia blet burgerių valgyt, sakys Sesutė256.

Tačiau vyras su beisbolo kepurėle ir kalašnikovu įėjęs ramiai atsisės prie vieno iš staliukų ir užsisakys burgerį su avinžirniais, nes jis jau penkeri metai kaip vegetaras. Vyro kalašnikovas iš tikrųjų tebus teniso raketės krepšys, kuris tik akimirką klaidaingai sušmėžuos prieš akis merginai, planuojančiai skristi į Londoną, ir sukels paniką keliančius vaizdinius, kuriais ji pasidalins su mama, kurių pokalbį nugirs geriausi draugai, kurie netyčia atkreips draudėjos dėmesį ir galiausiai visų žvilgsniai susitelks ties vienu tamsesnio gymio vyru,
bandančiu
valgyti
savo
sušiktą
avinžirnių burgerį,
pirmą kartą atvažiavus į Vilnių.

Niekada nežinai, sakys jam policijos pareigūnai, iškratę jo teniso raketę.
Niekada nežinai, sakys viešbučio administratorius,
dar kartą tikrinantis jo paso duomenis.
Niekada nežinai, nes negali ir žinoti.

Birutė Kapustinskaitė

Autorė baigė pirmąji kino dramaturgų kursą LMTA. Yra parašiusi scenarijus trumpametražiams filmams: "Geriausias skyriuj", "Marijos nebuvo", "Aš tave myliu" (rež. A. Gelažiūtė), "Nikodemas" (rež. A. Žegulytė) "Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus" (rež. E. Jankauskas) ir "Kelių eismo taisyklės" (rež. M. Stonytė), pjeses teatrui: "Marius ir maras", "Niekada nežinai".

Naujausia jos pjesė "Terapijos"  šiais metais pastatyta Oskaro Koršunovo Vilniaus miesto teatre (rež. K. Glušajevas).

Šiuo metu autorė dirba prie naujos pjsesės "Marsas, vienas" koncepcijos. Vasarą prasidės ir debiutinio pilnametražio "Žmonės, kuriuos pažįstam" (rež. Tomas Smulkis), darbai.

Dramaturgė savo kūrybą pristatė tarptautinėse dirbtuvėse, stažuotėse ir konferencijose Graikijoje, Kroatijoje, Liuksmeburge, Lenkijoje, Švedijoje, Latvijoje ir Pietų Afrikoje.