Dovilė Statkevičienė

Lygumos (ištraukos)

I SCENA

LIETUS. Aš esu lietus.
ŠUO. Aš esu šuo.
LIETUS. Aš toks esu, koks esu.
ŠUO. Kaip sykis, taip ir yra.
LIETUS. Tu girdi mane, šuo?
ŠUO. Girdi, kur negirdėsi.
LIETUS. Išorinėmis ausimis?
ŠUO. Išorinėmis. Pavydi?
LIETUS. Pavydi, kur nepavydėsi.
ŠUO. O ką tu turi?
LIETUS. Aš ką turiu?
ŠUO. Ką tu turi?
LIETUS. O ką tu turi?
ŠUO. Aš turiu išorines ausis.
LIETUS. Aš neturiu.
ŠUO. Kaip sykis, neturi.
LIETUS. Taigi.
ŠUO. O ką turi?
LIETUS. Jau klausei.
ŠUO. Klausiau.
LIETUS. Aš irgi ko nors paklausiu.
ŠUO. Klausk.
LIETUS. Klausiu.
ŠUO. Tu nieko neklausi.
LIETUS. Taigi.
ŠUO. Galbūt tai visiškai nesvarbu.
LIETUS. Prašau?
ŠUO. Sakau, galbūt visiškai nesvarbu, kad tu neturi ko manęs paklausti.
LIETUS. Bet aš turiu.
ŠUO. Tikrai?
LIETUS. Žinoma.
ŠUO. Tuomet puiku.
LIETUS. Taigi.
ŠUO. Tau kažko neramu?
LIETUS. Aš pamiršau, kur mes einame.
ŠUO. Pirmyn atgal.
LIETUS. Tiesa.
ŠUO. Tiesa, kaip pasakysi, taip ir yra.
LIETUS. Ar pats esi šitos minties autorius?
ŠUO. Gal pats, o gal ir ne gal.
LIETUS. Turiu pastebėti, kad mintis nesuspėja su laikmečiu.
ŠUO. Ką tai turėtų reikšti?
LIETUS. Čia nėra taip, kaip pasakysi. Čia nieko nėra.
ŠUO. Kaip sykis, nieko.
LIETUS. Sakyk, ką nori, o vis tiek nieko nebus.
ŠUO. Tavo tiesa.
LIETUS. Taigi daugiau tos minties nekartok.
ŠUO. Aišku kaip dieną – kur jau man kartoti tą mintį.
LIETUS. Susiimk, šunie.


III SCENA

LIETUS. Tu ko toks linksmas?
ŠUO. Atrodau linksmas?
LIETUS. Kaip tik taip ir atrodai.
ŠUO. Kodėl?
LIETUS. Man taip atrodo.
ŠUO. O kodėl tau taip atrodo?
LIETUS. Iš kurgi aš žinosiu.
ŠUO. Kaip sykis, iš kurgi tu žinosi.
LIETUS. Taigi.
ŠUO. Matai, aš linksmai kitiems atrodau.
LIETUS. Linksmai.
ŠUO. Tas tiesa.
LIETUS. O aš atrodau linksmas?
ŠUO. Kaip sykis, neatrodai.
LIETUS. Taigi.
ŠUO. Tave pamatę ir kiti taip neatrodo.
LIETUS. Esu tą pastebėjęs.
ŠUO. Na ir negėda tau?
LIETUS. Negėda?
ŠUO. Turėtų būti gėda.
LIETUS. Taigi.
ŠUO. Tai ar yra?
LIETUS. Yra.
ŠUO. Bet gėdytis neverta – tai niekur nenuves.
LIETUS. Kur jau ten nuves ta gėda.
ŠUO. Visiškai niekur, kaip jau sakiau.
LIETUS. O kas, jei ne gėda, kur nors nuves?
ŠUO. Gal akys? Sakoma: eik, kur akys veda.
LIETUS. O nesakoma: eik, kur veda širdis?
ŠUO. Man atrodo, kad širdis ne veda, o liepia: eik, kur liepia širdis.
LIETUS. Teisingai – ir kur buvo mano galva?
ŠUO. Nesisielok.



XIII SCENA

JI. Mūsų niekas nepasitinka, į mus niekas nežiūri. Viskas atrodo labai toli, ranka nepasiekiama, neprieinama. Čia nėra nieko – jokių medžių, namų, kalnų. Stovime beribės lygumos vidury. Į mus kažkas eina, eina ir nekalba, o gaudžia.
JIS. Po kelerių metų prie mūsų prisiartina šuo ir lietus. Lietus ima lyti, o šuo – loti. Jie atrodo kažkuo panašūs. šuo – tarytum sulytas, o lietus – kažkoks šuniškas, pilantis kaip reikiant. Jie ima kalbėti, ir mes netenkame žado.
ŠUO. Kad jau lyja, tai nieko nepadarysi.
JI. Nieko.
ŠUO. Kaip sakant, nuo lietaus niekur nepasislėpsi.
JI. Niekur.
LIETUS. Ko jūs čia stovite šitiek metų?
JIS. O kur mums eiti?
LIETUS. Kur jau čia nueisi.
ŠUO. Galite prisėsti, sėdėti gal patogiau.
LIETUS. Sofos čia neturime.
ŠUO. Kaip sykis, nieko neturime, nei sofos, kaip minėjo kolega.
JIS. Iš kur jūs atėjote?
LIETUS. Iš kairės.
ŠUO. Mano kairės?
LIETUS. Aš atėjau iš savo kairės. O tu, šuo, ką pasakysi?
ŠUO. Aš einu, nes jei neinu, tai guliu, o jei guliu, tai miegu, o miegoti metų metus yra sarmata.
LIETUS. Miegodamas viską gali pramiegoti.
JI. O ką čia galima pramiegoti?
ŠUO. Taigi, aš dėl to paties metų metus suku galvą.
LIETUS. Jis suka, o aš nesuku.
JIS. O dėl ko konkrečiai jūs sukate galvą?
ŠUO. Dėl to, ar miegodamas aš tikrai kažką prarasčiau, ar vis dėlto nieko neprarasčiau.
LIETUS. Prarastum gi, jau seniai aišku.
JI. O ką jis prarastų, jūsų nuomone?
LIETUS. Metų metus prarastų.
JI. O kas per tuos metus gali įvykti?
LIETUS. O gal ir įvyks kažkas per tuos metus, negali žinoti.
ŠUO. Kaip sykis, jei nieko nevyksta, tai nereiškia, kad nieko ir neįvyks.
LIETUS. Tu persakei mano mintį ir nepasakei minties autoriaus.
ŠUO. Taigi.
JIS. O jums nebaisu?
LIETUS. Jis bijo tamsos.
ŠUO. Aš bijau tamsos. Jis sako, kad tai yra netipiška šuniui.
LIETUS. O aš nieko nebijau, ko gi čia bijosi.
JIS. O jūs nebijote, kad nėra pabaigos?
LIETUS. Prašau?
JIS. Ar jūs nebijote, kad nėra jokios pabaigos šitam buvimui?
LIETUS. Kažkoks nerišlumas jūsų žodžiuose.
JI. Aš paklausiu kitaip: ar čia galima numirti?
ŠUO. Kas tas yra – numirti?
JI. Na, išnykti, pasibaigti. Kad tavęs nebebūtų.
LIETUS. Keistas klausimas.
ŠUO. Kaip sykis, aš tokio negirdėjęs.
LIETUS. Ką tai reiškia?
JIS. Mes norime sužinoti, ar jūs tikite, kad kadanors visa tai baigsis?
LIETUS. Kaip – baigsis?
JIS. Kaip baigiasi lietus.
LIETUS. Bet aš niekada nesibaigiu. Aš tik einu tolyn ir niekad man nebūna galo.
JI. Gerai, bet šunys gi dvėsta.
ŠUO. Tokie, kaip aš, nedvėsta.
JI. O koks tu?
ŠUO. O koks atrodau?
JI. Terjeras.
ŠUO. Tai taip ir bus.
JI. Tai, vadinasi, jūs sakot, kad visam tam nebus galo?
LIETUS. Galo nėra, čia niekur nėra jokio galo. Nei lauko galo, nei laiko galo.
ŠUO. Nei antro galo.
LIETUS. Jokio galo, kaip jau sakiau.
ŠUO. Taigi.
JIS. Tai ką mums dabar veikti?
LIETUS. Galite vaikščioti su mumis pirmyn atgal.
ŠUO. Su mumis niekad neliūdna.
JI. O jūs nepavargstat vaikščioti?
ŠUO. Aš pavargstu, juodai pavargstu, bet tyliu, nieko nesakau.
LIETUS. Tu pavargsti?
ŠUO. O kaipgi.
LIETUS. Tai ko tyli, ko man nieko nesakai?
ŠUO. Kad tu nesuprasi, kas tas yra – nuovargis.
LIETUS. Nesuprasiu. O kas tas yra?
ŠUO. Kai atsibosta eiti ir nori nebeeiti kurį laiką.
LIETUS. Tu nori nebeeiti?
ŠUO. Kartais.
LIETUS. Tu nori gulėti?
ŠUO. Norėčiau.
LIETUS. Bet tada tu pragulėtum metų metus, o apie tai mes jau esame šnekėję.
ŠUO. Taigi.
LIETUS. Ar nori vėl apie tai pasišnekėti?
ŠUO. Noriu.
LIETUS. Kaip jau esu tau sakęs, jei dabar nieko nevyksta, tai nereiškia, kad nieko ir neįvyks.
ŠUO. O net jei ir įvyks – galbūt tai mūsų nei kiek nesudomins? Galbūt tai neturės jokios reikšmės mūsų likimui?
LIETUS. O jei turės? Jei tas įvykis mus sudomins?
ŠUO. Kas turėtų nutikti, kad tai paveiktų tavo likimą?
LIETUS. Tu nesi manęs to klausęs.
ŠUO. Taigi.
LIETUS. Man reikia pagalvoti.
ŠUO. Ar aš galiu tuo metu prigulti?
LIETUS. O jei, kol tu miegosi, aš kažką suprasiu?
ŠUO. Tuomet tu mane pažadinsi.
LIETUS. O kaip man tave pažadinti?
ŠUO. Tu imk visu stiprumu ant manęs lyti.
LIETUS. Lyk nelijęs ant tavęs, tu nieko nepajusi, nes šuo ir kariamas pripranta.
ŠUO. Ką tai turėtų reikšti?
LIETUS. Ogi tai, kad aš bijau, kad tu užmigsi, ir kad miegosi metų metus, ir kad man vienam bus sunku, kad bus sunkiau negu ne vienam.
ŠUO. Pasakyta kaip kirviu nukirsta.
LIETUS. Taigi.
JI. Aš pavargau šitaip be jokio reikalo stovėti metų metus.
LIETUS. Visi pavargsta.
JI. Ir ką tada daro?
ŠUO. Prisėda, ir sėdi metų metus be jokio reikalo.
LIETUS. Niekam čia nepasiskųsi.
JIS. Padėtis be išeities.
ŠUO. Kokia gi čia išeitis iš tokios padėties.
LIETUS. Jokios išeities.
JIS. Tokioj padėty jūs atrodote labai stiprūs.
LIETUS. Visi mes vienodi.
ŠUO. Iš to paties molio drėbti.
LIETUS. Ir jūs.
ŠUO. Ir mes.
LIETUS. Ir milijonai aplink mus vaikštančių, sėdinčių, gulinčių bedalių.
JI. Bet aš nieko nematau.
LIETUS. O tu geriau pasižiūrėk į rūką.
ŠUO. Rūkas čia neeilinis.
JIS. Aš gal atsisėsiu, aš gal prigulsiu.
JI. Jis sako, kad atsisės, kad priguls, o aš noriu miegoti tūkstančius metų, kol viskas pasibaigs.
JIS. Ji dar nesuprato, kad čia niekas niekada nesibaigs.
JI. Aš gal viską supratau, man gal viskas aišku kaip dieną.
JIS. Aš atsisėdu, aš atsigulu, aš žiūriu į rūką, žiūriu daugybę dienų ir negaliu užsimerkti.
JI. Mus apgavo.
JIS. Mes apgautieji.
JI. Ir mums nieko kito nebelieka, kaip tik laukti nieko nesitikint.
JIS. Absoliučiai nieko, neturi būti nei lašo vilties.
JI. Jokios vilties.
JIS. Mūsų buvimas dabar man primena elnią, skabantį lapus nuo viso pasaulio šermukšnių, kurie vis iš naujo žaliuoja ir miršta.
JI. Aš užmiegu, ir šitas snaudulys man yra nepakeliamas.
JIS. Aš esu elnias, kurį apgavo mirtis.


XIV SCENA

LIETUS. Bet ar gali būti, kad nėra kas pakeistų mano likimą?
ŠUO. Gali, o kaipgi.
LIETUS. Vadinasi, viskas čia aišku kaip juodu ant balto?
ŠUO. Kaip tik taip.
LIETUS. Vadinasi, nėra reikalo laukti?
ŠUO. Taip išeina.
LIETUS. Tada man sunku surasti argumentų, kodėl tu negalėtum prigulti.
ŠUO. Taip?
LIETUS. Nebent yra kažkas, kas galėtų pakeisti tavo likimą.
ŠUO. Palauk, pagalvosiu. Ne, nėra.
LIETUS. Taigi.
ŠUO. Kaip sykis, nėra, tas visiškai aišku.
LIETUS. Vadinasi, tu gali miegoti metų metus, ir niekas nepasikeis.
ŠUO. Betgi tai – puiki žinia.
LIETUS. O ką man daryti?
ŠUO. O tu vaikščiok pirmyn atgal, kaip vaikščiojai metų metus.
LIETUS. Vaikščioti vienam?
ŠUO. Vaikščiok. Nėra jokio reikalo vaikščiojimui turėti draugiją.
LIETUS. Taigi.
ŠUO. Na, tai gulu.
LIETUS. Čia ir gulsi?
ŠUO. O kur man gulti?
LIETUS. Teisingai sakai – o kur tau gulti.
ŠUO. Kur begulsiu, visur viskas vienoda.
LIETUS. Kaip tik taip ir yra. Tai aš einu.
ŠUO. Kur eini?
LIETUS. Pirmyn, atgal.
ŠUO. Teisingai. Tai eik, o aš gulsiu.
LIETUS. Taigi.

Lietus nueina. Po valandėlės grįžta

LIETUS. Šuo? Ar tu jau guli?
ŠUO. Dar neguliu.
LIETUS. Aš pamiršau – o ką man dabar veikti?
ŠUO. O tu vaikščiok pirmyn atgal, kaip vaikščiojai metų metus.
LIETUS. Teisingai.
ŠUO. Na, tai lik sveikas.
LIETUS. Kaip tai – lik sveikas?
ŠUO. Taigi taip, o kaip kitaip?
LIETUS. Tu su manimi atsisveikini?
ŠUO. O ar nereikėtų?
LIETUS. Vadinasi, tu manai, kad manęs daugiau nesutiksi?
ŠUO. Atsarga gėdos nedaro.
LIETUS. Aš apie tave buvau geresnės nuomonės.
ŠUO. Prašau?
LIETUS. Senas šunpalaikis.
ŠUO. Dar nespėjau prigulti, o tu jau nepatenkintas.
LIETUS. Taigi.
ŠUO. Kur teisybė?
LIETUS. Galas ją žino.
ŠUO. Taigi. Eini?
LIETUS. Einu.
ŠUO. Eik.

Lietus nueina.


XV SCENA

ŠUO. Aš vaikščiojau pirmyn atgal tūkstančius metų. Nieko neįvyko, nė lapas nuo medžio nenukrito. Kaip sykis, kurgi nukris – čia nieko nėra. Viskas tuščia. Visko nėra. Tik akinanti ir kurtinanti tuštuma be galo. Aš nepavargau, bet aš jau viską apėjau. Man nėra kur eiti, visur vienas ir tas pats. Dabar aš miegosiu tūkstančius metų ir gal per tą laiką vėjo gūsis pro šalį prapūs. Štai ko aš labiausiai pasiilgau iš žemiško gyvenimo.
Dar kiek palosiu, ir viskas.
Au.

PABAIGA

Dovilė Statkevičienė

Gimiau 1988 m. Kaune. VU baigiau Kultūros vadybos bakalauro studijas, LMTA – Teatro kritikos magistrantūrą. Nemažai metų savęs ieškojau muzikoje, paskui ėmiau rašyti. Iš pradžių – poeziją, vėliau – prozą, galiausiai įkritau į teatro dramaturgiją. Kol kas rašymas teatrui man yra laikas, kai viskas stoja į savo vietas. Gal dėl to, kad labai tikiu teatru – abejoju, ar kas iš menų gali stipriau, visapusiškiau, grubiau supurtyti žmogų. Tam tikra prasme jaučiu, kad teatras (o tiksliau – 2004–2007 m. KNDT laikotarpis) mane užaugino, suformavo braižą, sukūrė amžiną ilgesio Teatrui iš didžiosios raidės jausmą. Teatrui, galinčiam perkeisti žmogų, Teatrui, kokio didžiulę stoką jaučiu dabar.
Rašymas visomis prasmėmis man yra gyvenimas: duonos prasme gyvenu iš straipsnių ir recenzijų, dvasios prasme – iš dramaturgijos. Dramaturgija man yra būdas kalbėtis su žmonėmis apie tai, kaip mes visi jaučiamės šitoje žemėje, su šitais mums kliuvusiais kūnais, lokacijomis, patirtimis. Manau, kad žmonės per mažai apie tai kalbasi. Noriu, kad kalbėtųsi daugiau.