Teklė Kavtaradzė

Keletas pokalbių apie (Kristų) (ištraukos)

*

JIS.

Visi dabar nuolat kur nors išvažiuoja. Užknisa. Nuolat reik atsisveikint. Kas nors mokytis ilgam, kas nors tik „erasmusui“ (man tas „erasmusas“ tai tiesiog atrodo nesąmonė), kas nors susiranda berną ar mergą užsieny (irgi ne itin sėkmingas nutikimas...), kas nors dar, žinoma, užsinori tapti savanoriu. Tai aš ir galiu duoti valgyti ir kur miegoti, jei man savanoriškai tvarkysit namus. Bet rimtai! Tokie išsipisinėjimai. Sako žmonės, kad dabar ,,toks laikas‘‘. Koks, blet, čia laikas? IŠVAŽIAVIMŲ laikas? Era turbūt? Kartais man net gaila, kad neišeina taip galvoti, kaip daugumai. Būtų paprasčiau. Nes dabar man tiesiog nesuvokiama, kam reikia išsigalvoti tokius dalykus?! Tai jei motinos pagimdė tam tikram krašte, šaly. Nu, tai ką – džiaukis ir gyvenk ten per daug negalvojęs. Tai aš irgi galėčiau pulti dabar po visą pasaulį keliauti, sakyti, oi, pabandysiu visur pagyventi, kol išsirinksiu, blet, rojaus kampelį.

Sako, atvažiuok, gali aplankyti. Ne, nu tai jo. Aišku galiu, bet man atrodo nesąmonė. Kam reikia išvažiuoti, jeigu galima neišvažiuoti? Dabar kažkaip viskas be ryšio. Apsiverkė. Aš tai ne. Kažkokia durna situacija. Tai ko tada verkia, jei pati išvažiuoja?

Gerai, nu, pažiūrėjau aš tuos bilietus. Nėra žiauriai brangu, bet tai durni tik skrenda su pigiom avialinijom ir tikisi, kad viskas bus gerai. Kiek per metus lėktuvų avarijų būna? Va kiek.

Tokia durnė ji. Kad išvažiavo.


*

(Virtuvėj)

ELZĖ. Mama?
MAMA (ELZĖS). M?
ELZĖ. Ką tu manai apie Kristų?
MAMA. Apie ką?
ELZĖ. Kristų.

Mama pasižiūri į dukrą

MAMA. Tu visa peršlapus, eik persirengt, peršalsi po to ant kelionės.
ELZĖ. Neatsakei.
MAMA. Ko?
ELZĖ. Ar galvoji apie Kristų?
MAMA. Aš negalvoju apie Kristų, kodėl tu taip kei...
ELZĖ. Kodėl negalvoji?
MAMA. Nes... galvoju apie kažką kita. Apie daugelį kitų dalykų. Nusipirkai duonos? Nusivežk bent kelis pakelius, pamatysi kaip trūks, Diana pasakojo, kad jos dukra, kai...
ELZĖ. Tu tiki, kad jis iš tikrųjų buvo?
MAMA. Išsirenki netinkamiausią laiką kalbėti apie tokius dalykus.
ELZĖ. Tik pasakyk ar tiki, kad jis iš tikrųjų buvo.
MAMA. Aš nežinau. Gal. Žmonės sako, kad ten, Izraely, tikrai yra tų vietų, tokių, na, kaip įrodymų. Sako, nuvažiuoji, tai tikrai supranti, kad jis buvo istorinė asmenybė, ne šiaip išgalvotas.
ELZĖ. O tu meldiesi?
MAMA. Kartais.
ELZĖ. Kokiais?
MAMA. Kokiais?
ELZĖ. Kokiais kartais meldiesi?
MAMA. Kai kažko.. kai sunku, kai prašau kažko. Prieš tavo tėčiui mirštant labai daug meldžiausi. Ir jam mirus. Kad būtų ramybėje.
ELZĖ. Ir padeda?
MAMA. Manau, kad taip. Kodėl tu taip keistai klausinėji? Užtept sumuštinį? Ar sriubos valgysi?
ELZĖ. Tu bijai mirti?
MAMA. Tu čia dėl lėktuvų bijai ar kas dabar? (Pauzė) Ateis laikas, reiks mirti ir mirsiu. Ir aš mirsiu, ir tu mirsi. Bijosi ar ne, vis tiek mirsi.
ELZĖ. Aš ne dėl lėktuvų. Tiesiog, viskas taip... aš važiavau troleibusu ir tada, nu, šalia manęs, nelabai toli, sėdėjo tokia mergaitė. O prie jos prisėdo tokia keista močiutė, žinai, tokia kur mieste dažnai vaikšto su vežimėliu iš parduotuvės? Jinai jau sena, ta močiutė ir jos pradėjo kalbėti apie mirtį. O ta mergaitė – ji jaunesnė už mane! – ji pasakė močiutei, kad ji jau dabar nebijotų mirti. Nes tiki, kad čia niekas nesibaigia. Šitam gyvenime. Nes tiki, kad Kristus prisikėlė. O ji visai jauna! Kažkaip keista, ane?
MAMA. Kodėl tu man šitai..?
ELZĖ. Nes aš kaip tik važiavau ir galvojau apie mirtį.
Dėl tėčio?
ELZĖ. Ne, dėl savęs. Viskas atrodė taip kažkaip tolima ir baisu – visiškai jokio ryšio. Tarp nieko. Negalėjau lagamino nusipirkti. Nei duonos. Ir taip ir nepasiėmiau batų iš taisyklos. Atrodo, kad neturiu jėgų. Ir tada pagalvojau, kad galima kažkaip paprasčiau.

Mama atsisuka išsigandusi

MAMA. Ką galima paprasčiau?
ELZĖ. Kažkaip paprasčiau, nei gyventi.
MAMA. Ką tu kalbi kaip vaikas?
ELZĖ. Bet supratau, kad aš dar labiau bijočiau mirti, nors ir norėjau tada.
MAMA. Norėjai? Ko?
ELZĖ. Norėjau mirti. Bet tada supratau, kad labiau bijau, nei noriu. Aš atsiprašau, mama.
MAMA. Už ką?
ELZĖ. Kad net nepagalvojau apie tave. Tada, kai važiavau. Žiūrėk.

Ji išsitraukia tablečių buteliuką

MAMA. Kas čia?
ELZĖ. Tabletės kažkokios iš močiutės tokios, turguj. Anksčiau pasakojo Aistė, kad jei visas išgeri, tai viskas. Jos kaimynė buvo taip apsinuodijusi, bet tik nuo pusės buteliuko, tai aš galvojau...

Mama sustingsta iš išgąsčio prasižiojusi

ELZĖ. Aš labai atsiprašau, mama, kad viską pasakoju dabar, tik kad viskas taip keista. Aš išgirdau, ką ta mergaitė šnekėjo, staiga išlipau, ir parėjau pėsčiom, nors tu žinai, kur buvau? Centre visai. Ir jau tamsu.
MAMA. Tu nejuokauji?! Pasakyk, kad juokauji, pasakyk, kad viskas, ką dabar darai, yra tik visai nejuokingas tavo...
ELZĖ. Labai pavargau... Ėjau ir verkiau, nors jau kurį laiką galvojau, kad niekada neverksiu. Gal ir nebūčiau aš nieko darius su tom tabletėm. Bet kažkaip labai norėjau turėti. Kartą gyvenime.

MAMA. Pasakyk, kad juokauji. (Pauzė) Elze, pasakyk dabar, kad viskas, ką dabar pasakei yra toli gražu nuo...

Elzė papurto galvą
Mama staiga nusisuka nuo dukros, bando susitvardyti. Jos delnas juda, priglaustas prie šlaunies

ELZĖ. Kai ėjau, bandžiau prisiminti kokią maldą. Ir net tėve mūsų buvau pamiršusi. Ir dabar nebeprisimenu. Neprisimenu, keista, nemanai? O gal niekada nemokėjau? Kaip prasideda?
(Pauzė) Mama?
MAMA. ,,Tėve mūsų, kuris esi danguje...‘‘
ELZĖ. Tiksliai, ,,Tėve mūsų, kuris esi danguje.“ O toliau?
MAMA. „Teesie šventas tavo vardas“ (toliau mama taria, dukra pakartoja, nors ji jau pati prisimena, bet kartoja tik po to, kai pasako mama, tarsi eitų jai iš paskos, negalėdama jos aplenkti), teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia, kaip danguje taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.

ELZĖ. Atsiprašau.

*

MAMA (BERNIUKŲ).
Paulius kartojo, kad jam tas vaikinas atrodo kaip numirėlis ir kad jis ,,keistai‘‘ į jį žiūri. Sakiau, kad ir kaip kas atrodo, nedera nieko į kitus mėtyti. Iš pradžių net nežinojau, kaip jis atrodo, nežinojau, kokį žmogų Paulius turi galvoje. Vakar pamačiau jį pirmą kartą.

Ji nutyla

Net sunku nusakyti, kaip pasijaučiau. O sunku todėl, kad, paprastai sakant, – jis labai primena mane. Dabar. Visas išbalęs ir sulysęs. Atrodo fiziškai silpnas. Tikiuosi, aš bent kiek žmogiškiau atrodau. Grįžau namo. Paulius kaip tik buvo namie, prie kompiuterio su ausinėm. Nežinojau, ką jam pasakyti, išėjau iš namų iškart po to, kai susipykom. Priėjau ir apkabinau. Sutrukdžiau jam žaisti, žinau kaip jam tai nepatinka. Tada pirmą kartą labai aiškiai suvokiau, kad greitai to nebegalėsiu padaryti. Kaip tik tada supykino. Iki šiol nesuprantu ar dėl sveikatos ar nuo tos minties. Visai nesvarbu, tiesą sakant.
Po to Paulius man atnešė rankšluostį ir vandens.

*

EPILOGAS

Lynoja, scenos pabaigoje lyja.

JIS. Nebūk kaip Elzė.
JI. Ką Elzė?
JIS. ,,Pasikalbėk su juo, pasikalbėk, paklausk ar jam viskas gerai..‘‘
JI. Kada čia taip sakė?
JIS. Kada, kada.
JI. Seniai?
JIS. Ne.
JI. Kada tu su ja kalbėjai?
JIS. Užvakar gal.
JI. Užvakar?!
JIS. Taip.
JI. Rimtai?
JIS. Nu, taip.
JI. Ką ji tau sakė? Tai yra, kaip tu su ja kalbėjai? Parsisiuntei skaipą?!
JIS. Durna?
JI. Tai kaip?
JIS. Telefonu. Kaip, kaip. Yra toks paprastas, visų užmirštas prietaisas.
JI. Ji tau paskambino?
JIS. Jo.
JI. Kada?
JIS. Naktį, vakare. Pas juos ten laikas skiriasi, kiek žinau.
JI. Kodėl ji tau paskambino? Ką sakė?
JIS. Jėzau, nusiramink.
JI. Aš ne Jėzus.

Abu nusijuokia

JI. Aš rimtai. Pasakyk.
JIS. Aš irgi rimtai.
JI. Tai ką sakė?
JIS. Nieko, kažką. Klausinėjo. Kai pasakiau apie tą čiūvą, kuris, pasirodo ir vardą turi, – tai sakė, kad turiu nueiti ir paklausti ar jam viskas gerai.
JI. O ką tu apie jį pasakei?
JIS. Kad mačiau ir kad atrodo blogiau, nei anksčiau.
JI. Ji tau paskambina po šimto metų ir tu jai papasakoji apie tą keistą čiūvą? Koks jo vardas?
JIS. Liudas. Tai ką aš žinau, ką man pasakot!
JI. Aš tiesiog sakau.
JIS. Ji pradėjo kalbėti ir... ką aš žinau... verkė dar, norėjau, kad neverktų, tai pradėjau kažką apie jį sakyt, nu pameni, kaip anksčiau vis kartodavo, koks jai jis liūdnas ir panašiai. Aš, blet, kiekvieną mielą kartą kai matau jį ta savo durna poza stovintį ir žiūrintį arba nežiūrintį – prisimenu ją. Toks šūdas. Kartą vos jo nesumušiau.
JI. Juokauji.
JIS. Tai ko jis man prieš akis visad stovi?! Man, galvoji, lengva? Ir ji pati paskambina, verkia, tipo, aš nieko neturiu, ką veikti, tik stovėt ir klausyti kaip ji ten, po Karalienės langais stovi, blet, ir verkia. (Pauzė) Kas?
JI. Nieko.
JIS. Ko tu tyli taip? (Pauzė) Aš gi žinau, ką reiškia tokie tavo tylėjimai.
JI. Kokie dar tylėjimai?
JIS. Ką jau galvoji tylėdama?!
JI. Nenusišnekėk ir nusiramink.
JIS. Blet, tai tu čia nusišneki su ta savo tyla. Ką jau galvoji?
JI. Ką, ką.
JIS. Būtent – ,,ką, ką‘‘?? Aš klausiu, tai gali atsakyt.
JI. Aš irgi jos pasiilgau.
JIS. Blet.
JI. Nebūk debilas. (Ilga pauzė) O kiek kainuoja parsisiųsti?
JIS. Ką?
JI. Ką, ką – šudaipą tą. Skaipą. (Pauzė) Nu, ką? Nežiūrėk taip, nes einu namo, ir NIEKADA gyvenime su tavim nebesikalbėsiu. (Nusijuokia) Tu net neįsivaizduoji, koks tu iš tiesų mielas esi.
JIS.O tu net neįsivaizduoji, kokia... (Pauzė) Nemokamas, aš tau parodysiu kaip parsisiųst.

Ilga pauzė

JI. Ačiū.

Po trumpos pauzės

JIS. O, žiūrėk. Rajono vilkas.
JI. Kas?!
JIS. Vilką minim, vilkas čia.
JI. Tiksliai. Geras.
JIS. Tu matei jį kada be kepurės? Gal susimetam ir bent normalesnę nuperkam?
JI. Kepurė kaip kepurė.
JIS. Jis nejaučia, kad lyja ar kaip čia suprast? (Pauzė) O kaip tau atrodo? Normalus jis? Ta prasme... Nu, supranti.
JI. Elzė turbūt gerai sakė.
JIS. Ką?
JI. Kad normalus jis. Tik liūdnas labai. Turbūt.

Liudas sustoja netoliese esančioj stotelėj. JIS ir JI toliau jį stebi

JIS. Tavęs nenervina?
JI. Kas?
JIS. Kad tiesiai prieš akis po lietum stovi? Gal dėl mūsų neina po stogu? Blet. Užknisa.
JI. Ko tu nervinies?
JIS. Ei! Seni, ko tu po lietum stovi? Sušalsi, sušlapsi. Čia vietos yra, mes susispaust galim. (JAI) Noriu ir nervinuos. Mes kaip debilai dabar atrodom patogiai įsitaisę.
JI. Tai eik po lietum, jei jau toks geras.
JIS. Seni, girdi? Seni? (JAI) O ką? Tipo aš negaliu po lietum pastovėti?
JI. Aš tiesiog manau, kad jis pajėgus nuspręsti, kur nori stovėti, jeigu jam gerai po lietum...

JIS atsistoja po lietum. Bando prisidegti cigaretę, kuri labai greitai sušlampa. JIS numeta cigaretę ant žemės

JI irgi išeina iš po stogo, atsistoja šalia.

JI. Šalta.
JIS. Šlapia.

JIE toliau stovi po lietum, netoliese Liudo


Pastatyta Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, 2014 m., rež. Tadas Montrimas

Teklė Kavtaradzė

Teklė Kavtaradzė baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, Kino dramaturgijos specialybę (I-oji laida). Įvairius kūrinius ir projektus yra pristačiusi teatro dramaturgijos konkurse ir kūrybinėse dirbtuvėse Lietuvoje ir užsienyje. Parašė knygas paaugliams „Nespalvota“ (leidykla „Tyto alba“, 2006 m.) ir „Basomis po naktinį miestą“ (leidykla „Tyto alba“, 2008 m.). Yra trumpametražių filmų scenarijų „10 priežasčių“ (rež. A. Blaževičius, 2010 m.) ir „Šuns dienos“ (rež. I. Veiverytė, 2013 m.) ir pilnametražio filmo scenarijaus „Šventasis“ bendraautorė (rež. A. Blaževičius, 2016 m.). Parašė pjeses „Namisėda“ (rež. G. Tuminaitė, LNDT, 2012 m.) ir „Keletas pokalbių apie (Kristų)“ (rež. T. Montrimas, LNDT, 2014 m.). Kaip dramaturgė bendradarbiavo ir bendradarbiauja statant šokio ir dramos spektaklius. Šiuo metu veda kūrybinio rašymo laboratoriją, įgyvendina įvairius teatro, kino, audio projektus. Yra viena iš Scenarijaus namų „Heads&Hands Scripthouse“ įkūrėjų.