Aivaras Veiknys

Berniukai žaidžia karą

Atvažiavo vandentiekio remontuoti,
atvilko įvairiausios technikos,
kelias dienas nesiliovė –
išrausė tranšėją per visą kiemą,
didžiausi kalnai abipus.

Dabar tai jokių sušiktų šautuvėlių,
jokių griūk negyvas,
dabar tai jau – iš tikrųjų:

tupim skirtingose fronto pusėse –
žemių pilnom kišenėm,
molio pilnom širdim –
svaidom grumstus ir akmenis, svaidom
grumstus ir akmenis.

Sutemus –
jau visiškai sutemus –
išlenda motina pro virtuvės langą –
dairos girta, nemato,
pradeda žviegti kaip kiaulė:

– Suuukos, namooooo, pasakiau!!!

Bet kur tau namai, jei fronte pats įkarštis –
švilpia grumstai ir akmenys, švilpia
grumstai ir akmenys,
žiežirbos pilasi iš ausų.

Galiausiai
liekam tik brolis ir aš:
guzas mano kaktoj,
ašara jo akyje,
juodas virtuvės langas
moja užuolaidom pasitikdamas.

O vidury nakties –
vidury giliausios nakties –
motina, staigiai pašokusi, mūsų tipena
žiūrėti: gulim tokie vienodi,
tokie vienodi vienodi,
kad vos beatskirsi, kuris labiau nebegyvas.

Atskrido

Vieną rugpjūčio vakarą –
tartum iš niekur –

kirto snapu
į balkono stiklą –

siuto –

siuntė linkėjimus iš
Anapus – –

– prietarai, pliurpalai,
nesąmonės; sausis

plonom adatėlėm beldžias
į paširdžius, motina
guli ligoninėj –
pusės netekusi kūno,
žodžiais, viduj iškapotais – –

mama, sakau, tu tik
laikykis; pats
jau virstu į bedugnę,
gniaužiu jos užmuštą ranką.

Stebuklų metas

Grandinėms žvangant baigsis lapkritys,
pietų kryptim tirštai raitysis dūmai,
žiupsnelis druskos, purvas, nešvarumai –
per naktį viską, žvelk, ir užpustys

pirmasis sniegas; einant prakurų
girgždės pasaulis, kiaulės melsis tvarte –
išvengta durklo širdyje, tad šerti
dabar tau teks jas; ties langais būriu

ganysis vištos, kudakuos, stos gruodis –
danguj akis Veneros pasirodys,
tai akiai stebint miegančius vaikus,

eglyno vidurius praretins pjūklas,
ir banalus, tačiau vis tiek stebuklas –
tave romėnams nebylys įskųs.

Vandžiogala

Kapinės, kuklios lenkų kapinaitės,
kuriose – su visais kitais – amžino atilsio
atgulė Č. Milošo seneliai;

vidudienio saulėje besimurkdantis darželis,
nedidelis vaikų darželis: mergaitės, berniukai; aš –

žmonos atbogintas uošvijon, lėtai vaikštinėjantis
siauru takeliu, svetimas, varstomas

miestelio gyvųjų bei mirusiųjų,
vienas nuo kito atsiribojusių keliomis dešimtimis
nebegyventų metų, krūmokšniais,

vienintele juos jungiančia tvora.

Giesmė, atleidžianti tėvui

Nuolat kintančios formos: kas vakar tik skleidėsi – vysta:
vos žiedadulkių spėju įkvėpti, o vasara ši
jau voratinkliuos spurda be teisės ištrūkti; vaikystė –
atspindys atspindžių – vis mažiau į mane panaši;

bet yra turinys: puodus gramdančios motinos rankos;
vadovėlių tiesa – iškalta, užkalta aklinai;
šiepias tėvo dvasia, per krūtinę kirviu nusilenkus
į ošimą sapnų – vaiko baimėm skiesti sakiniai;

jau išmokau nubust – tam tereikia ilgiau nekvėpuoti:
štai seselės griežtai įsakyta užeit be eilės:
kam – ugninių lašų, kam – drakono liepsnojančią votį:
to, kas taps pelenais, jau liga niekada nepalies;

kantriai mokausi mirt – tai beveik kaip taisyti diktantą
penktokėlio, kuris tyliai kūkčioja tamsai naktim,
nes šventųjų būrys, – išbandyta, – maldų nesupranta:
žvaigždės krenta, ir tiek;
                                    mano tėve, pavirtęs manim,

mes apleidom namus daug vėliau nei namai mus apleido,
bet yra dar gelmė, ir joje – atspindžių atspindys –
tavo delnas grubus švelniai braukia man žvaigždę nuo veido;
viskas vysta perniek; niekas niekad perniek nenuvys.

Kito gyvenimo

Ilgų distancijų mokykloj nemėgau labiausiai –
šaudavau staigiai į priekį, lėkdavau, kiek kojos
neša, po rato imdavau dusti,

nervingai dairytis per petį, žiūrėti –
kiek atitrūkau, ar niekas manęs neatsiveja; būti
pirmam man reiškė viską visiems įrodyti.

Bet sykį, būdamas dešimtoj ar vienuoliktoj,
kritau kaip negyvas į drėgną stadiono žolę ir išgulėjau,
kol aplenkė mane visi, netgi mergaitės.

Paskui atsirado mergaitė, kuriai
nereikėjo nieko įrodinėti –
gulėjome dviese toje žolėje,
ir tiek – –

– – tos mergaitės teliko – – dabar,
kai ilgos visos distancijos,

bandau jas žodžiais įveikti, nes viskas,
kas man nutiko, seniausiai pavirto žodžiais, žodžiai
privalo išeit iš manęs –

dabar man reikia žodžių kitų –

kad vėl gyventi pradėčiau–
dabar man reikia
kito gyvenimo.

Karalių liudijimas

Naktis laukais atsėlino ir mus
Tyliuos namuos jau miegančius suvystė,
Bet griausmas tuoj sudrebino namus –
Ąsočiams skilus, liejosi švelnus
Alyvuogių aliejus. Karalystė

Tebuvo tvarto dydžio: šiaudgaliais
Aplipęs mėšlas; speigas žemėn plakės –
Dalytis sostu teko su keliais
Nuskurdusio valstiečio gyvuliais,
Kuriuos kankino troškulys ir blakės...

O vis dėlto dėkokim jiems už tai,
Kad savo kūnais šildė kūdikėlį –
Kol kas be vardo, slepiamą, bet štai:
Griausmingai sprogęs pumpuras aukštai
Savy sujungė fosforą ir helį –

Skaisti žvaigždė. Visatoj visoje
Skambėjo giesmės. Aukso dulkėm snigo.
Kampe ant šieno snaudė Marija –
Išsekusi, laiminga. O su ja
Užmigo aukos, budeliai užmigo...

O kaip gi mes? Vadinami svečiais
Mes visą naktį klaidžiojom ir klydom.
Tačiau žvaigždė vis kvietė: paryčiais
Suklupusius, kiek virpančiais pečiais
Save vaikelio akyse išvydom.

O kas toliau? Atodūsis pūgos
Gilus kaip kapas – jam neatsispirti...
Vienok kelionė ši be pabaigos:
Supurtyti nežemiškos jėgos,
Mes vėl išjojam, pergudravę mirtį.

Poezija

Aš niekad jos dorai neišmaniau,
    mokykloje, sakykim, net nemėgau,
    bet, įpusėjus būti, vis dažniau
    man ją diktuoja debesys ir bėgiai,

    per atlydį patvinęs šulinys
    ir dilgėlynai, kruopščiai nušienauti,
    kulkosvaidžiu ataidintis genys,
    lenktinis peilis baravykams pjauti

    ir (dar svarbiau!) trejybė kaminų,
    virš gimto miesto smilkstančių iš lėto:
    jau visą amžių ten negyvenu,
    tačiau sugrįžęs rasčiau šiltą vietą

    lyg kregždžių lizdas ankštame bute,
    net ne bute, o prakartėlėj tvarto,
    kur motina pažadina ryte,
    kur tėvas seną detektyvą varto.

    Ten varnalėšos gniužulas plaukuos
    man vertingesnis negu aukso kraitis,
    net jei ir vėl už tai sukritikuos
poeziją išmanančios mergaitės.

Paskutiniojo teismo belaukiant

– O kas, jei toje valstybėje nebus kam paliudyti
mano naudai, bent žodeliu užtarti, jei niekas ten tiek
nesicackina?

– O kas, o kas: keli pareigūnai atvesdins tave į aikštę,
ir pilnos tribūnos trumpam sulaikys kvėpavimą.

– O kas, jei stosiu prieš jas nieko
neprisimindamas, aukštai iškelta galva, vėjyje
besiplaikstančiais baltais drabužiais?

– O kas, o kas: kūdikiai strykčios iš savo vietų,
moterys šūkčios iš nekantrumo, vyrai tylėdami grieš
dantimis, valdovas praris dvi vynuoges.

– O kas, jei kiek suvirpėjęs valdovo
nykštys nulinks į apačią?

– O kas, o kas: puls it pasiutę šunys:
užmėtys akmenimis ir plytgaliais, užbalados
kastuvais – maža nepasirodys.

– O kas, jei po šito dar būsiu gyvas:
vartysiuosi kraujo klane ir gailiai inkšiu?

– O kas, o kas: klaupsis visi ant kelių
šlovinti didžio stebuklo.

– O kas, jei pašlovinę
tuoj ir pribaigs?

– O kas, o kas pribaigs? –
visi ten, žinok,
šventieji.

Trys paveikslai apie vienatvę

Paveikslas pirmas (jį, beje,
mums svetimi dievai sutvėrė):
čia daug akmens, čia lapija
tik dangsto olą, kurioje
kažkoks laukinis piešia žvėrį

minkštu anglies gabaliuku –
pečius dar drėgnas kailis gobia.
Kažkas jį stebi, ak – klaiku –
kol kas neturinti vaikų
seksuali archeologė.

Paveikslas antras: jau vėlu
(nors gal tik taip atrodo), pliaupia,
vis pliaupia, pliaupia, o seklu –
pristigę frazių banalių,
du žmonės sėdi užsičiaupę...

Paskui ji kyla nuo kėdės –
šis veiksmas truks dar šimtą metų –
tiek laiko jis nesujudės,
neapkabins savos žvaigždės,
tik skros žvilgsniu aristokrato.

Paveikslas trečias: šie laikai
(tiksliau, beveik aštuonios ryto),
mokyklon šlepsintys vaikai,
prie kiosko žvirblio palaikai –
kūnelis vargšo karmelito

po klevo lapo drobule,
kiek švelnesne nei spalio vėjas...
Nurimk, mieloji, aš šalia –
aš tik trumpam dievų valia
su šuneliu buvau išėjęs.

Aivaras Veiknys

Aivaras Veiknys gimė 1983 m. sausio 9 d. Elektrėnuose. Mokėsi Elektrėnų „Ąžuolyno“ vidurinėje mokykloje. 2001 m. įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą, Statybos fakultetą. Studijavo nekilnojamojo turto vadybą. 2005 m. studijas nutraukė.

2008 metais kultūrinėje spaudoje pasirodė pirmosios eilėraščių publikacijos. Nuo 2009 m. pradėtas kviesti į svarbiausius Lietuvos literatūrinius festivalius „Poezijos pavasaris“, „Poetinis Druskininkų ruduo“, „Literatūrinė Panevėžio žiema“ ir kt.

2011 m. Vilniaus mokytojų namų iniciatyva Vilniuje įvyko pirmasis į jaunuosius Lietuvos kūrėjus orientuotas festivalis „Literatūrinės Vilniaus slinktys“, vienas iš festivalio sumanytojų ir organizatorių. Taip pat 2011–2013 metais sudarė tris jaunųjų Lietuvos poetų ir prozininkų almanachus „Literatūrinės Vilniaus slinktys“.

Yra išleidęs tris poezijos knygas: 2007 m. „R aktai“ (išleido „Atkula“), 2014 m. „Paukštuko liudijimai“ (LRS leidykla), – už šią knygą „Poetinio Druskininkų rudens“ festivalyje autorius pelnė Jaunojo jotvingio premiją, – ir 2016 m. poemą „Laumių vaikas“ (LRS leidykla).

Nuo 2014 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Eilėraščiai versti į vokiečių, anglų, lenkų kalbas.