Aušra Kaziliūnaitė

svetima planeta

kompiuteris sako – atvykom
šiaip jis nešnekus, bet jau kelias valandas plepa
apie vaismedžių genėjimą
sako – kelionės tikslas pasiektas

kojų pirštai nutirpę
išlipu iš kosminio laivo
apsižvalgau, renku mėginius žemės mokslininkams –
vaikštau po lygiai tokį pat kambarį kaip savo
šviesmečių šviesmečius aplink nėra nieko gyvo
nėra ir užuolaidų
lauke ramiai sninga
kitoje gatvės pusėje languose žybsi girliandos
vaikai stumdosi ant šaligatvio

vien kosminė vienatvė ir uolienos


iškamša

vieną dieną prie konteinerio pastebėjau paliktą paukščio iškamšą
pastebėjau ir pamiršau, bet ji manęs nepamiršo, net ėmė persekioti –
kad ir kur eičiau, kad ir ką sutikčiau, visur mačiau nutriušusią paukščio iškamšą

iš pradžių tiesiog apsimesdavau, kad jos nematau
lai sau rodosi, man kas – nei čiulbėti, nei kirsti snapu vis tiek neįstengė

bet galiausiai visai suįžūlėjo – ėmė šmėžuoti ne tik viešose erdvėse –
įsimaišiusi tarp studentų, klausytojų, praeivių gatvėse –
rodydavosi draugų kompanijose, nevengė patupėti ir ant artimųjų galvų

tada bandžiau gražiuoju, priėjau ir paklausiau jos – ką čia veikia ir ko nori, ta iškamša
bet ji tik nebyliai tupėjo
o tėvas, ant kurio galvos ji galop įsitaisė, tik klausiamai pažvelgė į mane
tėti, tau ant galvos paukštis! – sušnibždėjau
bet jis numojo ranka, suprask – didelio čia daikto

nuo tada iškamšą jau regėjau ir sapnuose, net ten negalėjau nuo jos pailsėti
beveik nebemiegodavau, beveik nebevalgiau, beveik nebebuvau
matydavau ją ir toliau – visada tokią pat sustingusią vienoje pozoje, nebylią, apipešiotą
man ėmė atrodyti, kad ji šiek tiek šypsosi. iškamša iš manęs šaipėsi
priėjau, čiupau ją ir mečiau iš visų jėgų į sieną. tik, pasirodo, ten buvo ne siena, o veidrodis

tąkart jame pirmą kartą išvydau skrendantį paukštį

o kas, jei dievas yra žuvėdra

visa mūsų istorija stengdamasi pamatyti troško nematyti

mes tiek kartų ieškojom patvirtinimo
kad šįkart jau visam, kad dabar jau tikrai viskas labai tikra
kad iki grabo lentos etc., etc.

tiek kartų norėjom aiškių ir apčiuopiamų įrodymų
ko nors konkretaus ir matomo
o kas, jei jų yra, o kas, jei dievas yra

o kas, jei dievas yra žuvėdra, į visas puses pašaipiai kraipanti galvą
ryjanti dar gyvas žuvis ir šikanti ant baltarusių rašytojo

o kas, jei dievas yra apelsinų sultys
kurių galiojimo data ant pakelio nenurodyta
kurias kažkoks dėdė Stasys nusipirko pusryčiams prieš šešerius metus

o kas, jei dievas yra tas atletiškas vaikinas
rudomis akimis, tiksliai nurodęs savo penio išmatavimus
gėjų puslapy

o kas, jei dievas yra
tik mes jo nepastebim

***

galiniame kieme taisei mano dviratį
buvau laiminga

kitą dieną tą padangą vėl nuleido
ir aš apsidžiaugiau

daugybę kartų
buvau laiminga skirtingomis laimėmis
net kai buvau nelaiminga

pavasario skrodimas

vienišas eina parko taku
palengva stato kojas
skrodžia pavasario kūną
trokšta žinoti kodėl ir pamiršti, kas už tai

rankos gyslotos, skruostai kaulėti
kartais jis žino, ko nori, ypač šiandien

kišenėje sugniaužtas metalas vis dar šaltas
batai pagaminti iš gerai išdirbtos odos
piniginėje yra šiek tiek grynųjų ir kelios kortelės
vienoje iš jų jis šiandien šypsosi

eina pirmą kartą šiais metais nupjauta veja
kvepia taip, kad uodžia net nuo rūkymo atbukusi nosis
jis nori išsiaiškinti pavasario mirties priežastį
gal net parašyti romaną

pasilenkia ir iš visų jėgų smeigia peilį į žemę

beveik tiesus brūkšnys, kraujas
įkiša ranką į vidų ir ilgai ieško
kol ištraukia mažą mėlyną mašinytę
tą pačią, kurią pametė dar vaikystėje

žirgų lenktynės

stovykloje žmonių kūnai mėtosi ant arklių mėšlo
nejuda, bet bėga
bet snaudžia

bet nemiršta

jei būtų mirę, mes jų gailėtume
sakytume – kaip žiauru, ten buvo mažų vaikų
jie verkė dar kelias minutes po to kai jau buvo sušaudyti
mums būtų labai labai liūdna, mes reikšmingai susižvalgytume
eitume į maximą pirkti batono, žiūrėtume serialus
darytume viską, kad tik kuo greičiau tai pamirštume
namie persistumdytume baldus, kalbėtume apie meną
iš knygos išsirašytume pyrago receptą, vėl kalbėtume apie meną

bet dabar, kai jie nemirė, kai guli stovykloje, tvarte, aptverti tvoromis
kai apsupti kariuomenės tįso ant lenktyninių arklių mėšlo
mes jų nekenčiam labiau nei savęs ir darom viską, kad tik kuo greičiau juos pamirštume
einame į maximą pirkti batono, žiūrime serialus

einame į maximą pirkti batono

(Eilėraščiai skelbti knygoje „Esu aptrupėjusios sienos“, Kitos knygos, 2016)

kažkaip reikia gyventi

kiekvieną naktį girdžiu išskrendančias gerves
kiekvieną rytą matau krentančius lapus
kiekvieną dieną kažkur prasideda žiema
kuri niekada nesibaigs
kiekvieną vakarą mane užkasa vyras
vilkintis džinsiniu kombinezonu

jam per mažai už tai moka
tačiau kažkaip reikia gyventi
išmokėti paskolą
ir dar alimentai vaikams

jis šypsosi

visos gėlės nuvysta

girdžiu beldimą, atidarau duris –
stovi už sienos gyvenanti kaimynė

vakarais girdėdavau kaip ji prausiasi
kelis kartus akies krašteliu jau esu ją mačiusi –
pirmą kartą dar vaikystėje
kai negrįžo mūsų šuo Lordas
vėliau
kai negrįžo močiutė

visuomet stengiausi tyliai daryti viską kas intymu, kad neišgirstų
tiesą pasakius, galiausiai jos dėka net patys paprasčiausi dalykai virsdavo intymiais

sulaikiusi kvapą, drebančia širdimi
pirmą nakties lėtai ir tyliai šaukšteliu maišydavau medų ramunėlių arbatoje
kad tik neišgirstų manęs, kad tik nesuprastų

ir štai ji stovi priešais mane ir tiesia milžiniškų raudonų žiedų puokštę

jų galvos patenkintai linksi mano drebančiose rankose

kaip kokia kvailė sutrikusi klausiu

– ką man su jomis daryti?

taip gražiai gražiai nusišypso

– tiesiog mylėk jas

no, thank you!

eini siauromis medinos gatvėmis, pasuki už kampo
nieko nėra, nei prekeivių, nei praeivių
tik juodi šešėliai, daug šešėlių ir perrūgusių balandžių šūdų kvapas

galiausiai už kiekvieno kampo labirinte atsiranda norinčių tau parodyti kelią
jie seka paskui, įtikinėja, kol bėgdamas nuo jų visiškai pasiklysti

mažas berniukas bėgdamas iš paskos tyčiojasi – no, thank you! no, thank you! –

o tada – aikštelė, medis, žmogus
susisupęs į audinį, galėtų būti vienas iš jėzaus mokinių

„ir eikit eikit, ir nesustokit, ir neklausykit ką jums sako
jūs kaip tie asilai, jie eina ir nesustoja, eina kol miršta“

ir aš einu toliau, einu girdėdama kaip senis po medžiu plūstasi
vis sukdama ratus, vis sutikdama tuos, kurie nori parodyti kelią
ir galvodama – gal tikrai reikia sustoti, gal leisti, kad paklaidintų ir apvogtų

gal kai paklaidina esi mažiau pasiklydęs, nei kai pats pasiklysti

Aušra Kaziliūnaitė

Aušra Kaziliūnaitė (g. 1987 m.) – poetė, rašytoja, žmogaus teisių aktyvistė. Išleido keturias poezijos knygas: „Pirmoji lietuviška knyga“ (leidėjas – savaitraštis „Nemunas“, 2007 m.), „20% koncentracijos stovykla“ (leidykla „Kitos knygos“, 2009 m.), „Mėnulis yra tabletė“ (LRS leidykla, 2014 m.), „Esu aptrupėjusios sienos“ (leidykla „Kitos knygos“, 2016 m.). Už knygą „Mėnulis yra tabletė“ apdovanota Jurgos Ivanauskaitės premija. 2016 m. poetei paskirta Jaunojo menininko premija. Kūryba versta į anglų, prancūzų, rusų, vokiečių, latvių, lenkų kalbas. Aušra baigusi istorijos ir religijos mokslų studijas, šiuo metu yra Vilniaus universiteto filosofijos doktorantė ir atlieka praktiką Amsterdamo universitete.