Dominykas Norkūnas

Apie tai, kaip kartais giedama

Mano liežuvis kartais būna angelo,
jis sliuogia dangaus kūnų apvalumais
deginančiais
kaip liepsnojantis Mozė Marso plynėse,
apleisti zikuratai pasidengia rasa,
        ir mano vienatinis žvilgsnis
        skyla
        į tūkstantį dūžtančių žvilgsnių
        nelyg Bazilisko klyksmas
        aidinčioj veidrodžių begalybėje;
tada mano liežuvis sužmogėja
jis trinas į dantis,
kurie kadaise buvo iltys,
sudraskę pirmuosius dievus
        jis kranksi varnomis iš II PK laikų
        arba krebžda vabalo baime
        po kriaukle
        sovietinėj virtuvėj,
        virsdamas vorų sąmokslo
        tyla
        drėgname pusrūsy;
tada mano liežuvį išmontuoja
begalės pačių mažiausių žvirblių,
ir jis keliauja eterin
         pirmykščio alkio čirpesiu
         jauniklių gerklose;

Kol galiausiai mano liežuvis tampa
      sena moteriške,
vilkinčia pižama ir atsirėmusia
į vaikštukus,
iš balkono šaukiančia savo vyrą,

gatvė tuščia,
ir jos vyro ten nėra;

Senė serga demencija.

*

Mėnulis buvo per didelis,
ir kregždės skraidė per žemai,
kad tą vakarą gyventum;
ir medžiai buvo juodos rankos
danguj, į kurį įžengus
plaučiai tapo sklidini vandens,
nes dugne
vaikščiojama neprabudus,
nes už
yra tik nendrės,
ir nėra to, kas nueita.

**

Mes ten gyvenome,
nors tos vietos neatmenu –
Teliko
vakaras,
kai nušauti
vilkai žaibais pastalėj
susirangė,
kažkoks
nenusakomas
spengsmas
visa gaubiantis,
degtine
pulsavęs kraujas,
žvilgsniai
šventųjų paveiksluose,
užkalbėjimų
nuotrupos musių
nutupėtoj
blausoj,
seni ir nieko
nebereiškiantys
prietarai,
pusrūsių prietemoj
knibždą.

Septintą
dieną
ežere plūduriavo
skenduolė,
vis delsėm
laidoti
ją –
nenorėjom
išlydėt
vienintelės,
iš kurios
papurtusio
veido linijų
galėjom
bent
nuspėt,
kaip atrodys
amžinybė.



Tąnakt
kažkas išėjo
į lygumas,
kad pavirstų
šviesa,
pasklisiančia
mažom
švytinčiom
kito pasaulio
erkėmis –
jos
įsisegs
į akis
besimerkiančias,
įsigrauš
į kaulus,
kurie
bus vieninteliai
liudininkai
mūsų –
didžiojo
paneigimo
akivaizdoj.

Jokio
kito atminimo –
tik
vilkai,
pastalėj žaibuoją,
vakaras spengiantis
ir erkės,
žibančios
griaučiuose,
kai
žengėm abu
dykrom
dausotom,
nusėtom
šukėm ąsočių,
kurių vandeniu
mirusius
prausėm.

Pakrantėje

Dienos velnio ratuos ritosi,
žmonės žalvario veidais
rinkosi pakrantėje
bangų mūšos paliudyt –
ugnis jų makaulėse,
dvasios,
labos ir piktos,
ertmėse tarp šonkaulių;
anapusybės bučiniai
leidosi ant kūnų,
votimis nueidami,
palikdami tik tai,
kas nemiršta;
šmėklos dumblių,
vėjo ir smilčių
raizgės apie sąnarius
prisilietimais didžiojo švitesio;
Dienos velnio ratuos ritosi,
kažkas vaidenos ir todėl
buvo tikras,
vėrėsi pasauliai, plytintys
akių vidinėj pusėj,
obolai po liežuviais
lydės,
kai griaudėjo sąmonė,
bangų mūšos
nugludinta
ir gaudė urnos
žalvario veidų.

***

Nieks daugiau nematė
Ahasvero...

Pasivadinęs Izmaeliu iš Kobrynios,
jis XVIII a. atvyko
į Vilnių
ir 200 metų
dirbo sinagogos
archyvuose.

Kritus Imperijai
dingo
nežinia kur.

Į miesto šaligatvius
ir laiptines
įsigėrė jo
rami eisena
ir
lėtos mintys,
mušančios
apgaulingai
amžinos tverties
taktu...


Nieks daugiau nesutiks
Ahasvero –


Dar prieš šimtmetį
kažkuriuo
skersgatviu
jis
    nu
        žings
                 nia
                       vo
                            į

                          Šeolą.

Apie dievų bereikšmiškumą ir buvimą visur

Jeigu tai yra niekis,
nyksmas yra neįmanomas;

Jeigu tai yra niekis,
kiekviena kapavietė tėra nuoroda
į dar vieno dievo mirtį,
bevardę
kaip nematoma Sibiro tundra
arba dykra,
kurioje stūkso laivai,
surūdiję kaip amžinasis variklis;

Didžiulės nakties gijos
kartais susivija
į būtybę,
kurios žingsniai drebina
grindlentes;

Didžiulės nakties gyslos
yra juodos srovės
po blyškiu tinko sluoksniu,
ir jose nėra atsakymo nei klausimo;

Griaustinis yra leidimas suvokti,
kad esam žaibas giedram danguje,
riaumojimas
priešistorinių vario burnų,
kurias išgirstam netekę klausos,
arba inercija
beakių Heladės karių,
trypiančių prarajos dugne;

Todėl akivaizdu,
kad
kiekvienas apgamas yra dievas,
begarsis žemės drebėjimas, užspaustas linoleumo,
kaip uždraustas sapnas,
keliantis vėją.

Apie šviesą ir trečiąją akį

Nauja šviesa leidžiasi
aidinčiais lakštais
ir šešėliai
tampa veidais, įspaustais
į sustingusį priešamžių
molžemį;

Pajūriu praskrieja
būrys spartiečių, avinčių
sandalais geležies, įkaitintos
lig raudonumo,
šalia jų pėdsakų
mes dedam basas savo
pėdas

pasauly,
kuris telpa akiratin,
ir mirksnyje,
į kurį sutelpa laikas;

juoduma yra vandenys,
tyvuliuojantys
apie nejudančią pilnatį,

į ją

dar prieš tūkstantmetį
kažkas žiūrėjo

mano trečiąja akim.

Iš nežemiškumo manifestacijų

Apanglėję smegenų monolitai,
suartėjantys
su versmėm galaktinių
ūkanų,
vakuuminės beprasmybės
atverty
sužiba tylia ekstaze,
nužengiančia
į elektroninių paukščių
pašnekesį,
lakstantį paranojinėm medijom
ir pleišėjančiais įtrūkiais
gatvinės trombozės
krešuliuos,
seisminėm vibracijom
dūzgia
gelžbetony sustingdytų
patirčių
mikroscheminės sankaupos,
pasakodamos
apie dirbtinas apvaizdas,
įžiebiamas
nevilties ritualinėj
hermetikoj,
apie dievus ir pranašus,
kuriuos, jei galėtų,
bemat užmuštų,
tos bejėgės draiskanos, keliais
šliaužiančios
liudyt slėpinius komunalinių
pamaldų,
surištos
prievartos armatūriniais
saitais –
trapios ir beprasmės
kaip uždažomi
grafičiai
purgatoriumo
skliautuos;

Elektroniniai paukščiai
gieda
nežemiškumo koduos
įrašytais
paskutiniais patepimais,
lūžiais atvirais,
pakasynų eisenom,
sausgyslėm sutraukytom
ir šamaniškais
transais,
Proto narvely
blaškos angelas
rūkstančiais sparnais,
veidu
tiko traukomu
ir plaučiais, apgyvendintais
pagoniško panteono,
ištrūkstantis,
išsprogstantis
grigališkom giesmėm,
sutartinėm
ir black-metal
katatoniniais košmarais
ir vėl susitraukiantis,
puolantis
į indą pašvęsto
vandens –
jo dugne,
anglim nuėjęs,
nusėda
sparnuotas skeletas,
atsiveriant
befantomiams horizontams,
didesniems ir kraupesniems,
nei stabai,
kuriems lenkeis
ir kuriuos
nugriovei;

Sekmadieniais pabundu aklas

*
Sekmadieniais pabundu aklas,
ir mano balsas būna baltas vėjas,
kuriuo baigiasi visos padangės

*
Peiliu badau ostijas,
nes esu vampyras,
trokštantis kraujo iš anapus

*
Aš ieškau amuletų medžių drevėse,
žaloju driežus ir voveres,
nes mane domina
jų dieviškumas,

nutraukau
vorams kojeles
ir stebiu,
kaip miršta tie,
kurie
suėda mirtį.

Šv. V. V.

Tau skaičiuojant žvaigždes
mano mintys tampa šarvojimo salėm
nes išvydęs tave aš prisimenu Holokaustą
nes dievo pirštas tąnakt
nelytėjo pasaulio ašies
jis tepė vyrius
aprasojusiuos Aušvico vartuos
pro juos įvažiuodamas
aš sprogstu kontroliniais šūviais
lakdamas kraują
užtvindžiusį visus griovius
ir šventoji dvasia
apleidusi kūdikį pelenų
šėlsta alsulio ciklonais šnervėse
kai

Tavodantyssuplėšo
manomiegoarteriją
irmanoanglėjantyskaulainužaibuoja
įdrėgstančiasprapultis
prievartospievas
įriksmą
nuslopintątavorankų
juodosniego

Užbaigus

Nusviesti į vienišą, uolėtą dykumą,
užplikomą
užgesusių žvaigždžių šviesa
pradingusių planetų
vėsoje, kai
šerkšnotoj begalybės nišoje
plyšauja
alkanos kraterių gerklės
praregėjimų garais,
prasilenksim jų
psichodeliniuos dūmtraukiuos
ir eilutės, prabrauktos
ir nubrauktos,
sukibirkščiuos tarpusavio
jungtis
nebylioj sąmonės emanacijoj;

Žiogo žiojinčioj aky tyvuliuoja
priešistorės pilnatys,
giedančiai kliedinčios prodainiu
deivių senovinės nakties,
ir sprogimai visatų, knibždančių smiltyse,
aidės ir kurtins,
bus mums vienatiniai ir
                                                neišdildomi.

Dominykas Norkūnas

Dominykas Norkūnas (g. 1993 m. Vilniuje) – poetas, scenaristas ir poezijos vertėjas iš vokiečių, anglų, latvių ir jidiš kalbų. Autoriaus darbai ne kartą spausdinti kultūrinėje spaudoje, įvairių festivalių almanachuose. 2012 m. poetas buvo apdovanotas mažąja Antano Miškinio premija.