Dovilė Kuzminskaitė

***

svetima viskas taip svetima miesto kontūrai blunka ka
ip blunka kraujas kai gerias į medžiagą – viskas kas bu
vo raudona netenka spalvos viskas kas buvo spalvota t
ampa raudona – varnos kapstos šiukšlyne jau nėra ko
atkast bet dar bus dar giliau jeigu svetima viskas jau sve
tima jau tęsias per tamsumą slenka kraujagyslėm žvilgs
nis nudurtas žemyn žiūrėk žiūrėk kur eini paskui dar ne
tyčia įklimpsi purvas vasarį kovą taip būna nes lyja ne
s rūkas nes labai nes po įšalo žemė suglebus pilka kimba
po batų kulnu ir nešies ir visur jį randi akmenukų namuo
s užanty kas be akmens tegul – ir viskas kaip viskas sveti
ma plaukia pro šalį neliečia viduj tik kažkas dar liepsnoj
a kraujo liežuviai laižantys trupančias sienas skylančias sk
ylančias sky lan čias manau tu man už mane svetimesnis

non serviam

šviesos pro ūkaną keturių batų gurgždėjimas

kažkuris iš mūsų nepalikdavo pėdsakų

ramiai eidavom kaip ta dievo karvytė

per delną dienos ilgumas kaip žvilgsnio

kaip šviesos vasaros popietę

buvo toks vienas nešiojos ant kaklo

pasikabinęs duris sakė niekada nežinai

kada kils noras išeiti o daugiau

kažkieno ranka ant kaklo vis lenkia į priekį

sako žiūrėk pažiūrėk kaip viskas gražu

žiūri ilgai įdėmiai ir tada iš akių pasipila

sniegenos

***

krankliai virš varpinės

labiau ne šaltis

pro odą smelkiasi šviesa

šiek tiek pasnigus

ar bus rytų kad jam

nereiktų keltis

spygliai erškėčio

vis dėlto per dygūs

iškvėpus debesys per auštantį

lyg avys lėtai nueina

o krankliai dar sukas

jis sakė bus gerai

toks atsidavęs

akių iže prigėręs kumeliukas

nuogriuva

visas šis miestas įkurtas viršum akivarų  prigarmėjusių nežinia kieno kaulų

naktimis jie barška ir skundžiasi tiesa sakoma kad šią muziką girdi tik vienišieji

kiaurai šlapių paauglių prikimšti autobusai vienakojis dar kiek kvėpuojąs balandis

prisiglaudęs prie sienos tolyn nuo visų šliaužiantis kalnas

vidury žirmūnų kirus lesinanti  suvaikėjusi senė

slaugos ligoninių pacientai  smailais alkano paukščio veidukais

besirengiantys paskutiniam skrydžiui varna pamažėl traukianti vidurius

iš pakelėj nutrenkto katino gatvės kuriomis kartais matai

save einant po samanom tyliai besigūžią medinukai

bendrabučio tipo inkilynai mūras betonas išklypusios plytelės

trupantis tinkas eižėjantys stogai pelėsis slenkantis mėlyna siena

netgi kovai spiginantys blizgiom akutėm iš stalčių

spintų pastalių iš po priegalvio visas šis miestas tėra tik maketas

bandymas prieš kitą tikresnį pasaulį

trupantys

1

ir jeigu reikės atsisveikinti

tiek ir tebus

akių juoduma ir

nedidelis šypsenos linkis

tarytum laivelis pakrantėj

o toliau tik dangus

ir tiek to švelnumo

per sniegą koks sprindis


2

ar mokėsiu tave pasakyt

jei esu kambariai ištuštėję

mano pusplikėm sienom

vijokliai vyniojas į viršų

per metus aš išmokau

prakalbinti vėją

ir girdžiu naktimis

jo alsavimą niršų


3

ir jeigu užpustys

tai mus visus

ir nebebus kam

išsigąst to sniego

viršum pūgos

per keturis metrus

nors jo ir nematyt

paukštukas gieda


4

ar išeitum

jei reiktų

išeit su manim

ar jauti kaip

pavasariu kvepia

ugnim


5

sujungt taškus

lyg vaikiškoj knygutėj

tarp būti ir

visai nebūti

oneiroi

sapnų beliko tik du

ir tiek dažniausiai persipina

iš pradžių tiesiasi mėlynos rankos

-tokio bjauraus elgrekiško mėlynumo-

smaugia

kai jau pradedi springti

atrodo

        tuoj

           tuoj

nubusi

kelia viršun tempia ant kryžiaus

ir kala

vieną po kito

smūgis

           dusliai ataidi

smūgis

           o taikoma tiksliai

smūgis

           matyt sužinota

smūgis

           kur prieš tai

smūgis

           jau buvo kirsta

išaušus randi po priegalviu

kruviną vinį

Dovilė Kuzminskaitė

Gimusi ir užaugusi Vilniuje, Vilniaus universitete baigė lietuvių filologijos ir ispanų kalbos studijas, vėliau Madride įgijo Lotynų Amerikos literatūros magistro laipsnį, šiuo metu užsiima vertimu bei dėstymu. 2013 m. laimėjusi Lietuvos Rašytojų Sąjungos rengiamame Pirmosios knygos konkurse išleido eilėraštčių rinkinį Namas su paukščio ženklu. Poezija versta į ispanų bei prancūzų kalbas.