Dovydas Grajauskas

Stepfordo bliuzas

gyvenu pasaulyje, kuriame viskas įmanoma
ir visi viską sugeba, jei tik labai
užsinori, kur visi yra laisvos sielos
ir laukinės širdys, paukščiai nevaržomi
pančių anei traukos, įsiaudrinę

gyvenu pasaulyje, kuriame nėra vietos
savam pasauliui, tiktai plačiajam
neatrastam ir pilnam nuotykių, patirčių,
išminties, atradimų ir praradimų, kurie
visada išeina tiktai į gera

gyvenu pasaulyje, kuriame nėra vietos
plačiajam pasauliui, tiktai savam,
sveikai mitybai ir sveikai dvasiai,
svajonių pildymui ir laimės vaikymuisi,
plačioms lankoms begalinėms, debesims
ir dienoms supistai saulėtoms
gyvenu pasaulyje, kuriame nėra vietos
metų laikams, nes širdyje čia niekam
niekada ne ruduo, tik giedras paskutinis
gegužės rytas nuo pradžių iki galo
ir net su lakštingalom

gyvenu pasaulyje, kuriame nėra vietos
niekam daugiau tiktai džiaugsmui, nežabotam,
siautėjančiam arba besimeilinančiam, tuščiam
bejausmiam džiaugsmui, lyg visi čia būtume
tiktai nufilmuoti

gyvenu pasaulyje, kuriame nėra vietos
anei pasauliui, anei gyvenimui, tik
dienoms supistai saulėtoms, štai ir viskas

gyvenu pasaulyje
net jei ir be lakštingalų
visgi –

kuriame

nėra

Elementarus nesusikalbėjimas

sako ji man: dusyk, jau dusyk
gerai, atsakau, mieloji, dusysiu

ne taip supratai, sako ji, antrąsyk
na ką gi, jei taip – antrąsysiu

gal kvailas esi, sako ji, antrąkart
o kam tau tą antrą pakart, uždusysi

klausyk, jau nebe pirmąjįsyk
gerai, jei tik nori –
nebepirmąjįsysiu

visas klaidas ištaisysiu
viską dabar pamatysiu
o ji man tik sako:
ir paskutinįjįsyk

ir aš sutinku:
paskutinįjįsysiu

Urbanistinis bliuzas

kas rytą keliuosi su 0,5 milijono žmonių
kas rytą važiuoju su 0,5 milijono žmonių autobusu
kasdien su 0,5 milijono su reikalais su 0,5
milijono po švenčių į darbus su peregaru baisingu
su 0,5 kasdien su gripu su peršalimu su cholera
su kasdien su ausinėm su 0,5 milijono su ausinėm su
norais kasdien su svajonėm kaprizais kasdien su
kaprizais nepasiliaujančiais 0,5 milijono su kuprine
su knygomis su puslapiais su skirtukais kasdien su
baterijom velenais su krumpliaračiais kasdien su
rezginiais laidų arba saulės kasdien su 0,5 milijono
su nuotaika kasdien 0,5 su šeimom su vaikais su meiluže
su ja kasdien nevažiuoju važiuoju su 0,5 milijono, o milijono
0,5 yra dar tiktai 0,5 milijono įsipuvusių gaišenų nutąsytųjų

tai yra viskas
ką norėjau
pasakyti

Omnideus, Teo2

I – pasija

sėdi visi, prie stalelių sulinkę
laidais apsikaišioję apsiraizgę ir
tokiais veidukais geltonais kaip
vasaros saulė

ką jie ten veikia visi
kokios slaptos jiems
užduotys skirtos

jokių

jie, pasirodo, reaguoja
į viską reaguoja, kas
svietely margam atsitinka

ir atitinkamai reaguoja
kai liūdna – verkia, kai
linksma – juokiasi, pikta kai –
piktinasi ir trepsi kojytėmis

mielieji, progresas

tikrų tikriausias progresas – revoliucinių
technologijų dėka dabar galima reaguoti 200
reakcijų per minutę greičiu ir visos
bus adekvačios ir tinkamos

manau, gerieji žmonės,
atėjo laikas

susikonvertuoti


II – konvertavimasis

tikiu dievą teo šviesolaidį
ir morkų zukerbergą
dangaus ir žemės adapterį

ir į Jėzų Kristų, vienturtį vaiką
kursai prasidėjo iš teo šviesolaidės dvasios
gimė iš mergelės marijos, kurios nauja
profilio nuotrauka palaikinta tarp moterų
ir sureaguota į jos sūnų Jėzus Kristus
kuris kentėjo prie Poncijaus Nesakysiu, buvo
prikaltas prie kryželio ekrano kampe, uždarytas
ir suminimaizintas, išinstaliuotas nužengė į pragarus
trečiąją dieną įsirašė į kompaktą, įžengė į motininę
sėdi visagalio Standžiojo Disko dešinėje, iš ten ateis
prisijungusių ir neprisijungusiųjų teisti

tikiu į šviesolaidę dvasią
šviesolaidę visuotinę bendruomenę
šventųjų chatinimą
nuodėmių pasidalinimą ant
didžiosios raudų sienos
accounto iš numirusių prisikėlimą
ir amžinąjį
gyvenimą

RAMen

o dabar eikite
su teo šviesa
ir būkite visi
palaikinti

Švento Andriejaus lūžis

dvi dienos po mano gimtadienio
naujas filmas išėjo

vadinasi „san andreas“, ten
apie tokį herojų ir apie pasaulio
pabaigą

ant plakato herojus malūnsparny
herojiškai kenčiančiu ryžtingu veidu
žiūrintis į degantį miestą apačioj
ir užrašyta: kur būsi tu,
kai pasaulis ims griūti?

šįkart be išvedžiojimų:

namie.

Šventųjų gyvenimai

o antram aukšte, maždaug ten,
kur jau prasideda debesys
turim tokius kaimynus

po kambarį bloke, bet iš esmės

gyvena kaip kambariokai, turi
įsisenėjusį hobį liuobti, dėl to
eina miegot, kai nebepastovi
keliasi tada, kai nebepaguli

vienas anksčiau prasigėrė tiek
kad sunkiai bepavaikšto, kitas
gi – beveik kurčias žemaitis,
neseniai moterį palaidojęs

beveik paralyžiuotas rusas
ir beveik kurčias žemaitis

vienam kambary, maždaug ten,
kur jau prasideda
debesys

Artes prohibitae

I – nigromantia

o miego demonas yra demonas nes
jis niekada nemiega, taip tapdamas
siuto demonu kuris visada siunta
taip tapdamas nuovargio demonu
kuris visada pavargęs taip tapdamas
nevilties demonu kuris visada nusivilia
taip tapdamas nuodėmės demonu kuris
visada lėbauja taip tapdamas šventvagysčių
demonu kuris visada burnoja prieš viešpatį
taip tapdamas bedievystės demonu kuris
visada ieškodamas dievo elgiasi bedieviškai
taip tapdamas blogio demonu kuris visada
blogas taip tapdamas atgailos demonu kuris
visada gailisi taip tapdamas sąžinės demonu
kuris visada graužiamas taip tapdamas pamišimo
demonu kuris visada eina iš proto taip tapdamas
galiausiai tapdamas gėrio demonu kuris visada
pats savaime yra demonas, gėrio

II – pyromantia

Kai pagaliau atvažiavo ugniagesiai, senas kareivis sėdėjo ant šulinio dangčio ir verkė.

– Mikael Niemi, „Populiari muzika iš Vitulos“

ir šokti liepsnose nes šokti
liepsnose yra viskas kas tau
beliko iš didžiojo gaisro

nusiaubusio hamburgą 1842 metais
o londoną kitais metais nusiaubusio

taip supratai mane teisingai tai
buvo tas pats gaisras ir tos pačios
liepsnos po jų taip pat nieko daugiau
nebeliko tik pajuodavusios dėmės

tad šokti liepsnose nes šokti
liepsnose yra viskas kas tau
beliko iš didžiojo gaisro ir po visko
kai liks tik dėmės nujuodusios galėsi
stovėt sau ant kalvelės ir žiūrėti nes
ana ten va buvo sutkaus gyvenimas, o ten gi
ilginio bitinėlio, ten štai paulausko
vienakojo, o tas plėmas nujuodęs kur
dūšioj už skylę pražydo tai tavo

Peizažas

taip bedė viešpatsai į akį
į kruviną, užtrintą baltymą
ir nieko niekutėlio nepasakė
išplaukęs vienas trijuose su valtimi

neskaitant šuns, ten plaukė tėvas
sūnus, dvasia, du irklai ir vanduo
ir dugnas, ir pirmagalis sudievu
ir buvo aišku: jau ruduo

ir dingo pasroviui mėnulis su meniskais
ir praplaukė pirmagalis krauju nulietas
ir ant pirmagalio prikaltas kristus
ir šitaip neviltingai viskas
kad jau nieko

Dovydas Grajauskas

Esu Dovydas Grajauskas. Gimiau 1996 m. gegužės 27 d. Klaipėdoje. Šiuo metu studijuoju skandinavistiką bei danų ir suomių kalbas Vilniaus universitete, todėl ir gyvenu Vilniuje. 2013 m. laimėjau pirmą vietą Jaunųjų filologų konkurse, poezijos sekcijoje. Tekstai publikuoti leidiniuose „Literatūra ir menas“, „Metai“, Poetinio Druskininkų rudens almanache ir „Baltijos“ almanache.