Ernestas Noreika

šulinys

mano kūnas užkeiktas šulinys,
kuriame nepamatysi savo veido,

kad ir kiek bemėgintum semti,
tik smėlis ir kaulai

nuskendusių sielos paukščių,

kurie netyčia įskrisdavo
visai neatsispindėdami vandeny,
galvodami, kad aš visai ne šulinys,

kad many tik susikūprinę dangūs - -
aptemę ir kvepiantys gedulu,

nežinodami, kad aš tik betoninė
žemės durų akutė,

durų, už kurių dar nesislepiu - -
durų  
    išbadytom akim

mažai

kiek manęs čia beliko, iš tyko varvu tau į delnus,
tarsi užkratas snaigių, susirki manim ir nebūsiu,
aš šalčiausia vieta tavo kūne lyg pirmosios šalnos,
mano lūpos nudobtas žvėris, jo akiduobėj musės,

mano pirštai tik džiūstanti pieva, ugnies čia lig soties,
čia lyg stotys, kur superka kaulus ir tu tiktai mėsos - -
išgabeno mane jau seniai ten, kur draudžia šypsotis,
bet manęs dar įmanoma jausti truputį atvėsus - -

truputį pravėrus duris pilnaties - - už jų medžiai - -
ten nukaršusios tamsos, riksmai, sudraskytos kišenės,
pro kurias kapanojas šviesa greit pradingstanti skradžiai,
mano kūne žaibų kamuoliai, jų jau nieks neįžemins,

kiek manęs čia beliko, tik apkasas baltas tarp žodžių,
tiktai adatų sodas į kūno langelį kur daušis,
kad nesu nesvarbu - - nesvarbu net jei to neįrodžiau,
mano dangūs tušti. ir nuplikomi verdančiais paukščiais

nukaltas

jaučiuos nusikalęs,
guliu akimis į dangų,

ant galvos byra žemės,

byra paukščiai ir debesys,
byra kūnai pavirtę į smėlį,

apleistų namų burnos
kalbančios tamsą,

šviesos užtvankų nuolaužos,
trupantys drugių kūneliai,

- - degančios kopėčios

pelenų sandalais lipa
į duobę - -

aš užklotas tamsos
negaliu ištrūkti,
bet galiu pasakyt
vos palietęs,

ar čia aš iš tikrųjų,

ar koks kitas daiktas,
nes tamsoj sunku
suklysti,

ypač, kai esi nusikalęs,
juodai nusikalęs - -

save tarsi durklą

sūru

1.

skraidantys kregždžių indeliai
nusimeta lietų

virš mano tuštumos
apsodintos medžiais,

ji beveik tapus kūnu,
beveik mirties krituliais,

aplinkui kaupiasi
juodi musių debesys
žaibuojantys paukščiais


2.

tuštumos kūnas
beveik mano veidas,

kregždžių indeliai
beveik mano veidas,

dangus beveik mano veidas,

tik paukščiai jame sūresni
ir labiau išbadėję,

į juos ilgai žiūrint

ima graužti akis

lesyklėlė

vienišesnio vaizdo nesu matęs
už mergaitę,
stovinčią su lesyklėle rankoje
ir laukiančią nutupiant žvirblio - -

- - vienišesnio vaizdo nebūna už žvirblį
nutūpusį toje lesyklėlėj

* * *

šie dūmai tėra
baltai nulakuotas vėjas,
  
šio miško tamsa,
tik tavo užmerktos akys,

už akių sapno laužas
kūrenasi, regis,

ir peršautas saulės dubuo

pro akis

išvarvėjęs

ugnies gimdymas

užsikrėtus ugnim pagimdyk man tris degančias gulbes,
lai čia būna šviesos, daug daugiau negu buvo nuspėta,
tegul klumpa skenduolis nusekusioj upėj, apstulbęs - -
vos pravėrusi smėlio duris, mane trauki iš lėto,

kiek išvogta tavęs, kaulus vėjo skalikai ištąsė
(papartynų tankmėj šiurpuliais vienas kitą sugėlę
bandėm spręsti kuo skiriasi vyrų ir moterų rasė)
iki šiol tave saugau - - suskilusią marmuro lėlę,

saugau lūžių vietas po pigiausių vienatvės motelių,
po aštriausios tamsos, kurioje nukapojami pirštai,
nupaišyt porcelianiniai tuštumai trūktų pastelių,
tavo gimdomos gulbės per lietų užgęsta ir miršta,

tik belieka šviesa, kurioje supleškėjai pagimdžius,
dar po tiltais nenoninės obelys tamsą nukanda,
upę bintu išsausinęs sėdas ant kranto išminčius - -
stebi šviesą išeinančią
                  gulbei nusisukant sprandą

metalinis

visai nekeista klausytis
metalinių lapų girgždėjimo,

vėjo dantų kalenimo,
savo akių metalinių,
rūdijančių,
žvilgsnio atšalusio,

blizgančių metalinių
pusnių varpelių,
sniego metalinio krentančio,

skambančio lyg krentantys
vėjo dantys
metaliniai ant metalinių plytelių,

savęs metalinio, širdies metalinės
plakimo lyg varpo
dėl moters metalo,

be prabos čia viskas - -
rūdija,
skambėjimas girgždesiu virsta - -

būna prieina
visai patyliukais

metalinėm pėdutėm
ir klausia, kodėl
mano eilės
šitokios sunkios,

metalo balsu atsakau kažką,
atsidūstu iš dūšios gan
sunkiai

ir atsakymo niekaip
nepakeliu

daiktai

mes daiktai pridusinti paklodėm, kad dulkės nesėstų,
kad neliestų paviršiaus, ant jo
                         laikas išperi duobę - -
laikas kautis, tikrovė šaknim kaklą raizgo, o vėzdu
šluoja kraujo būrius, kol į kaukolės kalną dar kopia - -

uždangstytų veidų grioviuose tamsą perinčios varnos
prakapoja po skylę ir šakos šviesos įsibrauna - -
mažos skylės paklodės danguj lyg mėnulio liktarnos - -
pasitinka apšviesdamos raitąją laiko kariauną,

ji neleis užsibūt virš žolės, versis gerklės pušinės,
(kol tavim pjausto akmenis,
                     būsi atšimpantis įrankis),
virstam ardomais dulkių kristalais, vos vėją pažinus - -
juk trapiausia suvokt,                
                 ne kad esantys mes,
                      o kad yrantys

neišverčiama

akys užkaltos, arba jų net nebuvę - -

vis tiek neįmanoma išversti vaizdo
į tau suvokiamą kalbą,

išversti lengviau yra kailį,

ar degančią odą į pajuodusio kraujo pusę,
vėją į kibirkščiuojančias lūpas,

dilgėlės geluonį į tavo vardo
pirmąją raidę ant paraudusios odos,

lemputę išversti į kitą šviesos kalbą,
kad akių nebadytų šviesos adatėlės,

žvaigždes išversti į mums suvokiamą
mirties šviesą, ar puodelį arbatos,

išversti knygas, lietų išversti į sniegą,
į nieką dievą išversti

ir čia tik šviesa išversta
į man suvokiamą tamsą,

kurioje vis dar klaidžioju
negalėdamas išsiversti savęs - -
negalėdamas be savęs išsiversti

(čia paukščiai nekyla, jie krenta į dangų
lyg mestų kas akmenį į išverstą jūrą)

ir viduj toks sunkumas
tiktai akmenys akmenys

varnos snapais per pravirą burną
juos meta į vidų

lyg iš troškulio
lyg dėl to, kad taip liepta,

mėgindamos atimti paskutinį
gyvybės vandenį,

kuris jau tapęs mirties vandeniu - -
jame tik sunkūs neįskaitomi akmenys,

kurių neišeina išversti

iš savęs

Ernestas Noreika

Ernestas Noreika gimė 1989 m. liepos 2 d. Kaune. Gyveno ir augo Pravieniškėse. 2008 m. baigė Rumšiškių vyskupo Antano Baranausko vidurinę mokyklą. 2012 m. Lietuvos edukologijos universitete įgijo lietuvių filologijos bakalauro laipsnį. Yra išleidęs dvi poezijos knygas „Povų ežeras“ (išleido „Naujoji Romuva“, 2012 m.), už kurią gavo Zigmo Gėlės premiją ir „Andalūzijos šuo“ (LRS leidykla, 2016 m.), taip pat repo kompaktinę plokštelę „Tvin pyksas“ („Jad Records“, 2014 m.), už kurią 2015 m. vykusiuose Lietuvos hiphopo apdovanojimuose buvo nominuotas geriausio atlikėjo ir geriausio metų albumo kategorijose. Šiuo metu kuria ir gyvena Vilniuje.