Indrė Valantinaitė

Būtų nuodėmė nešlovinti gyvenimo

Prie praeivių rankinių ir rankovių
pritvirtinti atšvaitai
tviska jų noru gyventi.

Ligoninės palatos ir koridoriai
prifarširuoti norinčiųjų pasveikti.

Prieš lėktuvui pakylant informuojama
apie būdus išlikti gyviems nelaimės atveju,

nes burna duota skoniams ragauti ir bučiniams,
akys – grožiui patirti, ausys – išgirsti,
kaip visomis poromis įsiurbi pasaulį į save.

Būtų nuodėmė nešlovinti gyvenimo.

Žvilgantys plaukai ir kūno plaukeliai,
kasdien atkakliai besistiebiantys pasaulin,
švytinti oda, stiprūs dantys, kaulai ir nagai,

padovanoti, kad prieš mano valią laikytųsi
taip stipriai įsitvėrę to, kas vadinama gyvenimu.

Juolab, kad šiuo metu šeimoje niekas neserga,
mūsų šalyje nevyksta karas.

Gaiviam orui glamonėjant mano šnerves,
kartoju sau kas rytą:

juk būtų nuodėmė nešlovinti gyvenimo.

Gulbė pakyla

Kartu su saule pakyla gulbė.
Palei ežerą:
sparnu sudaužo miegantį veidrodį.

Tarsi ritmingai plotų nusipelniusiam režisieriui,  
dar prieš prasidedant dienos spektakliui,
net neabejodama jo didžiu talentu.

Kad ir ką sugalvotų sukūręs tokį tobulą dangų,
ežerą, mišką, dosniai trupiniais maitinantį žmogų,
jis vis tiek išliks genialus.

Dangų, iš kurio krinta kruša, lėktuvai ir bombos,
Ežerą, kuriame skęsta mauduoliai,
Mišką, kuriame pasiklystama, pilną laukinių žvėrių,

Žmogų, kuris paima į rankas šautuvą ir nusitaiko,
           kuris taikliai įsega rubiną gulbės kaklan,

                         kuris išnyra iš meldų.
                                   Šypsosi.

Regėjimas

Būna dienų, kai nuryti gurkšnį –
toks sunkus, bergždžias darbas.

Dienų, kai svaigintis į tave linkstančio
žiedo kvapų derme nėra jėgų.

Visa tai tam, kad ištiktų akimirkos,
kai praskrendanti bitė perspėja:
viens, du, trys – atsimerk!

Ir pamatai įtemptą,
švytinčią būties stygą.

Tuos vos virpančius, perregimus siūlus,
besidriekiančius aukštyn nuo kiekvienos
krutančios gyvasties.

Paskui vėl būna ilgos
ilgos dienos...

(Juk esti dovanų, per didelių,
kad būtų dailiai įpakuotos.)

Angkor Wat

Šventyklos šokėja
su kulka
akmeniniame pilve

Vis sukasi ir sukasi
raitydama klubus ir riešus
kartoja amžinus

Nepermaldaujamų dievų
garbinimo judesius
ištrupėjusiose freskose

Kol jų perparduotos galvos
patogiai įsitaisiusios
šio pasaulio turtingųjų interjeruose

Širdis prie pulto

... where there’s a monster, there’s a miracle
Ogden Nash

Nusispyriau batus ir pasileidau plaukus
mėnesienos diskotekoje.

Devyniasdešimtųjų hitai,
ir mes vėl tušinukais nusipiešusios tatuiruotes
rūkome saldžias aguonines lazdeles.

Medžių šaknys po žeme šoka ir mylisi
pagal tavo / mano venų pulsavimą.

Taip ilgai užtruko,
kol išgirdau savo kraują niūniuojant po oda,
supratau tos dainos žodžius.

Nieko nebeskauda.

Niekad nesužinosiu:
padėjo malda, jogos kilimėlis
ar tas baltas apvalus skrituliukas,

ištirpęs viduje ir
padėjęs tapti pasauliu.

Alkio valandą, vilko metais

I
Alkio valandą
atlaužei man gabalėlį karūnos

kartais brangakmenio trupiniai
papuldavo
įpjaudavo  

ir nebereikėjo nė vyno

vilko valandą
šalčio savaitę
šukių mėnesį
velnio metais

II
Vidur neįžengiamos girios

Išskaptavai man akmens sostą
tylos kailiais apkamšei
aplink šukių pabėrei
idant  miško žvėrys radę nesudraskytų

----------------
Galiausiai išsikrovęs grotuvėlis
ir perskaitytos knygos
nuslydo nuo nutirpusių kelių

Burnos menė sugijo belaukiant
aštrių karūnos likučių

Mauduolė

Moteris pakilo nuo žalsvo patiesaliuko
ir įsibrido i jūrą –

iki kulkšnių
iki kelių
iki liemens
iki krūtų
iki pečių
iki kaklo

kol smulki figūrėlė ištirpo
po bangų baldakimais su purslų nėriniais.

Iš lėto perversdamas lapus
vėjas skaitė jos paliktą knygą.

Sutemus apsitrynusį tomelį atidavė smėlynų bibliotekai,
užpildamas smiltimis veikėjų burnas,

vis dar gyvas ir springstančias
neatpažįstama kalba parašytais sakiniais.

Ji buvo svetimšalė, kokių trisdešimties metų.
Niekas jos nepažinojo.
Atostogavo viena.

Tebus pašlovintas teliukas

I

Tebus pašlovintas teliukas,
iš kurio odos pagaminti
mano batai.

Tebus palaimintas jo skerdikas,
odininkas ir batsiuvys,

tos pardavėjos rankelės,
suguldžiusios aukštakulnius į tamsiai žalią dėžutę,
siauros senamiesčio gatvelės parduotuvėje.

Tebus pašlovintas teliukas,
iš kurio odos pagaminti
mano batai,

atvedę tiesiai pas tave.

II

Tebus prakeiktas.

Lena

Kurorto kavinukės virėja Lena
rūkydama atsilošia į lauko durų staktą.

Per lietaus portjerą į jūrą sminga žvilgsnis tarsi peilis,
išskrosdamas dar nepagautas žuvis.

Kiaurai permerkto žiurstelio su žirniukais kišenės tuščios –
ji ką tik su visam atidavė raktą.

Kurorto kavinukės iškaboj aštriadantė žuvis –
čia firminis patiekalas „Ucha“.

Virtuvėje girdėti kapojamos lydekų galvos:
čak čak čak...

Savininko meilužė nusivalo rankas į džinsus –
jaunutė skundikė saulės spalvos plaukais.

Lenos rankinėje sugedusiu užtrauktuku
šąla trys nugvelbti kotletai –
vakarienė dukroms ir pačiai.

Paskutinis autobusas į namus po dviejų valandų.

Greičiausiai būsiu liesa senė

Kokiais 2055 greičiausiai būsiu liesa senė
ir užimsiu mažai vietos autobusuose ir eilėse.

Už pusės amžiaus į mano kūną
Težiūrės vonios veidrodis ir daktarai.

Prie manęs liesis
tik prakaituoti naktiniai marškiniai,
praplyšusia pažastim.

Tada prieš užmigdama prisiminsiu
mylimojo liežuvį ir jo seilių skonį.
Ir visus kitus vyrus,
kurie manęs kadaise geidė.

Ir dar – kaip girgžda lova,
Į kurią sugulama
po du.

Indrė Valantinaitė

Indrė Valantinaitė gimė 1984 m. balandžio 15 d. Kaune. 2002 m. baigė Kauno jėzuitų gimnaziją, 2006 m. – Vilniaus universiteto Kauno Humanitariniame fakultete kultūros vadybą (bakalauro laipsnis), 2008 m. – Vilniaus dailės akademijoje UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos studijas (magistro laipsnis). 2006 m. I. Valantinaitei laimėjus Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos skelbiamą pirmosios knygos konkursą, pasirodė jos eilėraščių rinkinys „Žuvim ir lelijom“, o 2011 m. – „Pasakos apie meilę ir kitus žvėris“ (išleido taip pat LRS leidykla). 2012 m. ji apdovanota Jaunojo jotvingio premija už eilėraščių rinkinį „Pasakos apie meilę ir kitus žvėris“ ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija už tautinę toleranciją. Netrukus pasirodys trečioji autorės knyga „apie juos / apie mus“ (LRS leidykla). Šiuo metu I. Valantinaitė jau penkerius metus rengia ir veda kultūros laidas internetinėje televizijoje.