Lina Buividavičiūtė

Daktaro Onano nuobodulys arba nuolatinio streso pasekmės

Šiandien – vieni įkyrėliai – distonikai – bjaurybės –
ir nė vienos išsėtinės sklerozės – anei Parkinsono,
anei epilepsijos, jau nekalbu apie insultą – visai
paklaiko pasaulis. Ir kaip paskui nesmaugsi žąsies
nuosavose kelnėse?.. Nepyk, mama, mokei, žinau –
negražu, kaustėt su tėvu prie lovos, pančiojot
tramdomaisiais – vis tiek girdėdavau jus, ištiktus
mažosios mirties, lingavo lubos, o aš tada sutramdytas
nesuramdomas smaugdavau žąsį kiekvieną sapną.
Neverk, mama, aš tikrai labai stengiausi, bet kai pasaulis
toks nedėkingas, kad negali numest nė vieno labiau
kenčiančio už mane, aš smaugsiu žąsis jau laisvomis rankomis
nuosavose kelnėse, nesutramdytas nesuramdomas. Ir ne kitaip.

(Od)ontologinis nerimas

Mielas daktare,
gavau į snukį iš plytos,
gyniau postmodernizmą, nekenčiau klasikos –
žinau, apie mirusius tik gerai arba...
Visgi, mielas daktare, susimildamas –
man išmušė protinį dantį.
Kaip dabar aš nardysiu vaizduotės diskursuose,
kaip dabar, sukvailėjęs it tapkė, sužibėsiu visa
savo potencija potencialiose diskusijose?
Kolegos dantyti šaipysis, sakys –
štai šitas durnius, bedantis,
šitas dislektikas, dementikas, imbečilas,
užakusio intelektualinio sėklatakio invalidas...
Jau geriau dešimt kartų podagra!
Ką??? Sakot, net nebuvo išdygęs???

Veiksnūs poetai

Tu sakai, dabar tiek daug neveiksnių eilėraščių,
tiek daug netikrumo ir neapibrėžtumo,
tu sakai, poezijai reikia autentiško
išgyvenimo, reikia kraujo,
ugnies, kuri nesudegina rankraščių,
poezijai reikia aukos, nuolatinių
gardėsių privilioti trims mūzoms,
nukramtytų nagų, paišinų panagių,
pamirštų artimųjų, alkoholiko
kepenų, vėžininko plaučių,
poezijai reikia, kad taptum vagim,
įsilaužtum į kitų gyvenimus ir
išgrobtum iš ten viską, kas turi vilties
pavirsti metafora, ir palikt
tuščius net labiausiai mylėtų aruodus,
poezijai reikia neteisingo gyvenimo būdo,
daugiadienių, naktinių pamainų, poeto
skvernus vėjai košia, kišenėse veisiasi
pelės, tik pačios varganiausios, išguitos
iš po altoriaus, poetas nemato, kaip užauga vaikai,
kaip žmonos ir vyrai įsitaiso meilužius,
kaip miršta motinų įsčios.
Neįsivaizduoju, kaip sveiko proto žmogus
gali norėti būti veiksnių eilėraščių autorius.

Katastrofų kalendorius

Būčiau, kaip visi žmonės, gimus pagal kinų kalendorių – Tigro metais
Jaučio zodiake, būčiau urzgus siautėjus draskius badžius(is) – tai ne –
ir reikėjo ateit į pasaulį pagal Černobylio kalendorių.
Nu ir prasidėjo nelemtis mano gimimo – klykdavau,
geldavo koją, naktimis bruzdėjo bildukai, nusibalnodavau kelius,
kirmydavo dantys, nespėdavo lopyt galvos, po spuogų
atsirado randų. Jau galvojau, kad viskas bus baigta, jau atsidūsėjau,
bet pagimdžiau vaiką griūvant Niujorko dvyniams.

Baimės

Mano psichoterapeutė klausia,
ko aš labiausiai bijau, svyruoju
tarp Scilės-Charibdės – mirties
ir išprotėjimo – bet paskui menu,
kaip mano motina rėkė
tu kurva kurva pisk iš mano
gyvenimo ir suprantu, kad
labiausiai bijau, jog kažkada
teks taip kalbėtis su maža
sėklele, augančia mano dubenyje.

Vaikystė

Psichoterapeutė klausia, kokia buvo mano vaikystė.
Vaikystė kaip vaikystė. Visų kaip visų.
Gyvenau sovietiniam blokiniam,
augau pas močiutę nuo
metų – tokia tada buvo mada –
(motinos norėjo nesudžiūti prie
puodų ir neglostyt per naktį geliančių pėdų),
darželio nelankius, iš karto ėjau į antrą klasę,
bet vaikai juokėsi, nes man dvokdavo
iš burnos (dantis valėm su soda), mano kasas
surišdavo iššukuotų plaukų gniutulais ir uniforma
buvo be pliuso. Išmokau skaityt ketverių, ir skaičiau,
skaičiau, keliavau, aš, Lina, plėšiko duktė, aš išmestas žaislas prie
laužo naktį, mano planetos – sudegintos žiežirbų,
sudegintos atsitiktinumų, mano blakstienose – pelenų stalagmitai.
Naktim aš šluostydavau myžalus nuo grindų, nes
Jisai nepataiko į reikiamą skylę, naktim aš saugodavau
duris, nes Jisai nepataiko į reikiamą skylę, naktim aš rinkdavau
vėmalus, nes Jisai nepataiko į reikiamą skylę, krūpčiodavau  
negalėjus pilnai išsapnuot viso sapno, nes vidunakčiais
Baubas ateina tavęs
Fredis ateina tavęs
Voldemortas ateina tavęs
Jo nėra jau, bet vis dar skaitau ir keliauju, nes aš, Lina, plėšiko duktė.

Apie depresiją

Tai populiaru – galima
pasekti bestselerių sąrašus –
nerimo akmuo smegenų jungiklis
kelias iš depresijos geros nuotaikos
vadovas, depresija ir kūnas ir etc.
Sąžiningai skaičiau. Nei vienas nepadėjo.
Kaip ir prozakas, ksanaksas, kitas balastas.
Aš tik galvoju, iš kur mumyse tiek
beprotybės, kodėl tiek liūdesio
pieno srūva mūsų gyslose?
Dar man rūpi klausimas,
kodėl stiklo šalis, stiklo gaubtas?
Atseit, esi įkalintas? Atseit, viskas
taip trapu, kad bet kada kūnų mozaikininkas
iš tavo išsitaškiusių vidurių lipdys
giminaičiams priimtiną vaizdą?
Gali būti, gali būti – sakau, penkioliktą
kartą iš eilės žiūrėdama „Melancholiją“.

Mėsėjimas

Psichoterapeutė mėgina
išgliaudyti mano depresijos
priežastis, ir aš išdidžiai
pareiškiu, kad viena
iš jų yra mėsėjimas.
Nuo mažumės  rūpėjo, ko
prikimštas žmogaus pilvas,
inkstai ir kepenys, dar domėjausi,
kodėl mes būnam kaip būnasi,
ir jaučiam kaip jaučiasi. Man
bandė sekti pasakas apie dvidešimt
vieno gramo svarmenį, įtaisytą
„kažkur-giliai-viduje“, bet, kad ir
kiek žiūrinėjau anatomijos atlasus,  niekur
neradau tokio organo – „kažkur-giliai-viduje“.
O aš žiūrėjau, žiūrėjau ir stebėjausi – negi
esu tik gniutulas mėsos, po kurį srūva trilijonai
kraujo kūnelių, negi esu tik žarnokas,
trečia atšaka nuo kiaulės genties?..
Vėliau perskaičiau „Vilniaus pokerį“
ir labiausiai simpatizavau pata-log-anatomui
Kovarskiui, atradusiam Vilniaus sindromą
tarakonų apniktose smegenėlėse. Ir nors
suvokiau, kad visa tai – fikcija, Kovarskio
garbei įstojau mokytis medicinos ir apsigyvenau
prozektoriume – naršiau-uodžiau-lyžčiojau –
ir šiandien Jums galiu pasakyti – tarakonų nėra.
Nieko, išskyrus kelis gonorėtus falus, sifilio opas
burnose, pragertas kepenis, vėžio suėstus
skrandžius ir įsčiose paliktus embrionus
aš neradau. Esmi grynas mėsėjimas –
ir iš išorės, ir „ kažkur-giliai-viduje“.

Negauti Nobelio

Šiandien sėdžiu prieš savo
psichoterapeutę ir nuoširdžiai
verkiu, nes negausiu Nobelio
premijos. Ką ten Nobelio –
net Nacionalinės, matyt,
negausiu, sakau jai, kad
noriu trypt kojom, draskyti
paveikslus nagais, kristi
ant žemės it trijų metų
krizę išgyvenantis vaikas,
aš ir esu tas saldainio
negaunantis vaikas,
mažoji Linutė, eilinį
sykį laukianti konkurso
rezultatų depešus grojančia
širdimi, nes nelaimėti
jai reiškia nebūti.
Mano psichoterapeutė
kalbina tą mažąją Linutę,
ir klausia, kaip įvertinimą
padariau savo namais –
man tiesiog per daug
skaudėjo, kitaip
niekas neįžiūrėjo –
tik ant scenos, tik rampose
galėdavau truputėlį pabūti.
Eik nachui, mažoji Linute,
Eikit nachui visi mane skatinę
mokytojai – noriu kitų namų.
Psichoterapeutei patinka
pastarasis mano lozungas.
Bet aš vis tiek vis dar labiau noriu
gaut  Nobelį.

Poetinis vienetas

Taip, vis dar pabundu vidunakčiais,
kai tyla, ir lygtys, ir nežinomieji.
Taip, pasikabinau ant šaldytuvo visus savo
poreikius – nuo žemiausio
iki aukščiausio – pagal juos turiu orientuotis,
taip, skaičiau Franklio knygą apie
koncentracijos stovyklas, asmeninius ir
globalius osvencimus, sako, ten gyveno
tikslas, niekas nesirgo depresija, taip,
kartoju ir kartoju protingas citatas iš protingų
knygų apie tai, kad nėra universalios gyvenimo
prasmės, tik nepakartojama kiekvieno gyvenimo
prasmė, ir vis tiek vis dar pabundu vidunakčiais –  
kodėl aš pats esu vienas ir vienatinis vienišius
savyje – Mačernio poetinis vienetas?

Vyras

Žiūriu į jį, dieną, mėnesį, metus
kai miegam vedybiniam guolį. Ir – dar, kai
šviesu, kai verda kava ir pusryčiams košė. Žiūriu,
ir stebiu, ir stebiuos, kai einam pasivaikščioti,
kai lankom draugus, teatrus, kiną, galerijas.
Nusivedžiau jį pas Sauką, vis lyginau
vidurius, varpas, gal rasiu pažįstamą ką, lyg
radau, lyg – ir ne. Įdėmiau stebėjau Luvre prie
Džokontos, ta šypsena, ta, lyg ne ta. Tyrinėjau
išraiškas, kai klausėm Milašiaus
, mačiau, kaip iškreipia veidą mintis,
šleikštulys ir drąsa, pamačius Koršunovo spektaklį.
Įdėmiai stebėjau, kruopščiai pildžiau žurnalą, registravau,
skaitydama „Vilniaus pokerį“ – ar nesikeičia, ar
netelevizorėja kaip Vargalio Irena, neapauga
buitiškom rievėm, pagurklis nekąra, ar pilvas
nepampsta iš tuštumos ir prūsokai nelenda
iš šnervių. Lyg atsikvėpiau. Ir vis tiek – negaliu
nestebėt jo, nors jau dvidešimt metų – gal
vieną rytą pabusiu ir suprasiu, kad visai nepažįstu savo žmogaus?

Geros ir blogos dienos

Blogosiomis dienomis, kai niekas nepadeda,
aš skaitau tuos kvailus savipagalbos
vadovėlius, atryju suaustą šviesą
iš „Šviesos kario vadovo“, kilnoju
filosofinį akmenį, tapęs alchemijos
magistru, mokausi plaukti Ofelijos
stiliumi, ryžtuos mirti, bet gyventi
kartu su Veronika. Blogosiomis dienomis
aš uždarau  liežuvį į švarplę, likusią
po to, kai gavau į dantis gerosioms
dienomis išjaukus visą savipagalbos
vadovėlių mylėtojų klubo dienotvarkę –
pareiškus, kad visos jų knygos –
tai pūdytos žuvies smarsu atsiduodantis
ėdalas, kurio padori siela neims nė prievarta
pražiodyta. Blogosiomis dienomis
aš galvoju, kad gal vis tik kartais
ir neblogai vemti šviesa, springti šviesa,
keltis su šviesa, koks skirtumas kad jinai žybsi
iš surukusios dirbtinės prigimties spingsulės.

Baltosios meškos bielagariačka

Baltoji meška, jautiesi lengva it plunksnelė, išdarinėji piruetus –
plauki ant nuosavo ledo lyties viena kojele pasispyrus.
O aplink tiek daug ruonių būriuojasi, ploja tau pelekėliais.
Visi nori būti tavo suvalgyti, visi nori būti tavo paliudyti.
Baltoji meška, kokia tu laiminga, išauginusi tiek palikuonių,
išlaikiusi savo kailį be menkiausios dėmelės, tokia išsičiustijusi.
Baltoji meška, kokia tu nušvitus, medituoji pasaulį –
Šiaurės pašvaistėje plečiasi laikas, pulsuoja gyvenimas.
Baltoji meška, seilėjies užglušinta, nušašus, nuplikus,
uždaryta nykiausiam zoologijos sode, iš kur tu ir kilus.
Suramdyta istorijos marškiniais, sveikąja akim regi daktariūkštį.
Baltoji meška, švirkšte – švyti laikas, švirkšte – palikuoniai.
Baltoji meška, ar vis dar sapnuose laki ledinį Obės vandenį,
kuriuo girdei savo vaikus, kai važiavai į dešimties metų kelionę?

Lina Buividavičiūtė

Esu Lina Buividavičiūtė. Gimiau 1986 m., Kaune, šiuo metu aš – Vilniaus universiteto Kauno fakulteto lietuvių literatūros srities doktorantė. Mano eilėraščiai puiblikuoti „Metuose“, „Literatūroje ir mene“, „Šiaurės Atėnuose“, „Gintaro lašuose“, „Kultūros baruose“. Publikuojami tekstai iš būsimos poezijos knygos.