Mantas Balakauskas

***

per greitai juda mašinos,
keistas jų garsas nebepaveja manęs, sėdinčio pievoje,
akys ten tėra nušienauta žolė,
prie kurios pririštos mano kojos,
žolė, vien žolė, žiūrint, kaip krinta
karoliukai iš penkto aukšto į žemę,
ir sunku yra pajudėt, išlipt iš savo galvos
tam negyvenimo komposte,
tam video nuomos punkte,
tam duonos mašinų gyvenime,
tam degančių kojų pasaulyje,
tam, tam žuvų žuvelių akvariume,
tam, tam tam išdžiūvusios kūdros paviršiuje,
tam, tam tam tam –
skamba būgnas iš tolimo kranto,
bet aš visai neklausau,
negirdžiu, kaip užsiplaka.

***

veidai apsitraukė dumblu, aplipo kriauklelėmis,
                   nebeatpažįstu,
nagai vis dar auga, nujaučiu, čia tik tam, kad galėtum apgint savo mėsą,
kai siela kils pilvu į paviršių, paliks, ką reikia palikti,
supūti, ir plaukai apsivys aplink kaklą, virs jūrų žolėm, H2O dalimi,
dar vienu dokumentiniu filmu per History Chanel,
                  Discovery Chanel,
apie gyvybes po vandeniu,
gražiuosius žmones, šokančius žemyn galva
per balkonų turėklus,
laužančius amžinybės šengeno formas,
daiktų formas, kaukolių formas,
                  meilės formas,
ledo aptraukusio mieliausių pokalbių formas,
pirštus, kai durys užspaudžiamos,
                   laiškams bandant sugrįžt atgal
                   į namus.

***

<...> gali būti, dėl kokio nors nerimo ar panašiai,
būna, priepuoliai tokie, ištinka naktimis,
dažniausiai naktimis, kai protas šiurkštus kaip švitrinis
popierius, XXI a. rykštė, mums sako, esame per minkšti
kontempliuoti normalų, ritmu pagrįstą gyvenimą,
tada ir pagalvojau, kad galime nebesusitikti,
žodžiu, šiek tiek išsigandau, vis dėl to esu mirtingas,
jaunas ir mirtingas žmogus, mano dienos,
supranti, taip ir eina, truputį priekyje manęs,
tarsi vestų tolyn už pavadžio, ir jaučiu, kad iš tiesų
veda, po truputį tolstu nuo žemės paviršiaus,
dabar ji – tik mėlyno vandenyno dėmė tolumoj,
kai įsižiūriu, vyno ruožas ant persiško kilimo
kranto, todėl gal ir nesuprasi, bet šiandien
nesutiksiu tavęs, galimas daiktas, kad ir rytoj
nesutiksiu, man nuolat įauga nagai kaip sparnai
ir aš nugaliu jau beveik nekrutėdamas.

***

krentu su garbingiausiais pasaulio daiktais,
su gatvėmis, su namais, jūros smėliu
ir parkais, pilnais medžių ošimo,
su jų lapais geltonais, raudonais –
trūkinėja porcelianinės vazos, ir vanduo
yra per sunkus, nenurimstantis, regis, po juo ir turėjome
susitikti, bet ilgai leistasi, dugnas
net ir žuvims kartais yra nepasiekiamas
malonumas, į prarają nuteka,
kas susapnuota, lieka šukės
skylančiais saulės žvynais
besišildantiems.

***

<...> praskelk mano galvą, iš kurios gims naujas pasaulis,
mesk į mane akmenį ir pasėk mano kaukolę žemėje,
mano kaukolę žemėje, kad išaugtų kietas kaip kukmedis
žmogus, gerai išgirdai, žmogus, jau nebe romėnas, Roma
neturi ko pasiūlyti, ji neegzistuoja tavo ištroškusiems kareiviams,
jos aruodai tušti, ir visa, ką matome dabar, yra tik dygūs krūmai
mano akims, degantys krūmai mano atminčiai, sakau tau,
toji Roma – tuščia, nebėra vyno, nebėra datulių ir lieknųjų
gražuolių, ir patarnaujančių skaisčiaveidžių berniūkščių,
visa jau paimta tavo bendrų, visa jau paimta mano bendrų,
termos atvėsusios, patvinusi kriauklėje Leta, bendrabučiai
blokiniai, jau atšalę mūsų lavonai, sąskaitos už mano ir tavo
kūnų šildymą, sunkios ir pilnos vandens kupros sveria nugaras,
toji Roma yra toliau, už viso šito pasaulio ribų, aš metuosi
su juo į liepsnas, nes tavo kariuomenė ištrypė auksinius pasėlius,
išdaužė vitrinas ir išvogė, kas dar buvo likę, kas dar nebuvo
pavogta, nudraskė tauriuosius metalus nuo bažnyčių altorių,
išgėrė akvedukų vandenį, nors jis jau nebegalėjo pagirdyti
ištroškusiųjų, jie lakė iš ugnies pėdos ir virsdami dūmais kvatojosi <...>

***

eik ir užmušk
                  savo kaimyną,
eik ir užmušk
                  savo kaimyną,
eik ir užmušk
                  savo kaimyną,

šunį jo atiduoki į prieglaudą,
kur raukšlėjas jaunieji ir rausia
mirties karalijas odos paviršiuose.
Jis ieškos ten kaulų užkastų
mėsgaliuosE,
kraujagyslėsE,
prisiminimų kloduosE
ir viskas baigsis ties E,
nuodais iš Cerberio lūpų,
ties Graikija
ir ištiestomis rankomis,
ties Ginsbergo barzda
ir ties išnaikintomis knygomis,
beždžionių tiltais, ir tu
būsi vienas iš primatų,
vienas iš tų, kurie laiko,
ir vienas iš tų, kurių galvomis lipa
Dievas Tėvas,
Dievas Sūnus,
Dievas Šventoji Dvasia,
Dievas
                   Dievas
Dievas
Dievas
Dievas.

eik ir užmušk
                  savo kaimyną,
eik ir užmušk
                  savo kaimyną,
eik ir užmušk
                  savo kaimyną

šimtu mililitrų gyvybės.

***

visi įrašai, juose esantys medžiai, žmonių nuotrupos,
daugiausiai – pelenai, imitacijos, miegantys varžtai konstrukcijose,
miegantys varžtai konstrukcijose, o jei nebemiegantys?
muzika vamzdžiuose, juokas, glitus ūžesys drėgmės surinkėjo,
visa tai jau užpildyta, archyvai, ištisi archyvai, kadrai, bėgantys
per mano ir tavo šešėlį, milijonai galaktikų informacijos, nesvarbios,
nesvarios, nešvarios – ir – ir rodos turėtų būti svarbu bent kam,
turėtų būti svarbu, – transliuojamas laikas, pvz., 03:18, pvz.,
03:24, ir tuščia. 03:24, ir tuščia. Pvz., sutinki žmones jų nesutikdamas,
po to užsimiršti, ir jie grįžta kitais pavidalais į tavo mažą gyvenimą,
iš kurio nėra jokio kelio, nes atėjai ten pro mažą ertmę
dzeuso, ar kito dievo žaizdoj,
nes esi tik fragmentas po žvilgsnio, ir viskas yra
tik fragmentas keistoje paukščio galvoj, ir viskas yra tik yra,
kol plakasi sparnas į lango užuolaidą –
                   kol dar kvėpuoji –

Mantas Balakauskas

Mantas Balakauskas (g. 1989) baigė Lietuvos edukologijos universitetą. 2015 m. tapo asociacijos „Slinktys“ vienu iš įkurėjų. 2016 m. išleido savo pirmąją poezijos knygą pavadinimu „Roma“ (leidykla „Versus aureus“), kuri dalyvauja metų knygos rinkimuose. Visi čia publikuojami eilėraščiai yra iš šio rinkinio.