Mindaugas Nastaravičius

kita kryptimi

tėvas, mokydamas vairuoti, sakydavo:
svarbiausia, išlaikyti kryptį, būti nuspėjamam,
nešauti staigiai į kitą, priešpriešinę

kažkurią naktį, kai nesimatė juostų,
kirtau per visas, ir, atrodė,
nebespėsiu pasukti, atgal

būsiu išlydėtas kita kryptimi,
vienintele

baltomis juostomis,
prisiminimais, liūdinčiais klasės draugais,
kolektyvais, palinkėjimais

užrašais ant baltų juostų,
ištisinių

žinutė, ir tuščia

telefono vyzdys susitraukęs, šviesa,
jei ir liesteli akį, išblėsta, lūžusio spindulio bangos
skandina gyslainę, nervą regos – gal čia tu

nes taip tuščia šį laiką, nors parašo draugai,
parašo kažkas iš anapus, telefono akis, mano akis,
geltonoji dėmė atpažins – nebe tu

telefono vyzdys susitraukęs, jei akis įsižiebia – ne man,
labiau amžinybei, o naktį suskambus ar pypsint
vilties tinklainė ištįsta, atsimerkiu – ne tu,
ne iš tavo akių, ne nuo pirštų, kuriuos vis dar myliu

labiau tuštumos, daugiau amžinybės, begalinis šis laikas,
šitas rašymas – iš tuščio į tuščią, prierašai, išrašai,
rašinėjimai savo gyvybei

šiek tiek suprastėjo rega, bet ataugo plaukai
ir barzda, ir vėl panašėju į tėvą, per dėmes,
per gelstančius paakius  

palengva suprantu, dabar jau tikrai suprantu,
kad tavęs nebėra, net tarp mirusių,
anapus akies telefono,
anapus akies

kur nėra, kur tuščia,
ką berašyčiau

dabar jau esi

tavo raidės tolo viena nuo kitos, todėl nedrįsau
užrašyti ir dar buvau skaitęs,
kad jei nesujungi

ir jei tavo raštas pasviręs į vieną pusę,
esi labai
labai neprognozuojamas

bijojau tavęs, nežinodamas, nuo ko pradėti,
nenorėdamas kartotis, tikėdamas
slaptais mūsų susitarimais

pranešt apie vėjo kryptį, nekeist
koordinačių, atplukdančių
iki tavęs ir iki tavęs

klausiančios, kas man yra svarbiausia, kas bus,
kai pradėjęs lankstyti didelę
kaip pasaulis gervę

išlanksčiau mažą kaip pasaulis
laivą, vienstiebį, nelygiomis burėmis,
nešančiomis mane į vieną pusę

sujungiančią raides, prijungiančią
prie tikrovės, kurią išlanksčiau
visai netyčia

kardinolai

kai mes pasigamindavome
po dūminę šaškę, na, turiu omeny, tokį daiktą,
kurį kiti vadina dūmine bomba ar tiesiog smilkstančiu
reikalu, žodžiu, kai pasigamindavome, visas mūsų kaimas
suprasdavo, koks geras dalykas yra natrio
arba kalio salietra – čia jau, žinoma, priklauso
nuo įsitikinimų, kurią naudosi, – koks geras daiktas
yra vanduo, kurį maitindavome ta druska, koks reikalingas
yra popierius, geriantis tą vandenį, tada džiūstantis,
o tada jau sveiki atvykę į konklavą

kai tai pasigamindavome,
eidavom būriu į miškus, išgriautas gyvulių fermas,
eidavom išlaikydami paslaptį, juodas ar baltas dūmas
netrukus pasirodys, o vienais metais visas mūsų kaimas
buvo raudonas, geltonas, rudas, nes atradome,
kad į mišinį galima įdėti plaukų dažų – tais metais
pamatėme tikruosius savo motinų plaukus

kai visa tai pasigamindavome,
būdavo, einame kiek pritemus į pievą,
gulamės, padegame, metame, laukiame,
balti, juodi, visokie dūmai būdavo,
būdavo, atsistojame toje pievoje, bet nė vieno iš mūsų
nebesimato, būdavo, atsistojame toje pievoje,
bet nė vieno iš mūsų nėra

judesys vietoje

kai man buvo kokie dešimt metų, geltonas
„Moskvičius“ pervažiavo mūsų šunį Topsiką

šiek tiek paverkiau, bet paskui jau nebeverkiau,
nes reikėjo imtis veiksmų, judesio kokio

pakėliau Topsiką nuo asfalto, nunešiau už namo
ir atsiguliau šalia, nes žinojau, ką reikia daryti

turiu užsimerkti, labai patikėti ir, kai atsimerksiu,
Topsikas vėl kvėpuos, kvėpuos ir kvėpuos

kai man buvo kokie penkiolika metų, gulėjom
su tėvu prie laužo, degė tada mudviejų akys

ir tėvas pasakė, kad viskas, kad jo gyvenimas
yra pasibaigęs, tada užsimerkiau

tada atsimerkiau, bet tėvas tebežiūrėjo
į laužą, tebedegė jo ir žarijų akys

kai man buvo lygiai dvidešimt, gulėjau
šalia tavo antkapio ir nepajėgiau užsimerkti

galvojau, kad viskas, kad gyvenimas pasibaigė,
pakėliau save ir nunešiau į laužą

bet šiąnakt vis dar esu ir žinau, kad jeigu staiga
atsimerksiu, niekas nebus  pasikeitę

nesujudės ir tada, jeigu atsimerksiu iš lėto,
jeigu niekad daugiau neatsimerksiu

todėl guliu užsimerkęs, klausaus, kaip kvėpuoji,
o tada – su viskuo susitaikęs – užmiegu

bendratis

turbūt taip pavadinsiu naują knygą, kurią jau parašiau,
nors dar nepradėjau rašyti

ten – toje bendraty – esu labai ramus, pernelyg lėtas
ir tai vis labiau mane erzina
kaip ir jūsų lūkesčiai, palengva slopstantys,
kaip ir manieji, kurių vis daugiau

ten – bendraty – neturiu atminties, kažkur užkritęs
guli tėvas, vaikystės draugai nebeišlenda į lauką
todėl nepasakoju jokių istorijų, nebejuokinu žmonių,
nes čia – šioje bendraty – kaip ir laikas nieko nereiškiu

kiekviename name, bute, kiekvienoje parduotuvėje,
tvarte, žmoguj yra tokia nešanti siena
ten – bendraty – stumdau šią sieną
suvokdamas riziką sugriūti, vildamasis,
kad dabar, kad dabar jau tikrai kažkas pasikeis

kartą mano kaime pasklido gandas, kad Gariūnuose
brangiai superka pelenus
koks skirtumas – vasara, plius 30 – mes dieną naktį
kūrename krosnis lauko virtuvėse
o tada, prisėmę po du kibirus, vežame parduoti,
klausinėjame prekeivių, kur čia tas super taškas

bet niekas apie jį nėra girdėjęs, tad slopsta mūsų lūkesčiai
grįžti namo su naujausiomis dj bobo kasetėmis
einame atgal į autobusą, dulka neuždengti pelenai,
kuriuos semiu ir barstau toje – amžinoj – bendraty

apie žmogų kurio niekad nesu įveikęs

grįždamas iš laidotuvių galvoju
o kas man buvo
mano tėvas

kaip jį prisiminsiu
ko iš jo išmokau

įsivaizduoju kad jam labai keista
gulėti kelių metrų gylyje

nežinau kada jo kostiumas sudūlės
ir išnyks tiek kad būtų
tinkamas man

(pauzė, nieko nevyksta)

prisimenu kaip kasėme duobę
krepšinio stulpui

kai tėvo prašiau kad jis nesustotų

kitaip nepasieksiu lanko
ir negalėsiu įkrauti

(pauzė, nieko nevyksta)

tėvas išmokė mane krauti iš viršaus
nors pats niekada nepašokdavo
iki lanko

kartą įsibėgėjęs dėjo savo galvą
į styrantį stulpą

mums nepastebint virtusį
dulkėmis

kuriose pasodinome bulves
ir jos sužydėjo

(pauzė, kažkas vyksta)

taip ir mokiausi žiūrėdamas į tėvą
neįveikiamą dėjimo konkursų nugalėtoją

reikšmingai nutylantį po eilinės pergalės
dėliojantį skyrybos ženklus mano sakiniuose


kruvinomis rankomis stveriantį grumstą
iš dar nesančios lysvės

sviedžiantį jį virš lanko virš lentos
dar aukščiau

taip ir mokiausi stebėdamas tą grumstą
tolstantį nebeįžiūrimą

nesuprasdamas į ką jis atsitrenkia
ir nematydamas kaip sutrupa

(pauzė, vyksta)

grįždamas iš laidotuvių galvoju
apie srūvantį tėvo kraują

susigėrusį į smėlį ir paženklinusį
krepšinio aikštelės kontūrus

mūsų gyvenimų linijas

ant kostiumo pasilikusį kraują
nebeįžiūrimą gyvybės dėmę

jos mamai išvalyti nepavyko

(pauzė, vyksta viskas)

tėve mano kuris nesi danguje
nes ką tik palikome tave žemėje

apkrovę grumstais ir smėliu
juk dabar jau matai

kaip dedu iš viršaus
iš apačios

per tavo iškeltas rankas
kurių niekada nepasiekiau

Mindaugas Nastaravičius

Mindaugas Nastaravičius (g. 1984 m.) baigė žurnalistikos studijas Vilniaus universitete. Vėliau studijavo filosofiją ir literatūrologiją. 2010 m. laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos skelbiamą „Pirmosios knygos“ konkursą ir išleido eilėraščių rinkinį „Dėmėtų akių“, įvertintą Zigmo Gėlės premija už geriausią metų poetinį debiutą.

2014 m. pasirodė antroji eilėraščių knyga „Mo“ (leidykla „Tyto alba“), patekusi į „Metų knygos“ poezijos penketuką bei Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto skelbiamą kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką. Už šią knygą autorius pelnė ir Jaunojo jotvingio premiją.

M. Nastaravičius taip pat yra parašęs penkias pjeses, kurios pastatytos skirtinguose Lietuvos teatruose: „Paukštyno bendrabutis“ (Klaipėdos jaunimo teatras, rež. Valentinas Masalskis, 2012 m.), „Kita mokykla“ (Klaipėdos jaunimo teatras, rež. V. Masalskis, 2013 m.), „Demokratija“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, rež. Paulius Ignatavičius, 2014 m.), „Man netinka tavo kostiumas“, (Klaipėdos jaunimo teatras, rež. V. Masalskis, 2014 m.), „Pasirinkimas“ (Valstybinis jaunimo teatras, rež. Vidas Bareikis, 2016 m.). 2015 m. autorius už dramaturgiją buvo apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“.