Nerijus Cibulskas

Nutrinami

dar nedega, tačiau po truputį
į sniego marmurą geriasi
kovo, balandžio rankraščiai

pamiršęs nusikratyti sušalusiomis,
gintarinėmis uogomis, iš tolo
šiltai žybčioja šaltalankis

tai pirmosios žiemos skyryba,
duobėtos vietovės, karjerai,
išsilydę pušyno kvapai

dulsvas ryškalas tyška ir tyška
ant manęs, ant supurtytos žemės,
ant šuns, kuris nesuspėja suloti

regiu, kaip žingsnis nutrina žingsnį,
mėlsta didelis, neatpažįstamas laukas
ir mes – aš, žemė ir šuo –

mėlstam, tamsėjame, traukiamės
iš taupiai prirašytų, užmirštų lapų

lyg virš skaidrėjančios galvos
minkštas trintukas bėgiotų

Diena, kai nesutikome paukščių

Horizontas apvirto ir išblaškyti žvaigždynai
lėtai sutekėjo į šiltą kūdrą.

Dar tik pradeda skleistis pilkumos pėdsakai,
Negimusių medžių kokonai, akis
maudosi pirmosios spalvos pluošte.

Smilgų svyravimas beveik begalinis, jame
įsigėrusios milžiniškų prieblandos drugių formos.

Rausvo akmens įduboj – balso mozaikos atplaiša.
Rasotas langas susipažįsta su saule, skaidrus
jos vaškas užlipdo tunelį plunksnos gale.

Netrukus mes prasiversime ištuštėjusiai
dangaus urnai, netrukus prasidės laikas.

Jalta

Tai ne žiemos sodas, veikiau paskubomis
surinktas ankštokas šiltnamis. Pigios garso kolonėlės
vos pakelia tolimus Ipanemos pliažo traškesius. Kelios peleninės,
suolai dviem. Vadinasi: rūkomasis, kur dažniausiai vyksta
neįpareigojantys pašnekesiai. Įprasta, ką mėgtų madingas jaunimas,
plečiantis painią dar neregėtų barų geografiją.
Ir vijokliai – sunkūs tarsi plieno trosai uoste.
Juodai žali vasarinės temperos sluoksniai, sunokinti kitapus stiklo.
Staigi liūtis, regis, neturės pabaigos. Išsilydęs marmuras
šniokščia minkštoj tamsoj. Trumpam galima patikėti: tropikai,
visa ši vieta ruošiasi iškilmingam potvyniui.
Ir tik dabar pagalvoju, kad tąkart kažkas nederamai buvo pavogta.
Ne masyvi peleninė po šalpiais marškiniais, gal net ne laikas,
kuris per tokį lietų ir taip apsiplauna lyg šventasis.
Išsinešta ateitis, padalinta jau tą naktį,
atsainiai sugrūsta į atskirus maišus prie durų.
Negirdimai rėkianti tartum aklas kačiukas, kurį neša upėn.

* * *

Ilgiausiai stoviu prie aronijų krūmo, išsibudinęs
1993-ųjų pavakarę, pamiršęs naujas rogutes,
kurių ėjau pasiimti.

Be paliovos dunksi šaltos dangaus kalvės,
čia grūdinama sunkių snaigių siunta.
Svoris, ilgam prislėgsiantis miestus.

Mano smalsumas – perregimas žvėrelis – slapčia
laka iš tuščio kaimynų šulinio.
Ten žiemoja visos būsimos vasaros.

Trumpiausia biografija

Nuo mažumės ji aktyviai sportavo:
stūmė save šalin nuo pelkėjančio ežero.

Įžūli nuotaka, išdavusi
teisėtą išrinktąjį.

Artimesnės jai buvo užsienio niagaros,
kur žemyn puolama vienąkart,
užtat ilgai ir laimingai.

Bet vėliau išgaudė jos upėtakius,
nutekėjo vandenys.

Šiandien taip kvepėti gali
tik mano upė.

Siauraklubė moteris,
palaida bala

nuskilusiu Filomenos vardu.

* * *

Geležinkeliečių namai, netoliese –
pušyno kalva, nusvidinta
šarmotais pragarais lekiančių rogučių.

Ruduo, kuris lėtai šliaužia tuneliu
lyg paskutinis priemiesčio autobusas.

Iš paskos neatsilikdamas bėga
oranžinis beprotybės šunelis,
mėgina įsikabinti į ratą.

Kai nepaveja – loja
mūsų balsais.

* * *

Jie šoka,
įsielektrina drabužių sagos. Virtuvė priplūsta
kažko, kas įvyksta, kuomet šukuoji
plaukus savo mieguistai mergaitei.
Žingsnių nepavadinsi kaligrafiškais,
o ritmas – raukšlėtas, kampe susimetęs
juodukas su didele tamsos skrybėle.
Jie juokiasi, kai iš gėdos raudonuoja radijo lemputė,
mirksėdama vakaro žinias. Juokiasi,
kuomet vienodi taksi, beuosliai skalikai,
nesuranda reikiamo adreso.
Jie šoka, kol įgudusi ranka iš skrybėlės
neištraukė ausis suglaudusio ryto.

Nerijus Cibulskas

Nerijus Cibulskas gimė 1987 metais Kaišiadoryse. 2006 m. baigė šio miestelio I-ąją vid. mokyklą (dab. Algirdo Brazausko gimnazija), 2010 m. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete – lituanistikos studijas. Dirbo VU bibliotekoje, Nacionaliniame atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centre (MKIC). Jaunųjų filologų konkursų, festivalių Poezijos pavasaris, Poetinis Druskininkų ruduo, Literatūrinės Vilniaus slinktys dalyvis. 2016 m. – vienas iš almanacho „Poezijos pavasaris“ sudarytojų. Eilėraščiai publikuoti Lietuvos literatūriniuose almanachuose ir kultūrinėje spaudoje. 2012 m. pasirodė debiutinis eilėraščių rinkinys „Nutrinami“ (LRS leidykla). 2016 m., už tais pačiais metais išleistą antrąjį poezijos rinkinį „Archeologija“ (LRS leidykla), pelnė Jaunojo jotvingio premiją. 2016 m. tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu.