Ramunė Brundzaitė

Ciklas „Upė“

Ištakos

2-asis troleibusų parkas, Justiniškės:

šešiolikto maršruto troleibusas su nareliu, vardu Ciklas,
pramerkia savo vienintelę akį

1-asis troleibusų parkas, Antakalnis:
antro maršruto troleibusas, vardu Upė, nusižiovauja

vairuotoja balnoja Upę, švelniai šluosto šonus,
pereina per saloną, surenka užsilikusias šiukšles,
tikisi, kad šiandien Upei į vidurius nieks neįrėš jokio
necenzūrinio

Upė ir Ciklas pasiruošę pradėti maršrutą

Kita stotelė – Raudonojo kryžiaus

gimiau Raudonojo kryžiaus
ligoninėje
man buvo penkeri, kai atvežė tėtį
1993-ieji
tais metais Lietuvą lankė
popiežius, ėjom į ligoninę, gatvės atitvertos nuo šaligatvių
žmonės spaudė prie širdies
abrozdėlius,
laukė Jono
Pauliaus II, mama vedėsi mane už rankos,
kažką pasakė policininkui, ir mus praleido

kas po avarijos matė tėčio automobilį
stebėjosi, kad vairuotojas liko gyvas

po keliolikos metų gerdavom Raudonojo kryžiaus ligoninės
kieme, šalia Rašytojų sąjungos
jungdamiesi į svaigią girtuoklių
vienatvę

po antro tėčio infarkto
kas rytą eidavau prie lango
patikrinti, ar nestovi
mašina su raudonu kryžiumi

naktį į tėvo dieną, pernai,
piešiau atviruką, jame liūdnas žvejys
gaudė trečią savo gyvybę

mano tėtis yra katė

tėti tėti,
kiek gyvybių turi?
kiek dar liko?

Kita stotelė – Zoologijos sodas

mes buvom sutūpusios vienatvės
zoologijos sode:
tingios koalos,
miklūs stepių pelėnai
besistumdantys tarp kūno grotų
– ar palenksi man eukaliptą?
– nepasiekiu.
– ar grūdelių pabersi?

mažai maisto stepėse
gyvūnus šerti griežtai draudžiama
draudžiama šerti vienam kitą
tad šeriamės
diriam viens kitam
kailį

Kita stotelė –Salomėjos Nėries

čia įlipa ji

kai plaukėm baidarėm
sau kartojau – kaip iš pieno putos plaukus

kodėl nepasakai jai? – suvirpa Upė
(troleibusas kerta tiltą per Vilnią,
įrieda į Arsenalo gatvę,
asfaltą keičia plytelės)

labiau už viską tenorėčiau
stebėti tave šokančią
(bandau įsivaizduoti
savo psichologę šokančią)
verčiu tave į tekstą, nes taip
lengviau paleisti
tavo plaukus į raides
rankas į kablelius
kabutes

Kita stotelė – Gerosios Vilties

Paskutinio gurkšnio daina

tu buvai mano upė, mano Neris,
mano Vilnelė, mano „Upytė“,

švelninai, aštrinai, trindavai
trindavai
trindavai
iš atminties

mesdavau burtą – kamštelį –
ir upė nusekdavo iki kelių

lankstėsi man barmenai liokajai
menės menai
kandeliabrai barai

šaligatvio plytelės glostė kelius

išmušdavo dvylika, arba dvi
arba be penkių keturios
užsidarydavo paskutinis baras
karieta virsdavo tuščiu cigarečių pakeliu

rytais prisistatydavo žirgai
obuolmušiai
išmušinėdavo skolą

kasdavo žemę ir prunkštė už nugaros

įsisukdavau į antklodę
mėtydavau į juos tabletes,
mėtydavau viską, kas po ranka
– šiu šiu!

tais rytais būčiau galėjus ryti arklieną

Gerosios vilties iškyšulys – prisimenu,
mokėmės per geografiją

Minesotos valstija – prisimenu,
mokėmės per geografiją

šitaip dainuoju, šitaip dainuoju

tai

paskutinio mano gurkšnio diena
paskutinio gurkšnio daina
paskutinė gurkšnelė

Kita stotelė – Vasaros gatvė

viskas atrodo labiau prisijaukinama
net upės paviršius arčiau tilto dugno
upės paviršius žvelgiant nuo tilto
ties lentele „Tu rūpi“

tu rūpi man, upės paviršiau,
trauki į save kaskart, kaip ungurys įsisukdamas mano galvoje,
Baltijos ungurys iš Montale eilėraščio

Kita stotelė – Menų gimnazija

sėdim po tiltu
betoninėm plokštėm nusirita nuorūkos, papilu tavo alų
upei pagirdyti
tegul ir ana apsvaigsta,
tegul paspringsta!
kokia skysta laiko metafora –
neištekanti, amžina tatuiruota paauglė,
išsipaišiusi medžių ornamentais
po tiltu pakibęs metalinis dirižablis – auskaro burbulėlis po lūpa

pro mus praskuodžia visas nacionalinis parkas:
– žiūrėk, gulbė,
– žiūrėk, pelė,
antys, paprastasis kirstukas, baidarininkai!

ar išeisi šiandien į kiemą?

ateini į mano sapną po dvidešimt metų ir mes einame
į koncertą, nežinau, kas groja, labai daug žmonių, sunku prasibrauti,

tau jau laikas grįžti,
man jau laikas busti

Ramune, namooo!

po tiltu
gulbė, pelė ir baidarininkai
žiūri į mus

sėdime, geriame alų,
pavydime amžinai paauglei upei

kaip man tave įsirašyti!
kaip nukirpti šitos upės gabalą ir įsirašyti
į kasetę,
kad galėčiau sukti ir sukti ją magnetoloje,
kol juostelė sutrūks

upė
mus pratekės

Kita stotelė – Katedros aikštė

aš sutikau naujus metus

dvigubas stiklas skyrė
mane nuo rujojančios gatvės,
fejerverkų, aikščių euforijos

buvau įsisegus auskarus-laikrodukus
rodyklės nupieštos po stiklo gaubtais

telefono skambutis skyrė nuo tavęs
prastas ryšys (per Naujuosius visi visiems skambina)

taurės stiklas nuo mandagybių
nejaukios tylos
kol nepakankamai butelių ištuštėję

tuštėjantys buteliai
nuo pilnėjančio ryto

ledas nuo šaligatvio
namų link

žalia medinė 2015-ųjų ožka
stojo man skersai kelio

Žiotys

Kita stotelė – Troleibusų parkas
Paskutinė maršruto stotelė

miesto upė yra troleibusas
kas rytą į centrą
juo įteka
prabudę miegamųjų rajonų žmonės
kas vakarą
nuovargis išteka atgal
į pilkų dėžučių
žiotis

čia Ciklas ir Upė gulasi į angarus

čia upė praryja savo uodegą
čia baigiasi ciklas

akį užmerkia ciklopas

Ramunė Brundzaitė

Ramunė Brundzaitė gimė Vilniuje 1988-ųjų pavasarį, augo Pavasario gatvėje. Baigė lietuvių filologijos ir italų kalbos (BA) bei intermedialiąsias literatūros studijas (MA) Vilniaus universitete. 2013 m laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos skelbiamą „Pirmosios knygos“ konkursą ir išleido poezijos rinkinį „Drugy, mano drauge“. Už šią knygą pelnė Jaunojo jotvingio premiją ir Vilniaus miesto mero premiją už eilėraščius apie Vilnių. 2015–2016 m stažavosi rašytojų Džeimso Džoiso ir Italo Svevo muziejuje Trieste, Italijoje. Poezija versta į latvių, baltarusių, italų, vokiečių kalbas. Vertimai į anglų kalbą publikuoti antologijoje „How the Earth Carries Us: New Lithuanian Poets“ (išleido Lietuvos kultūros institutas, 2015 m.).