Silvija Petkevičiūtė

Mikalojui Konstantinui ČIURLIONIUI

O palikai išeidamas tik šaltą vėją,
Vargu apsunkusias, nusvirusias rankas...
Ak, kiek beviltiškai ilgai tikėjaus,
Kad sugrįši dar per šėlstančias bangas!

Bet galingos jūros bangos taip ir liko siaust nakty,
Ir kopos tuščios, tuščias krantas, šalta...
Ak, kiek dar man reikės gyvent pilkos miglos vilty,
Kad laišką parašysi. Kraštuos žodeliai gražūs, o vidurėlis ‒ baltas...

Atleiski, liūdesys ir skausmas palaužė man sparnus,
O galėjau jais plasnoti pas tave, nešama švelniausio vėjo.
Kodėl taip graudžiai rauda mano siela ir dangus? ‒
Galbūt todėl, kad tave žiaurus likimas nugalėjo?..

Aš užmiršau sapnus ir viską, kuo kadais tikėjau,
Pakėlus veidą į dangaus platybes, ten matau tave.
Ar dar pamilsiu taip tyrai ką nors, kaip tik tave mylėjau?
Temyli gulbė vienąkart ‒ todėl žinau, kad ne.

Žinau, nebesugrįši niekada, o aš nakties elegiją tau dovanosiu,
Ir meilės skausmo kupinom akim dairysiuosi aplink,
Bevaikščiodama mėnesienoj mintimis bučiuosiu,
Švelniai taip, kaip pasauly nieks nemoka, ir eisiu tavęs link.

O mūsų numylėtame sode čiulbės maži paukšteliai,
Ir skambant jų giesmelėms atsiskleis prisiminimų paslaptis,
O po tą mišką, kur vaikščiojom kadais, klajos viena širdelė,
Kažko ieškos, vis dar tikėsis, kad grįš stebuklingoji pilnatis.

Trys raudonos rožės, užšalusios sniege ‒ jaučiu, žinau, esi visai prie pat manęs,
Tiktai šauki širdim šalta, kurios balso taip bijau: jis mano meilę stingdo,
Betgi žinau, jog eisiu, padarysiu viską, kad tik galėčiau būt šalia tavęs!
Nenoriu tuo tikėt, bet patekau į karalystę, kur svajos niekad nesušildo.

O sapnuose tiktai liepsnoja akys šviesios, dega,
Bet taip ir liks visam, nes tokio, koks buvai, žemėje daugiau nėra...
Tai sakyk man, kam tada aš atgimiau po šitiek metų?
Kad dar kartą pasidžiaugčiau jūra ir miškais, išmokčiau paversti tylą muzika, o muziką tyla...

Geležinė uždanga

Jau net ir muzika bejėgė išgelbėt mano sielą
Nuo skausmo nuodus kraujan vis varančios gyvumo ‒
Supainiojus pabaisos grožį išdarko veidą mielą
Tarytum nesvarumo būsenoj netekdama blaivumo.

Lyg būtų prisigėrusi raudono sauso vyno,
Ji geležinei uždangai netrukdė nusileist.
Kas pusėj šioj gyveno, anosios nepažino,
Todėl neteist vieniem kitų, nei bausti, nei atleist...

Ten džiaugsmą lydi juokas akimirkų laimingų,
Širdis krūtinėj virpa norėdama išskrist!
Žinau, buvau! Ten kartais man atostogaut patinka,
Išgirsti švelnų balsą ir saule tau nušvist.

O pusėj šioj tuščioj, kur siela mano trankos,
Pražysta rožių sodai nuo ašarų graudžių,
Ir nepasiekia tvirtos ir šiltos tavo rankos ‒
Kodėl ištrūkt iš čia aš niekaip negaliu?

Silvija Petkevičiūtė

Silvija Petkevičiūtė – regos negalią turinti pianistė, vokalistė, kompozitorė, įkvėpimą radusi ir savo laiką dedikavusi M.K. Čiurlioniui ir jo kūrybai. Nuo mažens pianistė koncertuoja M. K. Čiurlionio namuose Druskininkuose bei atlieka jo muziką įvairiuose koncertuose Lietuvoje, Lenkijoje, Jungtinėje Karalystėje, Latvijoje. Tarptautiniame jaunųjų talentų konkurse Jungtinėje Karalystėje atlikusi L. van Bethoveno „Mėnesienos sonatą“ bei M. K. Čiurlionio preliudą „Op.8 Nr.2“, užėmė pirmąją vietą. Mergina taip pat kuria savo muziką ir fortepijonines kompozicijas. 140-ųjų Čiurlionio metinių proga rašomą fortepijoninių kūrinių ciklą „Ilgesys M. K. Č.“ jau 2014-aisiais metais patvirtino Lietuvos kompozitorių sąjunga, o 2015-ais šie kūriniai laimėjo trečią vietą jaunųjų kompozitorių konkurse. Čia mergina laimėjo ir geriausios atlikėjos diplomą. Galiausiai, Silvija kuria ne tik muziką, bet ir tekstus. S. Petkevičiūtė laimėjo konkursą „Pavasario vyturėliai“, klausytojus sužavėjusi savo kūrybos dainomis „It‘s nothing what I can do“ ir „Love and hate“.  
Literatūrinius bandymus Silvija pradėjo būdama penkerių, vėliau vaikiškus eilėraščius ir pasakas pakeitė įvairesni poezijos žanrai ir novelės. Poezijoje vyrauja romantizmas ir dramatizmas, atspindintys autorės jausmus ir išgyvenimus. Muzikalūs, skaidrūs tekstai ir romantinis pasaulio matymo būdas leidžia autorei iškilti virš kasdienybės ir jos detalėse išvysti simbolinę prasmę.