Tomas Petrulis

ji

naktis aukšta
užvertom medžių lūpom
slenka dangus –
ji nenori likti namie
ji nori ištrūkt iš savęs
nes jinai joj pačioj
jai kartoja
kaip stipriai niekina ją –
lygiai taip kaip ir ji
pakęst nebegali
jos tai kartojančios;
tuomet gatvėje
rūkantys vyrai
ir ima tartis kažką
apie tai kaip jie ją
kur norės ten ir ves
kai tik ji to tikrai užsigeis

*

fragmente begalinio sakinio
pro šalį skubėtų eismas
keistųsi metų laikas
ir į vieną tekėtų garsai
beveik taip kaip dabar –

o pneumatinis grąžtas
man primena angelą
kai dabar fantazuoju
jis neleidžia pražūti tyloj
(iš tiesų nemačiau angelų) –

ir tada kaip ir šiandien
virpėtų šešėliai stulpų
spindėtų langai ir stalai
skleistus praeivių veidai
lyg žiedai atsigręžę į popietę –

ir ateitų trečia valanda
ir biuruose dirbtų apykaklės
ir biuruose bartus apykaklės
gertų kavą ir juoktųsi –

fragmente begalinio sakinio
nieks išties nesuprastų
kad tasai sakinys begalinis

iškrova

ir kas man galėtų suduot
tokį smūgį
po kurio atsijungčiau
nuo sąsajų –

ar tu mano laide
ar tu sugebėtum
susmeigt gladiolę
greitai sprogstančiu veidu –

jos skaisčiai purpuro sukniai
staiga susiliejus
su nesančia mano suknia?

nutrenkti elektros žiedų
aistringai ieškojom tavęs
kol pavirtom šaltom jų liepsnom
o tu gatvėj blaškeis tarp žmonių
ir viską skausmingai jutai –

kaip jie patys (ga)mina tave
savo žingsniais skubiais
ir tolydžio slopina tave
kad numirtum po kojomis jų

surfingas

prašau tikimės vėl
po stikliniais stogais
ten kur kyla ir leidžiasi
eskalatorių bangos
mano kūne suktasis –

tavo stuburas juokiasi
nes žino iš anksto mane
kad tavęs negalėsiu
prigaut ir numaut
ant mūsų aukščiausios
bangos –

tai žinodamas
pats kikenu

vėjas

apsimesdamas vėju
prieš patį save
vėjas pūtė spalvas
į savo giliai –
pūtė jėga visa
ir išpūsdavo debesį –
tai buvo
kambario vėjas
kambarinis toksai
kursai pats prieš save
apsimeta vėju
ir taip pat mergina
šiek tiek
kuri laisto gėles
kad galėtų flirtuoti
su juo – mergina
apsimetusiu vėju
kuris irgi
apsimeta vėju –
su blizgiaisiais jo
lūpų dažais
ir su veidrodžio
bokštu skaidriu

*

tai kas buvo yra ir gal bus
ypač geriant degtinę
yra yrantis stulpas iš dulkių
ir stiprėjančių-silpstančių žodžių –

suardantis kalbančias galvas
bet pats niekada nesuyrantis

Tomas Petrulis

Gimiau 1987 m. Panevėžio mieste. Studijavau istorijos ir religijos mokslus Vilniaus universitete. Rašau eilėraščius ir kultūrinėje spaudoje publikuojuosi nuo mokyklos laikų. Savo rašymo nelaikau darbu, o veikiau spontaniška, tačiau visai nereiškia, kad nerimta veikla. Pastaruosius kelerius metus daug rimtų ir nelabai tekstų radosi kavos baruose begeriant kavą ir į kalbą konvertuojant nuolat kintančias akimirkas. Žinoma, toli gražu ne visada sėkmingai, nes mano kalbos spontaniškumas ne visuomet iki galo pats pasako, kaip jam būtų geriau – dažnai turiu jam šiek tiek padėti paplėtoti vieną ar kitą motyvą. Jau nekalbant apie esminę tobulo konvertavimo negalimybę, dėl kurios, net ir, rodos, didžiausia sėkmė, kurią tik rašymo metu galima buvo pasiekti (tam tikras kalbos betarpiškumas, kai nereikia sukti galvoti koks bus kitas žingsnis), vis vien ilgainiui ima atrodyti kaip nesėkmė. Eilėraštis, šiaip ar taip, visada yra kažkas kokybiškai kito negu jo autoriaus išgyventa akimirka, nors iš jos ir kylantis. Ir tai nėra blogai.