Tomas Taškauskas

*

Iš kvapo
Iš saulės už pravertų durų
Iš šypsenų, ir rankovių trumpų
Iš muzikos, kuri nebenutyla
Iš paukščių ir debesų skrydžio
Iš judesio, iš žiedų, kurie švyti –

Šis pavasaris, kurio pats sau pavydžiu

Žemėlapis

Grįžę iš kelionių po Lietuvą
likome dviese ir susiliejo
mūsų artume visi matyti vaizdai ir miestai,
pamiršę griežtą žemėlapio tvarką:

Mano Klaipėdos uostas šalia tavo Neries ir Nemuno juostų
Mano Panevėžio gatvės tavo Marijampolėje
Tavo ežerai prie Molėtų šalia mano Šiaulių universiteto
Tavo Laisvės alėja ir mano Katedros aikštė
Ir mūsų žodžiai tapo paprasti, nebylūs ir aiškūs
Ir naktis paslėpė mano vasarą, kuri apkabino tavo žiemą

O po to, mudu stebėjome, negalėdami patikėti,
Kaip veriasi Aušros vartai virš Kuršių Nerijos,
Ir šiame šviesos žemėlapyje, kuris buvo permatomas ir beribis,
Susiliejo ir mūsų padalinti kūnai, trokštantys tobulos vienybės.

Endšpilis

--
Tuščias butas. Tik baimė,
Baimė meta šešėlį.

--
Rugpjūtis apsimeta žiemos mėnesiu.

--
Lietus pasako daugiau
Nei iš pirmo žvilgsnio atrodo.

--
Mūsų – šį žodį išmetu
Lyg sudrėkusį paraką.

--
Saulė, vėjas, išblukus diena.
Naktys tarytum ašakos.

--
Teliko fragmentai – laiškas,
Nuotraukos, pasas.

--
Gėriau, gėriau tavo žodžius,
Kol laiškas pavirto į taurę.

--
Vienatvės žvėrį savimi maitinau,
Kol pats sužvėrėjau ---

--
Pažinimo medis neišgalvotas.
Jo vaisiai – kartūs.

--
Žiema. Kabantys sniego sodai.
Laikinas, beprasmiškas grožis.

--
Kai tavęs čia nėra, atrodo,
Lyg manęs irgi nebūtų.

--
Amžina tik melancholija,
Kuri ryja savo vaikus.


--
Meilė sujungia raides į žodžius,
Be tavęs liko tik skiemenys.

--
Kaip buvau, taip esu – sužalotas
Nežinau tik, ar mirtinai.

--
Lyg stiklinis kareivėlis
Ant stalo krašto ---

--
Sekundės, valandos, dienos, mėnesiai, metai –
Pilkasis nevilties sąrašas.

--
Partija baigiasi. Visi deriniai išbandyti.
Dabar tik karaliaus ėjimai parodys, patas ar matas.

--

Man patinka šviesa, kuri krinta,
Bet dar labiau ta, kuri kyla,
Kuri persmelkia kiaurai kaulus ir odą
Lyg būtum skaidrus veidrodžio stiklas,
Ar virpantis vasaros oras,
Ar naktis besibaigianti,
Horizontas, sutalpinantis viską savy:
Kelio linijas, mišką, laukus,
mūsų liepsnojančius delnus,
akis švytinčias,
kurios šiąnakt ieško dangaus.

Tomas Taškauskas

Poetas ir vertėjas. Gimė 1986 spalio 23 d., Pasvalyje. 2005 m. baigė Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją. 2008-2012 m. studijavo lietuvių filologiją (bakalauro diplomas), 2015 m. baigė vertimo (iš prancūzų k.) magistrantūros studijas Vilniaus universitete. Nuo 2007 m. publikuoja savo kūrybą ir vertimus kultūrinėje spaudoje („Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, „Naujoji Romuva“, „Kultūros barai“, „Krantai“). 2008 m. išleido pirmąją eilėraščių knygą „Audrapaukščio monologas“ (Versus Aureus, serija „Debiutai“). Kūrybinio „Facebook“ puslapio „Begalybės fragmentai“ bendraautorius.