Vainius Bakas

Prašymai

Lozorius prašė duonos
dešimt raupsuotųjų – išgijimo
našlė reikalavo teisingumo
o muitininkas – nuodėmių atleidimo

taip ir mes
suglaudžiam delnus
kasdienei duonmeldystei
vis skrupulingiau nurodydami:

bemielės
mažo cukringumo duonos duok mums šiandien
apteptos gelsvu kaip saulėtekis
sviestu duonos duok mums šiandien
pageidautina su saulėgrąžomis
arba ajerais
riešutų pėdsakais
duok kad liktų ir rytdienai

kad liktų ir
dienai juodai
kaip sukietėjusiai plutai

kas vakarą taip duonmeldžiaujame
delnu susišlavę
žvaigždžių trupinius
nuo paskutinės vakarienės
likučių

*

kas dieną
prašau ramybės
ir jos troškimą paliudija
į Bibliją vietoj skirtuko
įdėtas suplotas apynio spurgelis

skiriantis
dieną nuo nakties
grūdus nuo pelų

mėsą nuo kaulų
ir kaulus nuo geliančio
ilgesio

vakarykštį mane
nuo manęs esančio dabar

plokščias nusiraminimo žodis
lyg lėtas ledynas
slenka mano stemple

mano rankose pusė puodelio
pilnaties
pusė puodelio aguonpienio
atlikusio nuo praeito stebuklo

iš nurimusio lauko aguonų
išplaukusio
balta puta.

Apledėjęs

Blizgėjo ledas lyg aštrus kastetas
kuriuo smūgiavo vėtra mums į veidus
gerklėj įstrigo žodis nutylėtas
trumpiausią dieną saulei nusileidus

per vėjo šuorus rodos nesimatė
kokia ryški šviesa į mus atplūsta
kad baigias viskas duona cukrus metai
sniegais užverčiantys palaikį būstą

mes ėjom antrąsyk patikrint ėdžių
stebuklų metą mūsų sugalvotą
akimirką – prie balto stalo sėdžiu
šviesų kontrastai keičiantys spalvotą

sapnų pašvaistę į visai bespalvę
ir lengvo vėjo judinamą skraistę
kaip Dievo delną kur paglosto galvą
kai naktį einam vandenio užkaisti

ir paaukoti šiltąjį drabužį
ir paaukoti kietą savo miegą
stovėt kaip medis vėtroj nepalūžęs
ir jaust kaip kūnu šiurpuliukai bėga

tuomet kai prakartėlėje mažytėj
galvijai savo šnervėm prialsavo
kad šilumos pakaktų naktį šitą
apsaugoti tarytum vaiką savą

svarbiausia kad budėtume per naktį
kad lauktume žvaigždės ir piemenuko
svarbiausia kad galėtume uždegti
bent vieną žvakę kol aušra užtruko

nuo vėjų kurie traukia nepastovūs
ir šerkšno žvynus nuskustus išbarsto
kad svetimos atrodo visos lovos
galbūt arčiau širdies kietumas karsto

kad jos šauklys giedodamas užkimo
mes dengėme delnais kiaurymes tvarto
ir kaip pripratę meldėme likimo
kad gimusysis žiemą šią ištvertų.

Čechovo motyvai

Mano senelis už 45 kapeikas
nusipirko vyšnių sodą
telpantį į vidinę
palto kišenę

miręs paliko jį man

kad turėčiau kur pabėgt nuo savęs

aš irgi nešiojuos vidinėje
palto kišenėje

kad neiššaltų peržiem.

Septem

1.
Kas be nuodėmės lai meta į mane ak
menį kokia kruša akmenų tuo metu pasipylė
lauko špatų žvyro ir kalkakmenio
medalionų opalų beigi ametistų

kaip raišą strazdą vaikai iš šaudyklių
apšaudė iš visų pusių

tik keli švarūs be nuodėmės
nemėtė akmenų į mane

jie juos tik rinko ir dalijo
jie juos tik rinko ir
dalijo.

2.
Kartą prasitariau
Bralei, seseris, imkiet mani ir skaitikiet
Ir tatai skaitidami permanikiet.

Kad ėmė plėšyt mano
odos pergamentą
rūbus į skutelius
kūną į skutelius

pasižadu daugiau
niekada nekalbėsiu imperatyvais.

3.
Kartais kai mylimės mėgsti
švelniai kandžiotis

rytui išbrėškus ant mano kūno
dar likę neiššifruoti dantiraščiai
seniausios kalbos
kuri vadinasi meilė.

4.
Esu dūšia
esu dušo galvutė
liejanti ant tavęs liepos lietų

už vonios užuolaidėlių
tavo kūnu teku
balta pieno puta

tu nori kad būčiau
šiurkštus
lino rankšluostis

aš esu vonios veidrodis
ovali Dievo akis
stebinti tavo nuogumą
gaivią rasą ant tavo krūtų

lūpų dažus
pincetu pešiojamus antakius

tu prašai kad aš būčiau šiurkštus
baltas rankšluostis

lyg drobulė į kurią susisupus
virtuvėje geri kavą
skaitai laikraštį

aš esu apvali citramono tabletė
kurią tu praryji kartu su kava

aš esu tam kad tau dėl manęs
neskaudėtų.

5.
Vakaras prie taurės pilnaties
pilnosios
supamojoj kėdėj
aš klausaus ir klausaus
kaip gražiai ir teisingai tu tyli.

6. visrakčiai

Į Rojų iš mūsų
jau niekas turbūt nepateksim –
šeimininkas nusprendė
visas spynas pasikeisti

nors vieną vienintelę
bandau atrakint

maža špilkute
ištraukta iš pražilusios tavo
galvos

kol miegi.

7. aukščiausios prabos

Tavo balso sidabras –
varpeliai skambantys vėjyje
net jeigu vėjo nėra.

Atilsėlis

Mūsų kambarius nuklojo dulkės
tau jau laikas mano meile gulkis

amžių geležies aptraukė rūdys
gal žiema kaip žiemkenčius užgrūdins

viduje neišsakytos maldos
gruodžio sodą vandeny įšaldo

šiluma iš židinio išlepins
staugia vilkas aidi Hesės stepės

nežinau aš tavo Dievo vardo
nes naktis vis laikrodžius išardo

ir nubėga šiurpulys gal tušas
laikrodėlis į krūtinę mušas

mea culpa mea culpa mea culpa
tai seni albumai gelsta dulka

lyg varvekliai danguje pakibę
tavyje pulsuoja amžinybė

sienomis juodi šešėliai sėlins
jau ateina miegas - - - atilsėlis.

Pirmieji vainiklapiai (iš sonetų vainiko „Va bank“)

Nes laikas juk galop paliks tave
naktiniam perone kurio neliks tik
nušviečia viską amžinybės blykstė
lyg žaibas po anglėjančia žieve

nelyg pirmoji vasaros audra
ir žaibo gysla danguje pirmoji
po to ruduo kada iš tolo moji
tam traukiniui kurio jau nebėra

nuskriejo stotys ūžesys ir bėgiai
keleiviai tie pavargę ir bejėgiai
užmiega nesulaukę stotyje

pamiršę seną traukinių maršrutą
net ir žiema praeis ši kaip nebūta
ant kieto gulto tau sapnuojant ją.

*

Ant kieto gulto tau sapnuojant ją
ir šnabždant vis burtažodžius per miegą
raudona lapė tviskanti prabėga
pro langą skriejant laiko tėkmėje

gal jos daugiau tu niekad neišvysi
senos sudilusios mėnulio pilnaties
kada atrodo kad neturi išties
net ir sekundės lošdamas iš viso

per šitiek metų užgyvento turto
kada drėgmė ir šaltis kūną purto
ir nebėra kuo nevilty pridengt

ne tokios kaip norėjai kortos krito
jau paskutinis kirtis auštant rytui
statau gyvybę – didinu – va bank.

Karunka

Skamba šerkšnas tarytum elegiška Aisčio karunka
sukalbėk už visus ir ramybės šventos paprašyk
tik brūkšnelis tarp datų tai šitiek gyvenimas trunka
ir kurio nebeteks pakartoti daugiau antrąsyk

lyg blizgus pinigėlis žvaigždė vėl į šulinį krenta
niekas jos nepagaus nieks ištraukt iš gelmių nesumos
tu priimki mane į save kaip mišių sakramentą
tarsi sniegą pernykštį iš perlaužtos mūsų žiemos

iš įšalusios gulbės iš moters kartojančios dainą
apie pilną mėnulį bet šičia svarbiausia ne tai
čia svarbiausia melodija ta kur iš lūpų išeina
į kitokį pasaulį – jis šalia bet tu jo nematai

tu žvelgi į gelmes tavo akys – akivarai gilūs
ten gyvybės tiek daug ir gėlumo vandens kai semi
kai vilties kauburėlį iš smėlio prie tako supylus
nueini kaip pūga savo šiaurės kelių kryptimi.

Kai pasaulis išeina iš proto

Kai pasaulis išeina iš proto
aš jam kelią parodyt bandau
šios nakties serenados sugrotos
tik tau

partitūrų nudriskusios skiautės
tiek nedaug ten natų
kada groja lietus įsijautęs
o tu

šiąnakt vėlei prisėdus klausaisi
ir nuo skruostų lašai
krenta žemėn kaip liūdesio vaisiai
rašai

vis mąstai apie didelį nieką
apie mintį kuri tau paklius
apie sodų žydėjimo sniegą
kelius

lig vartelių taip smarkiai užpusto
ir kartu taip baltai
gal daugiau niekada nebebus to
nes tai

tik būtasis kartinis ir niekas
pakartoti daugiau negalės
tiktai kvapas po dalgio išlieka
žolės

tavo akys nefritiškai žalios
atsimerkia išsyk
taip prasideda naujas birželis
ganyk

sau akis po tas lygumas nuogas
tarsi dvi aveles
nes kitaip jas kaip putino uogas
sules

koks atskridęs akiplėša špokas
tarp baltųjų žiedų
kur per baltąją pūgą mes šokam
po du

kai varnėnai čiulbėdami suka
viršum mūsų ratu
išsisklaido aplink baltas rūkas
ir tu

ir pasiilgau to sodo rasoto
vėjas žiedlapiais viską apneš
kai pasaulis išeina iš proto
ir aš

mumyse visad genijai miega
ir nenori nubust
šviečia saulė per vasaros sniegą
lapus

baltas lapas jame baltas veidas
baltam popieriuj gimsta kažkas
ryto saulė nušvinta praskleidus
šakas.

Blykstės

Rūsiuos užrakintos naktys obuolių
vynas rūgstantis
nuo savo senatvės
papsintis

kaip pypkę
senelis

palėpėse pasilieka viskas
fotoalbumai
storais odiniais viršeliais

nuputi dulkių sluoksnį ir vartai:
nuotraukų tobulume išsipildymo
akimirkoj
va
kaip gražiai išėjus močiutė
su tokia šypsena

brolis šviesiais plaukais

visi
visi gražiai

išėję.

Vainius Bakas

Vainius Bakas gimė 1989 m. Ukmergėje. 2014 m. baigė Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Literatūros antropologijos ir kultūros magistro studijas, įgijo literatūrologijos magistro laipsnį.
2003 m. debiutavo poezijos knyga vaikams „Lietaus spalvos“ („Valdo leidykla“), 2010 m. pasirodė antrasis poezijos rinkinys „Pretekstai“ („Naujoji Romuva“). 2014 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido trečiąjį eilėraščių rinkinį „Kas vėjo – vėjui“ ir 2016 m. ketvirtąjį poezijos rinkinį „Kaštonų tonai“. Šiuolaikiniai Lietuvos bardai (Raminta Naujanytė-Bjelle, grupė „Baltos varnos“, Povilas Girdenis, Mindaugas Ancevičius, Giedrius Vaškys, Vygantas Kazlauskas ir kiti) pagal V. Bako poeziją yra sukūrę dainų.
Nuo 2012 m. priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą ir į asociaciją LATGA.
Šiuo metu įvairiose leidyklose dirba kalbos redaktoriumi bei korektoriumi.