Vytautas Stankus

dovana: Aidui Marčėnui

kaip trisdešimtmetis trisdešimtmečiui


štai jau trisdešimt metų manęs nesuranda mirtis
uždaryto narve ir išmokyto romiai paklusti
aš iškėlęs į dangų saldainio niekutį kuris
man atstoja žvaigždes ir visus kuriuos sniegas užpustė


nežinau gal sutvertas buvau iš karštos geležies
nors viduj vien žiema ir užšalusi upės akis
aš vis laukiu medžioklio kada savo ginklą išties
šiame kūno narve lieps atspėti – prašvis neprašvis


xxx


tau, mano šiaurietiškas broli,
rašau šį eilėraštį, beveik ne eilėraštį

nelabai net turėdamas ką pasakyti
be to, kad alsuojam vis dar

po saule,
nieko naujo, nieko naujo

čia nieko, kraujo brolau,
rudeniop lekia Vilnius ir

žiemop lekia visa, kas liko,
vilnietiškas mano Transtriomeri

susitiksime kelio gale, ten,
už tunelio ilgo, už gyvatės šitos

yra posūkis, esu įsitikinęs, ten
turi būt posūkis

tantō

ir aš buvau karys liepsnojančioj giraitėj
ir mano gyslomis tekėjo ryto skruzdės
ir švietė saulė akinančiai skaisčiai
ir kilo vėjas pelenus išpustęs


ir nusivilkus šarvus lieka nusivilkti odą
ir nusivilkus odą lieka kaulų rūmai
ir – iš kairės – į dešinę – – – atrodo –
laisvai kvėpuoja skaidrūs dvasios rūbai

kontaktai

tuokart turėjom išgręžt
keturias skyles žemėje,
tam reikalui pasiskolinom
dvitaktį, užpylėme benzinu –

ir užkūrėm – – –

šitą žvėrį sunkiai nulaikėm trise,
kai riaumodamas dirbo tai, kam sutvertas

sukosi, lindo gilyn
į tamsą ir šaltį,
kaip įmanydamas bandė ištrūkt,
nusipurtyti mus savo
devyniasdešimties centimetrų kelionėj

žiūriu į ertmę žemėje,
į žvėries darbo vaisių –
į širdį tamsos, kur
leidžias ranka,
lydima baimės, jog kažkas
iš anapus paspaus mano ištiestą delną

kai nagais gremžiu dugną,
tempiu viršun molio pleišenas

į šviesą

ir taip, kol pirštais imu
kasti tuštumą,
su kuria karts nuo karto
modamas rankute labinas mano kraujas

dead man walking

o kas mane namo nuves
pašauks vardu įpūs gyvybės
per miegančių stiklų gatves
į tavo balsą įsikibus


ir nors trumpam tačiau esi
kol darda dar nakties vežėčios
akis užmerkus – debesy
dvi ugnys tolsta – – susiliečia

sapnas į pabaigą


darosi vis sunkiau suprasti, kam
visa tai. kodėl darau tai ką darąs.
kam to reikia. kam
tai gali būt įdomu

vis sunkiau rast
pasiteisinimą visiems viaukčiojimams,
pauzėms, kurių vis daugyn

ir negali sakyti, jog tai ruduo,
dūmai ir pelenai lyg po didelio gaisro,
jokio gailesčio, jokio pykčio, jokios nostalgijos,
nuovargis, noras tylos – –

– – vis sunkiau rasti žodžius,
įžodinti gumulą saulės rezginyje

jaučiu jį kaip niekad. pulsuojantį,
plakantį varno sparnais,
plakantį gulbės sparnais,
plakantį drugio sparnais,
plakantį plakantį
be poilsio

virpantis varpas
įskilęs

Vytautas Stankus

Vytautas Stankus – poetas, vertėjas. Gimė 1984 m. lapkričio 8 d. Mosėdžio k., Skuodo r. 2003 m. baigė Vilniaus Žemynos gimnaziją, 2009 m. – anglų filologijos studijas Vilniaus pedagoginiame universitete. Studijavo lietuvių kalbotyros magistro studijose Vilniaus universitete. Bendradarbiavo su UAB „Videometra“, kūrė serialų scenarijus, vertė į anglų kalbą. Dirbo anglų kalbos mokytoju Simono Stanevičiaus vidurinėje mokykloje. Nuo 2015 dirba „Versus aureus“ leidykloje leidybos projektų vadovu.
Eilėraščiai spaudoje pasirodė 2007 metais. Išleido tris poezijos rinkinius: „Vaikščiojimas kita ledo puse“ (išleido „Nemunas“, 2009 m.), „Iš veidrodžio, už“ (LRS leidykla, 2014 m.) ir „Skruzdžių skandinimas“ (leidykla „Versus aureus“, 2016 m.).
2007 m. pelnė apdovanojimą už geriausią debiutą Poezijos pavasario almanache. 2010 m. tapo Zigmo Gėlės premijos laureatu už eilėraščių knygą „Vaikščiojimas kita ledo puse“. 2015 m. eilėraščių rinkinys „Iš veidrodžio, už“ buvo išrinktas 2014-ųjų Metų knyga.
Nuo 2014 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.