Akvilė Žilionytė

Grožinė dokumentika

Prieš dvejus metus, prieš septyniolika skrydžių, prieš žudynes Charlie Hebdo redakcijoje, prieš tūkstantį kavos puodelių ir septynis šimtus vakarienių, mano kaimynas iš pirmo aukšto buvo gyvas, šlavėjas neemigravęs, aš buvau jaunesnė ir dar nemačiusi, kaip kasa kapo duobę – „Šita žemė riebi kaip lašiniai“, –pasakė duobkasys, prieš eilę metų kirviu užkapojęs savo tėvą. Pati tuo metu stovėjau be jokios aiškesnės veido išraiškos, žiūrėjau į šviežią kapą ir galvojau, kad jis antisemitas.
Prieš dvejus metus buvo vasara ir buvau nemačiusi kaip žmogus iškrenta pro langą. Žmonės elgėsi kaip iš vaidybinio kino – atnešė kilimą ir po juo paslėpė kraują.
Prieš dvejus metus buvau įsitikinusi, kad žmonės, neturintys namų, Dievui patinka daug labiau už tuos, kurie juos turi. Prieš dvejus metus tikėjau karštu ledu, kailinėm žuvim ir kremu, kurį patepus atauga nuskilę plytos. Svarsčiau: višta ar kiaušinis? Personažas ar siužetas?
Prieš dvejus metus susitikinėjau, užsirašinėjau ir galvojau, apie ką bus mano knyga. Ketinau aprašyti žmones, kurie kažkada gyveno 520 metrų ilgio gatvėje – Rue Labat. Visus tuos žmones norėjau suguldyti į vieną knygą: fašistą su alpiniste, smuikininką su laikraštininko dukra ir dantistu.
Sėdėjau svetimuose butuose, gėriau arbatas su avokadų košėm, vaikščiojau pirmyn atgal, klausiausi, norėjau sužinoti, kaip atrodė jų namai, jų baldai, jų šunys ir katės. Norėjau visą laiką išvaistyti šioje gatvėje.
Radau dvylika istorijų, dvylika žmonių. Vieni žmonės – frazė, kiti – pusė puslapio, dar kiti – keturi penki lapai. Dabar reikia pradžių ir pabaigų, kurios atitiktų tai, ką girdėjau ir mačiau. Reikia plano, jei jį turėčiau, nesėkmių nebūtų. Prieš dvejus metus tikėjau Čechovu, patarusiu išmesti parašytus pirmus aštuonis puslapius. Išmečiau.
Plano vis dar nėra, galima pradėti nuo bet ko ir baigti bet kuo. Viskas leidžiama! Pasikalbėjimas šunų, kaip sako Henrikas Radauskas.

Apie ją

Bjanka – toks vardas. Vardas su rudom kojom ir rankom, slidžia suknia ir odiniu diržu per juostą. Vardui, jam priklauso šita istorija.

Ji nusipirko parkerį ir numirė kovo 27 dieną tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt penktais metais būdama aštuoniolikos metų.
Gyveno čia pat po keturių metro aukščio lubom su mama ir tėvu. Triskart per savaitę lankė chorą, užtrukdavo iki aštuntos. Per dieną su mama pasibučiuodavo 8 kartus, dukart per dieną iššvirkšdavo rašalą iš parkerio ir vėl pripildydavo. Svajojo apie kilimus ir kaip juos plonom rankom aus.
Šioje gatvėje ir užaugo, ką žaidžia vaikai, kai nėra sūpynių? Skaičiuoja gatvės medžius, atlieka statistiką ir laidoja mirusius laikrodžius. Jos statistikos dėka žinau, kad 1930 metais rugsėjo 6 dieną Rue Labat gatvėje buvo keturiasdešimt du medžiai ir palaidoti trys mirę laikrodžiai.
Dabar žingsniuoju ta pačia gatve ir nė vienas žmogus nelaidoja laikrodžių. Jei būčiau Bjanka, dabar neščiausi pilną krepšį braškių, barstyčiau jas pipirais, godžiai valgyčiau, o po to susirgčiau vėjaraupiais. Jei būčiau Bjanka, mėsą pirkčiau krautuvėje ant kampo su medine iškaba, kurioje paršiukas klaksi aukso rinkėm ir suka lanką. Jei būčiau Bjanka, sulaužyčiau laikrodį, jei ilgai niekas nemirtų ir nebūtų ką laidoti. Jei būčiau Bjanka, dešinė ranka susikeistį su kaire, susipinčiau pynę, glausčiausi prie pelės ir kalbėčiau jai švelnius žodžius, po to ją nunuodyčiau.
Jei aš būčiau Bjanka, nusikirpčiau plaukus, o nuotraukose man svaigtų galva. Ta Bjanka. Jai parvežė Parmezano, kai niekas nematė glostė sūrio popierių, susilankstė ir paguldė dėžutėn, naktim išsiimdavo ir čiupinėdavo, trokšdama virsti jojo parvežtu sūriu. Kai ieškai ko nepametęs, kai chorai ir parkeriai grimzdę nežinioj, kai tėra dvi jos nuotraukos, trijose užsisukus, randi 75 metų sūrio popieriuką, sulankstytą ir paguldytą, su keliais trupiniais ir vienu juodu plauku. Scenarijaus autorius galvoja, ką Bjanka išmainė į juodą plauką. Scenarijaus autorius galvoja – vasara – maloniausias metų laikas.
Bjankos kambarys geriausiai matėsi iš šešių kaimyninių langų, ėjo pas tuos langus ir atsižvelgdama į tai, kaip jos kambarys atrodė pro kaimynų langus, kabino paveikslus, stumdė stalą, lovą, degė riebias žvakes. Katinas iš paveikslo atrodo kaip niekuo dėtas.
Vyras iš kaimyninio lango pasisuka į vakarus – kaip tau sekasi, mano panele Bjanka, kai kaimyninio lango vyras pasisuka į rytus? Kaip tau sekasi, Bjanka, kai jis numoja ranka į langą, kai vaikų auklė persisveria per balkoną?
„Pasilenk prie stalo ir pasisuk šonu, atrodysi gražiau pro kaimynų langą“, – murma.
Ta Bjanka, ji atlošdavo galvą ir krisdavo ant kėdės, kai kaimynas marokietis pažiūrėdavo pro savo langą, šita istorija turi kuskuso trupinį lūpų kamputy, daug baltų dantų ir rudų akių, ir migdolų, smulkintų greitom rankom. Bjankos istorijoj daugiausiai veiksmažodžių, akimirką buvau kažką supratusi.
Liko jos dokumentinio kaimyno frazė: „Krisk ant kėdės ir galvą atlošk atsakingai – piršiuos. Sumaišysiu tave su razinom, užpilsiu, įbersiu, įdėsiu. Citrinom ištrinsiu, nekąs uodai, lijundrų nebus ir kraujo pripamsi. Apsižvirbliuosi.“

Akvilė Žilionytė

Akvilė Žilionytė (g. 1987 05 16) – prozininkė, eseistė. 2009 m. VPU įgijo lietuvių filologijos bakalauro laipsnį, yra tarptautinių kino kursų EURODOC 2015 absolventė, nuo 2016 m. LMTA studijuoja Vaizdo režisūros magistrantūroje. 2012 m. kartu su Kęstučiu Navaku išleido esė laiškių knygą „Visi laiškai – žirafos“ (leidykla „Vaga“), 2015 m. – „Duokit fraką: tarpukario Lietuvos spaudos įvairenybės“ (leidykla „Tyto alba“). Nuo 2014 m. prodiusuoja filmus ir yra įvairių tarpdisciplininių projektų dalyvė.