Ieva Toleikytė

Jūra, mirtis ir rašymas

neskrisk į saulę
dulke pavirsi
banalia
visur girdėta, visur matyta
neskrisk į saulę
neskrisk, rašau toliau


Jūra, mirtis ir rašymas. Lavonų baimė. Ugnys. Viskio nudegintas liežuvis. Liežuvis toks didelis, kad beveik nebetelpa burnoje. Sūrus jūros vanduo. Perdegę raumenys. Staigus ir gniuždantis jausmas, kad esu medžio lapelis. Gedulas. Gedulas, kurį pamirštu ir kurį išspjaunu su ruda vėmalų srove. Nuolankumas, kurio man taip trūksta, kurį taip dažnai niekinu ir kurio prisipildau kaskart, kai kūną sutalžo euforija, skardžios dainos, dvasių šokiai, ašarų upeliai, amforos, sklidinos sūraus ašarų aliejaus, klastingo syvo. Kūną sutalžo. Baltijos jūra, laidotuvės, bjaurus suvokimas, jog noriu tik vieno – kad paglostytų, priglaustų, mylėtų; tas noras taip degina vidurius, kad viską pamirštu.

Jau seniai kirbėjo mintis parašyti apsakymą apie skendimą. Kokį nors herojų, kuris daug kartų skęsta. Įsivaizdavau lakonišką kalbą. Dumblių kvapą, putas. Žinojau, kad tas herojus bus Jis – koks nors liesas nebučiuotas vaikinas, išblyškęs, gal su keliomis strazdanomis. Tas apsakymas būtų kaip ir apie nieką, bet persmelktas keistos, deginančios traukos. Traukos, o gal nuojautos. Skendimo tema man visada atrodė mistiška, esminga. Apsakymo, žinoma, neparašiau. Nenorėjau blaškytis, juk turiu rašyti savo „didįjį kūrinį“, tą patį, kurį pradėjau verpti prieš kelerius metus, kuris mane...
Šito teksto sėdau rašyti todėl, kad šiąnakt susapnavau slogų, nepaprastai tikrovišką sapną. Sapnavau, kad buvau susitikusi su I kažkur prie Nemuno. Gal ten buvo ir ne Nemunas, bet didelė, plati plieno spalvos upė; jos pakrantėse stūksojo betoniniai fabrikai, dūmai, pilkos spalvos. Kažką kalbėjom. Paskui važiavau mašina, sapnavau, kad atsidarau feisbuką ir randu kažkieno įrašą, kad mirė I. G. Buvo parašyta maždaug taip: „Tą ir tą dieną, vakare, I. G. prigėrė toje ir toje upėje ir mirė.“ Negalėjau patikėti. Galvojau, gal čia koks pokštas, bet per kelias minutes feisbuke atsirado krūva nekrologų. Paskui susitikau su grupe žmonių, vis kalbėjom apie tai, kaip ji paskendo. Pati I, pradingusi vandenyse, išnykusi, jautėsi ramiausiai iš visų (rodės man sapne). Ir aš jai pavydėjau tos mirties. Kad štai ji taip poetiškai gyveno, išdegino save visą ir tada paskendo (tą skendimą įsivaizdavau kaip ramų, lėtą išėjimą gilyn į plačią plačią šiltą upę). Galvojau, kad savo mirtimi ji įstojo į pačią gražiausią man broliją – labai anksti mirusių menininkų, tokių baldrų, kurie nespėjo susitepti, nusibosti, išsikvėpti. Liauni, jauni, gležni ir švelnūs kaip ta įžūli juokinga strėlė iš amalo šakelės, kuria buvo nužudytas Baldras, jie pilni gyvybės, jų neįmanoma nemylėti, jie kažką skaudžiai primena. Gildo ir gelia.

Dabar reikia persikelti porą metų, į 2012-ųjų vasarą, kai mirė mano babytė. Daugybę kartų bandžiau apie ją parašyti, bet nieko neišėjo; visų pirma dėl to, kad žodis „babytė“ užrašytas atrodo kažkaip kvailai, tarsi numuša teksto jaudulį ir netenka savo galios. Elzbieta skamba daug geriau, bet niekada gyvenime jos taip nevadinau. Babytė turbūt vienintelis žmogus mano giminėje, kurį taip besąlygiškai mėgau. Ir dar – mane visada traukė ją liesti, čiupinėti po insulto suglebusius pečius, spausti kietas kaimietės rankas, tikras melžėjos letenas – didžiules, gumbuotais sąnariais, bučiuoti, tampyti už nosies.
Mirė ji staiga. Atrodo, paprasčiausiai nusprendė, kad atėjo laikas smerčiai, ir per porą mėnesių sudžiūvo kaip kaštono lapas. Tą vasarą, kaip kasmet, važiavau su bičiuliais į Nidą. Paprašiau, kad mane pakeliui paleistų jos aplankyti (tėvai su ja atsisveikino diena anksčiau). Ji jau gulėjo mirties patale. Namuose buvo labai tylu. Prie lovos uždegta žvakė. Atsimenu, mamai buvo baisiausia, kad „Dievas atėmė akis“. Paskutines porą dienų ji merdėjo užmerktomis akimis. Jos tarsi įkrito į kaukolę. Atrodė, kad kažką mato, kad jau kalbasi su dvasiomis. Man net kojos sulinko, instinktyviai stabtelėjau tarpdury. Ji taip garsiai kvėpavo, lyg džeržgiančios, senos dumplės. Įkvepia kokius keturis kartus, o tada – penktas, toks griausmingas ir ilgas, net krūptelėdavau. Atrodė, jau jau...
Puikiai atsimenu, ką pasakiau. Kad ją myliu ir kad man viskas gerai. Nežinau, kokio talento reikia, kad teksto herojaus ištarti šie žodžiai nenuskambėtų kvailai.
Kai iškeliavau, iš karto mirė.
Karste gulėjo kaip tikra karalienė. Nepaprastai rimtu veidu, lyg išvydusi kažką didingo ir rūstaus; padabinta rausvu veliumu ir suknia. Manau, jai būtų patikę.
Vėliau sapnavau keletą baisių sapnų. Kad ji prisikelia. Kad visa šeima stovi aplink karstą ir laukia, kada ji vėl numirs. Paskui jau aš pati guliu medinėj dėžėj ir matau palinkusius artimųjų veidus, jie kartoja, kad man jau laikas, kad turiu paleisti savo tėvus, jų nekankinti; matau, kaip mano oda akies mirksniu nusidažo pilko šlapio betono spalva, o kūnas lyg pavirsta į maišą byrančio smėlio; išsenka visos jėgos, negaliu nė piršto pajudinti, smengu žemyn. Ir taip smaugiančiai baisu, ir aš maldauju, kad leistų dar pagyventi, nors suprantu, kad taip tik skaudinu laukiančius giminaičius. Dabar visa tai rašydama nejaučiu nieko – skaitytojas man paslaptis, – bet tada jaučiausi kaip po elektros šoko. Ir vis tie patys pasikartojantys motyvai – prisikėlimas ir marinimas.
Labai emocingai pasakojau apie tai M jau po metų, 2013-ųjų vasarą, tvankiame svečių namų kambaryje Budapešte. Mes ėjom į Schielės parodą. Įspūdis mirtinas, kaip tų sapnų. Labiausiai įsirėžė portretai, deformuoti žmonių kūnai ir ypač jų spalvos – nenatūraliai žalsva, rausva, juosva, oranžinė oda. Galiausiai toptelėjo, kad Schielės žmonės – beveik visi – atrodo kaip lavonai. Tarsi būtų nutapęs juos į ateitį. Tada ilgai diskutavom su M apie mirtį. Bandžiau nupasakoti jam tą jausmą, kurį išgyvenau sapnuose ir kurį patiriu pagalvojusi apie mirties akimirką, – vaizdingai, su detalėmis (ypač akcentavau juodą bedugnę). Tiesiog pasiutau, kai mano pasakojimas jo visai nesujaudino. M kartojo, kad mirties bijoti neįmanoma. Kad tai, apie ką aš kalbu, nėra mirtis, o tik kažkokie tekstai, įsivaizdavimai apie ją iš gyvojo pozicijų. Kad aš, kitaip tariant, bijau tik lavonų, ir ypač juokėsi iš to, kaip kalbėjau apie lavondėmes – kaip jos vieną dieną išmuš mano kūną ir tada aš žinosiu: dabar mirštu ir kraujas stings gyslose nuo to vaizdo etc. Žodžiu, jaučiausi nesuprasta ir toliau žadinau savo vaizduotę mirtimi, nors M kartojo, kad aš tiesiog bijau gyventi.
Tą patį mėnesį skendau Baltijos jūroj.
Mirties baimę kaip ranka nuėmė.
Čia ir yra tas skendimo apsakymas, tik jo pagrindinis herojus esu aš pati, 157 cm ūgio liesa mergaitė pelenų spalvos plaukais ir ilgoka nosimi, nuoširdi, bet šiaudadvasė, greitai pasiklystanti tarp idėjų ir labiausiai mėgstanti uostyti žydinčius augalus ir dainuoti dainas. Kitaip tariant, toks personažas labiau tiktų Tovės Jansson knygai nei apsakymui, kuris „kaip ir apie nieką, bet persmelktas keistos, deginančios traukos. Traukos, o gal nuojautos.“ (Nors dėk ant knygos viršelio!)
Tais metais į Nidą važiavo nedaug draugų. Nebuvo net M ir U. Supratau, kad turiu vienytis su P ir taip mes dviese ištranzavom į neriją. Kai po kokių penkių valandų persikėlėm keltu, patraukėm pėsčiomis per šiltą, kvapnų mišką. Planas buvo nueiti pėstute iki pat Nidos. Labai džiaugiausi; pakeliui į kišenes rinkau čiobrelius. Nesutikom nė vieno žmogaus. Praėjus porai valandų perlipom kopas ir toliau traukėm pajūriu. Maudėmės laukiniame paplūdimyje (mane tokie dalykai žavi dar nuo vaikystės su parudavusiais, saldžiai kvepiančiais sovietiniais nuotykinių knygų leidimais minkštais viršeliais). Galiausiai pasiekėm Juodkrantę. Aš jau buvau „mirus“, visą dieną nieko burnoj neturėjus, nuo pat ryto ant kojų; sutarėm, kad likusį galą pavažiuosim. Tik prieš tai išsimaudysim.
Pats pirmas apsakymas, kurį parašiau gal vienuoliktoj klasėj, pasakoja apie mergaitę, kuri daug plaukioja ežeruose. Nepamenu, kaip ten tiksliai buvo suformuluota, bet kažkas apie tai, kad svarbiausia nebijoti, nes baimė yra pirmas skendimo ženklas. Prisiminiau tai jūroje; skaidrios žėruojančio vandens masės kilo vis aukščiau ir aukščiau ir aš supratau, kad niekaip negaliu pajudėti į priekį, kad mane „įtraukė“. Maudėsi nedaug žmonių. Iškart sumečiau, kad čia ne juokai, ir pradėjau šaukti arčiausiai esantį vyrą, bet jis tik suriko: „Aš pats nebegaliu!“ Tada puoliau šaukti P. Jis buvo daug toliau ir dar trumparegis. Paskui labai greitai prasidėjo skandinimas. Atplaukė P ir pradėjom skęsti trise: aš, P ir tas vyras. Paplūdimyje niekas nepastebėjo.
Prasidėjo skandinimas. Aš lapelis milžiniškoje šviesos kapsulėje. Toje kapsulėje teliūskuoja šviesos persmelkto vandens masės. Kažkas čiumpa už kojos ir tempia gilyn, virš galvos užsiveria vanduo, bet net po vandeniu matau šviesą, raibulius, sroves. Virš pakaušio skaistus dangus, tingi popietė, žydra spalva. Jūros purslai, balti ir skaidraus gintaro, skrodžiami saulės, spinduliuojantys, skylantys į šviesos lašus, ir dumblių kupstai, senų žolių kempinės, badančios, ežiuotos, skaidrus skaidrus vandens tviskėjimas. Gurkšniai, gurkšniai. Gauti gurkšnį. Sekundei išnirti į dangų, kosėti, traukti orą į plaučius, vos truktelėjus – dar vienas gurkšnis, dar vienas truktelėjimas už pėdos į duobę, atrodo, jau jau, tada išnirimas, P ranka, traukti traukti, mano plaučiai yra armonika, džeržgianti sūriame jūros vandenyje, mano plaučiai rūdija, gintaruojasi, kažkas tirpsta ir skaidosi, skyla, sproginėja, plyšta, degina, kvepia dumbliais ir vasara, išplaukia, plaukia, įplaukia. Jūra kvėpuoja per mano kūną. Ir viskas kartojas, ir į dangų vis rėžias kraupus gerklinis garsas, tai aš konvulsiškai bandau įkvėpti. Ir aš suprantu: dabar. Štai ir atėjo ta lauktoji akimirka. Pričiupo mane. Bet, skirtingai nei sapnuose, net nedvelkteli mintis apie rašymą, neva kiek dar nespėjau parašyti. Net ir apie M nepagalvoju; bambagyslė stipresnė. Jūros vandeny dunksi tik šlykšti paaugliška mintis: mama sakys, kad taip ir galvojo, taip ir jautė, kad nereikėjo man šitaip iškeliauti. Aš mirsiu, o ji bus teisi.
Bet aš pamelavau. Buvo ir daugiau minčių. Pavyzdžiui, suvokiau, kad skandinu P. Kabinausi į jį kaip klastingai bučiuojantis jūržolių kalnas. Atėjo akimirka, kai tenorėjau tvirtai apkabinti kito žmogaus kūną, prisiglausti. Visai kaip vaikystėje, kai mane supykino troleibuse; mama tiesė celofaninį maišelį, bet tas maišelis mane tik gąsdino, aš norėjau ją apkabinti ir taip apvėmiau visą jos paltą; atidarius spintą dar ilgai padvelkdavo šleikštus, šiltas vėmalų kvapas. P bandant kaip nors išsikapanoti iš bangų, mačiau tokį vaizdą: ant kranto ištemptus du baltus, melsvai švytinčius kūnus. Spėjau net išvysti laikraštį, straipsnį apie mudu, spėjau išgirsti jautrias kalbas apie tai, kaip mus, tokius jaunus ir gabius, prarijo jūra. Banalybių banalybė, bet kokia stipri! P vėliau prisipažino, kad pagalvojo tą patį: t. y. kad aš jį nuskandinsiu ir visi gailės „neišsipildžiusių“ mūsų gyvenimų. (P daug juokėsi iš šito nutikimo.)
Vėliau atsirado dugnas ir smėlis po kojomis, aš virtau į priešistorinį vandens bestuburį, nerangiai šliaužiantį į krantą. Spjaudžiau vandenį, seiles, spjaudžiau juodąsias bedugnes, kurių nėra, spjaudžiau apgavikiškas pasakas apie žmones, kurie ištrūkę iš „mirties gniaužtų“ kardinaliai pakeičia savo gyvenimą, pavyzdžiui, meta rūkyti ir parašo penkiolika romanų.
Supratau tik viena – esu medžio lapelis, kurį apšviečia saulės spinduliai.
O kas lapelis, tam lapelio dalia, tam lapelio svajonės.

2014 birželio 14

Skelbta savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“, 2014.07.1, nr. 25 (1187)

Ieva Toleikytė

Ieva Toleikytė (g. 1989) – rašytoja, muzikantė, vertėja, dėstytoja. 2009 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos leidžiamoje „Pirmosios knygos“ serijoje pasirodė jos knyga „Garstyčių namas“. Novelių rinktinė buvo išrinkta į kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką ir apdovanota Kazimiero Barėno premija. Ievos apsakymai versti į rusų, anglų ir danų kalbas. 2013 m. novelė „Klevų akis“ (angl. The Eye of The Maples) įtraukta į Dalkey Archive Press kasmet leidžiamą įdomiausios šiuolaikinių Europos autorių prozos antologiją. 2014 m. Ieva drauge su gitaristu Vidmantu Aškiniu įkūrė alternatyvią psichodelinio folko grupę „Elas ir Sparkis“, o 2016 m. pasirodė jau antrasis grupės albumas „α Ursae Minoris“. Baigusi skandinavistikos studijas Ieva taip pat verčia iš danų kalbos (H. C. Anderseno pasakas ir kt.). Šiuo metu rašo romaną, dainuoja grupėje ir dėsto Vilniaus universitete skandinavų literatūrą.