Jurga Tumasonytė

Paskutinė mano gyvenimo diena

Galiausiai nusprendžiu, kad nėra tikslo gulėti, jeigu vis tiek nepajėgiu užsnūsti ar bent nusiraminti šiltuose pataluose. Pakylu, uždegu šviesą miegamajame, tada koridoriuje ir svetainėje – viskas nekintamai vienoda, tarsi sustingę lede. Tos pačios lentynos ir sienos, tas pats darbo stalas, tie patys mano žingsnių prisigėrę kilimai. Nueinu į balkoną, nerasdama vietos kambariuose, atsisėdu ant krėslo, vis pasižiūrėdama į r. paliktas nuorūkas, sumaigytas gėlėtoje lėkštutėje nuo mano pietų servizo. Tyčia jų neišmetu lyg tai būtų vis dar gyvi jo tęsiniai. Lauke po truputėlį švinta, tamsus dangus skaidrėja, nuo prekybos centro pusės kyla saulė. Grįžtu į miegamąjį – ant lovos krašto ramiai guli katė, irzliai murkteli, kai pakeliu jos minkštą kūną. Bučiuoju katę į paausį, čiūčiuoju lyg kokį kūdikį, kol ji dantimis grybšteli man ranką ir nušoka ant grindų.

Tada grįžtu į svetainę – reikia išjungti šviesą, tačiau vietoje to prieinu prie baltos lentynos, ant kurios laikau įrėmintas nuotraukas. Tos nuotraukos tokios atsibodusios, kad jau seniai nebekreipiu į jas dėmesio, suklūstu nebent tada, kai koks nors žurnalistas prašo papasakoti, kas yra viename ar kitame kadre. Pirštu nubraukiu dulkių sluoksnį nuo sidabrinio rėmelio ir alkūne užkliudau kitą nuotrauką. Pakeliu nukritusią, kurioje mano duktė stovi pajūryje vienomis kelnaitėmis ir balta kepuraite, rankoje laiko kibirėlį. Nuotrauka nespalvota, bet man atrodo, kad kibirėlio būta raudono. Pamenu, kaip kartu su dukra darėme smėlio bandutes, o jas vis nušluodavo kažkur iš tolimo horizonto ateinanti banga. Dukra bijojo tų bangų, nes buvome prigąsdinę ją, kad giliai jūroje gyvena rykliai ir jeigu ji lįs į vandenį, tie atplauks ir pagriebs už kojos.

Dabar bendraujame retokai – mus skiria beveik penki šimtai kilometrų. Vakar, po ilgesnio nekalbėjimo, ji ėmė ir paskambino. Jaučiau iš balso, kad kažkas ne taip. Sakė, jog vaikas mokykloje prasiskėlė galvą – paguldė į ligoninę, pastatė lašelinę. Tuo metu kaip tik buvau perskaičiusi r. laišką, negebėjau staiga persijungti į kitą temą, todėl sureagavau taip absurdiškai: „Mm... mat kaip.“ Ji toliau kalbėjo apie tai, kad traumą jis patyrė rūbinėje, kai stumdėsi su kitais berniukais užsigesinę šviesą: „Jie taip, pasirodo, dažnai žaisdavo“, – kalbėjo ji. O aš ir vėl: „Mm... tu matai.“ Užsiminė, kad vaikui dabar geriau, jis jau bendrauja su kitais palatos ligoniais ir nebevemia. „Tai džiugu“, – vėl mestelėjau nei šį, nei tą. Tada tarp mūsų su Ida atsirado oro tarpas lyg kokia milžiniškos žuvies pūslė. Abi nutilome, aš akimis bėgiojau po kambarį ieškodama, už ko galėčiau užsikabinti ir susikaupti. Ji pirma prabilo – atsisveikino. Įsivaizdavau, kaip baigusi pokalbį sako vyrui, kad be reikalo skambino mamai. Ir dar ką nors prideda. O juk man iš tiesų gaila vaikio, nuoširdžiai apgailestauju dėl jo apskritos galvelės. Tačiau užuot pasakiusi ką nors gražaus, tik dar labiau viską sumoviau – na, bent jau neapsimetinėjau. –

Išeinu iš svetainės, laikrodžio švytuoklė pradeda skaityti valandas: dan, dan, dan. Taigi septynios: atėjo laikas nusisiausti chalatą ir vienais naktiniais padaryti ryto mankštelę. Ją atlikti būtina, kitaip ir vėl jausčiausi kalta. Iš pradžių keliu rankas į viršų ir giliai kvėpuoju, tada guluosi ant žemės ir išriečiu nugarą: šįryt slankstelis trakšteli garsiau nei paprastai, rodos, nuaidi per visą namą ir pažadina aplinkinius šunis. Girdžiu, kaip suloja už kelių sienų nuo manęs. Žmonės taip pat keliasi: dunksi lovose, nuleidžia vandenį tualetuose, užveda mašinų variklius. Diena išaušo, vadinasi, ir vakaras jau nebe taip toli. Įberiu katei sauso maisto, užsiplikau stiprios žalios arbatos ir vėl vaikštau po kambarius su plaštaką deginančiu puodeliu. Kaip man išgyventi ir neprasmegti skradžiai į žemę iki vakaro?

O viskas prasidėjo nuo mano kūrybos trisdešimtmečio – jis artėjo. Nesidžiaugiau šia data, nes nebeturėjau naujų idėjų ir šiek tiek būgštavau, kad tikriausiai viską, dėl ko gyvenau, padariau ir nuo manęs jau niekas nebepriklausė – tie objektai kuo puikiausiai egzistavo vieni patys. Ką gi čia švęsti? Dar neatėjus tam nelauktam jubiliejui, sulaukiau skambučio. Tada pirmą kartą išgirdau jo balsą – sužinojau, kad skambinantysis yra kažkoks menotyrininkas, norintis parašyti apie mane knygą. Jis klausinėtų – aš atsakinėčiau. Menotyrininko pasiūlymu aptarti jo sumanymo detalių susitikome kavinėje, stiklinėmis sienomis. Stiklas buvo toks, jog praeiviai gatvėje mūsų negalėjo matyti, o mes sėdėjome prie tų langų ir viską matėme, lyg būtume kokie iškrypėliai, žiūrintys pro rakto skylutę. „Jūs juk irgi būnate už kameros objektyvo“, – pasakė jis, kai mestelėjau kažką apie žiūrėjimo į kitus žmones fetišą. Tuo tarpu gatvėje, pliušiniu kavos puodeliu apsirengęs žmogus, dalijo praeiviams lankstinukus – galbūt kvietė apsilankyti toje kavinėje, kurioje sėdėjome. Buvo saulėta pavasario, pereinančio į vasarą, diena, medžiai mėtė savo nužydėjusius žiedlapius ant grindinio, o žiedlapiai lipo žmonėms prie padų.

Viskas nebuvo taip blogai, kaip įsivaizdavau. Tikėjausi, kad jis manieringai elgsis, mėtys sudėtingus klausimus ir mėgins įtvirtinti savo, dar jauno ir niekam nežinomo mailiaus, autoritetą. Tačiau jis kalbėjo nedaug, netgi atrodė, kad truputį drovisi. Tartum man pačiai reikėjo stengtis už jį palaikyti pokalbį. Iš mandagumo pasidomėjusi, kas jis toks, sužinojau, kad prieš kelis metus baigė magistrantūrą, rašinėja straipsnelius į laikraščius ir žurnalus. Kitaip sakant, tiesiog ambicingas berniukas, atvykęs iš provincijos, kiek per tamsaus čionykščiams gyventojams gymio ir dideliais, jam nelabai tinkančiais akiniais. Nutarėme pratęsti pokalbį rudenį, jei paaiškės, kad pavyko gauti paramą būsimai interviu knygai.

Vasara praėjo gana greitai, taip pat kaip ir kiti sezonai – keletas įsimintinų epizodų, o tada virtinė panašių, ramių dienų ir vėl – vienas kitas svarbesnis epizodas, tada ir vėl jas užpildantis kasdienybės glajus.

Birželį dalyvavau savo studentų darbų gynime. Liepą per nacionalinę televiziją rodė mano filmų retrospektyvą. Meluočiau, jei sakyčiau, kad nepastebėjau. Žinoma, negaliu žiūrėti į tuos darbus objektyviai, nes kiekviename matau atskirą jų kūrimo istoriją, prisimenu tų dienų nuotaikas ir pačią save. Vis dėlto bijau, kad nieko geresnio daugiau nebesukursiu. Laimė, galiu gyventi ir nekurdama. Tiksliau – JAU galiu.

Rugpjūtį važiavau pas draugę į salą Graikijoje. Kelioms savaitėms apsistojau jos nedideliame namelyje kalkėmis balintomis sienomis. Beveik kasdien eidavome iki jūros. Susirasdavome nuošalesnę vietą ir išsiskleisdavome skėtį. Praėjus didžiajam karščiui, slampinėdavome siauromis gatvelėmis. Nuo saulės man nusilupo oda, o naktimis vis grauždavo rėmuo, nes nuolat persivalgydavau.

Paskutinę mano viešnagės dieną draugė prisipažino maniusi, kad po vyro mirties vis dar gedėsiu ir buvo pasiruošusi mane išklausyti, mat buvo prisiskaičiusi populiariosios psichologijos straipsnių apie tai, kaip reikėtų guosti traumuotą žmogų, ir popierinių nosinaičių pripirkusi. Tačiau aš taip nė karto apie jį ir neužsiminiau. „Tu juk jo nepažinojai“, – pasiteisinau. Draugė matė mano vyrą tik kartą – prieš penkiolika metų. Tada jis veikiausiai jau buvo pradėjęs plikti.

Kartu pragyvenome tris dešimtmečius, nors kai susipažinome, buvau įsitikinusi, kad neištempsime nė metų. Pripratau prie vyro ir jis priprato prie manęs, santuoka tapo tokia pat natūrali būsena kaip dešimties rankos pirštų turėjimas. Nežinau, ar šį ryšį galima pavadinti laiminga sąjunga. Aš turėjau daug kūrybinių ambicijų, namuose sukdavausi retai, jis, priešingai, grįžęs iš darbo, beveik visą savo laisvą laiką mieliau leisdavo tarp knygų, galėdavo valandų valandas sėdėti klausydamasis koncertų įrašų ir jam nenusibosdavo. Manau, kad Tomas žinojo apie mano neištikimybę, nes kiekvieną kartą, kai romanas pasibaigdavo, jausdavau prieš jį kaltę ir tapdavau dėmesingesnė bei nuolaidesnė. Kodėl jis niekada man neprieštaravo ar nekėlė skandalų, aš nežinau. Galbūt, jeigu būtų parodęs nepasitenkinimą arba savo šaltu elgesiu mane baudęs, būčiau pasielgusi truputėlį kitaip? Kai jis mirė tiesiog miegodamas, kelis mėnesius jaučiau tuštumą, kambariuose girdėdavau šlepsint šlepetėmis, o atsigulus į lovą atrodydavo, kad jis guli greta, beveik ranka pasiekiamas. Taigi pardaviau mūsų butą ir persikrausčiau į kitą vietą. Prasidėjo naujas etapas, antroji mano gyvenimo dalis.

Rugsėjo viduryje sulaukiau menotyrininko skambučio – parama knygai bus. Susitarėme, kad susitiksime spalį. Kai pirmą kartą pas mane atėjo, kas dešimt minučių vaikščiojo į balkoną rūkyti, o per visą susitikimą sugebėjo užduoti tik du absurdiškus klausimus: „Kodėl kuriate?“ ir „Kada supratote, kad kursite?“ Kai susitikome po savaitės, jis paklausė, ar aš bijau mirties. „Kodėl neklausinėji manęs apie vaikystę, kokioje aplinkoje augau, kas buvo mano tėvai?“ – pati jo paklausiau neištvėrusi. Tada r. pradėjo kalbėti apie tai, kad, jo nuomone, aplinka nėra taip svarbu. Kad visi žmonės gimsta skirtingi, nepriklausomi nuo savo tėvų, seserų ar brolių. Aplinka nebent padeda sulyginti žmones, atimti vieną ar kitą jų išskirtinumą.

Trečią kartą mūsų pokalbis pasisuko apie mano darbo principus, apie konfliktus su aktoriais ir operatoriais. Nežinau, kodėl jam tai papasakojau. Būdama su r. visą laiką jaučiau atsakomybę gelbėti trūkinėjantį pokalbį, vesti jį tinkamesne linkme. „Kaip manote, koks jūsų viešas įvaizdis? Ir kaip įsivaizduojate, koks jis atsiskleis šitoje pokalbių knygoje?“ Atsakiau, jog tikriausiai visi supras, kad pasenau. Tada jis, jaunesnis dvidešimt aštuoneriais metais, tarstelėjo, kad nesu tokia sena, kokia įsivaizduoju esanti.

Per šiuos pokalbius šiek tiek sužinojau ir apie jį patį: gyveno vienas, nuomojosi kažkokį kambariūkštį madingame rajone, truputį vertėjavo žodžiu, niekada nebuvo vedęs. Jo tamsi kilmė paveldėta iš mamos, kuri, pasirodo, buvo iš Rumunijos. Kai baigė interviu, mes susiskambindavome, jis siuntė man iššifruotas dalis, aš taisiau ir rašiau milijonus pastabų. Atrodė, kad nieko kito ir nedarau, o tik taisau pačios papasakotą istoriją, kai kur pridėdama, kitur išimdama narelius. Pagaliau, kai tekstas buvo baigtas, prasidėjo derybos su leidyklomis. Susitikdavome su juo dažniausiai pas mane, išgerdavome kavos. –

Praeitą pirmadienį jis atėjo su ką tik iš leidyklos paimta knyga atšvęsti, atsinešė butelį brendžio. Paprastai greitai apsvaigstu nuo stipriųjų gėrimų – taip buvo ir šį kartą. Jis skundėsi, kad jaučiasi be idėjų, šiek tiek liūdi, kad mūsų bendradarbiavimas baigėsi. Norėjau pabučiuoti jį į skruostą, kaip bučiuojami nuliūdę, lūpas patempę vaikai, tačiau išėjo ne taip, kaip įsivaizdavau. „Ne, nereikia“, – stabdžiau, kai mėgino pakelti į viršų palaidinę. Liesdama jį buvau lyg kokia godi kupranugarė, besistengianti išlakti visą ežerą. Kai jis baigė, pasijaučiau apgailėtina. Leptelėjau, kad geriau važiuotų namo. Paskui buvo kelių dienų pertrauka, maniau, kad daugiau niekada nebebendrausime. O vakar staiga gavau laišką, kuriame rašė, jog tarp mūsų, jo nuomone, atsirado ryšys. Pakviečiau vakarienės ir pažadėjau, kad mes apie tą nelaimę pasikalbėsime. Pakviečiau ryžtingai, o dabar pati nebežinau, ką jam pasakysiu. Gal, kad prasilenkėme laike, deja.

Išgėrusi arbatą nueinu į turgų. „Taip, tuos du gabaliukus“, – sakau prekeiviui ir jis įvynioja raudoną ėrieną į sviestinį popierių. „O kas jeigu?“ Paimu į delną vieną avokadą, tada kitą, tikrinu, ar prinokę – pirštas įsispaudžia į vaisių ir lieka duobutė. „Kokie dar santykiai? Tu juk net nusirengti prie jo bijai.“ Kai išrenku daržoves, pirkinių krepšys slegia pečius, tad šiek tiek pakrypusi į vieną šoną grįžtu namo. Užpilu vynuogių acto marinatą ant mėsos, įdedu daržoves į šaldytuvą ir vėl pašeriu katę. Snūsteliu valandėlei besiklausydama meditacinės muzikos ir prabundu besidaužančia širdimi. Tada kaip šimtametė senolė sliūkinu į virtuvę ir išgeriu trisdešimt gudobelės lašų. Ilgai stoviu po dušu, plaunu vandeniu savo nudėvėtą kūną, lyg ši procedūra galėtų grąžinti odos glotnumą ir atimti iš kūno dvidešimt papildomų kilogramų. Sugaištu valandą, kol išsirenku tinkamus rūbus.

Į universitetą važiuoju autobusu. Studentai jau laukia prie auditorijos ir kaip maitinamos žuvytės suskanta spiestis link durų, kai pasuku raktą. Įjungiu kompiuterį – liko keturios valandos.

„Filmas sukurtas pagal Margaritos Duras romaną, bet apie tai jūs kalbėsite per ekranizacijų analizę. Kuo šis filmas svarbus? Režisierius parodo tai, ko iki tol nebuvo rodoma – minčių, prisiminimų tėkmę. Jis vidinio monologo kine pradininkas.“ Sėdi pilna auditorija jaunuomenės. Galbūt kai kurie iš jų netgi r. amžiaus. Kantriai konspektuoja, ką pasakau, tik vienas kitas žiūri ir laukia, kol pasakysiu kažką įdomaus ir neenciklopedinio. O aš nesakau, šiandien neturiu noro jų nustebinti.

Kai paskaita pasibaigia, keli studentai prieina prie manęs, klausinėja akivaizdžių dalykų, kuriuos galima pasiskaityti internete. „Išmokite ieškoti, kolegos“, – šypteliu ir užsisegu portfelį.

Linksta kojos pagalvojus, kad iki susitikimo su r. liko dvi valandos – vėl nebežinau, ką jam pasakysiu. Lauke tvyro prieblanda, laimė, autobusas nevėluoja. Atsisėdu priekyje, netoli vairuotojo, važiuodama vis užmetu akį veidrodėlin, kuris atsuktas į keleivius. Skambina r. pasitikslinti, ar planai nesikeičia. Nesikeičia. „Tai...iki greito?“ „Iki, iki“. Jaučiu kaip nugara nutįsta prakaito šliūžė. Kaip išgyventi ir neprasmegti skradžiai į žemę iki jam ateinant? Ką reikės sakyti, kai įleisiu jį pro duris? Ir, velnias, pamiršau nupirkti citriną.

Artėjant mano stotelei einu durelių link, už manęs atsistoja du aukšti tipai, tamsiomis striukėmis. Išlipame trise. Paėjusi kelis metrus atsigręžiu ir matau, kaip jie stovi ir žiūri į mane. Autobusas nuvažiuoja, aplinkui visai tuščia, tik namų languose dega geltonos šviesos. Stipriai sugniaužiu kumščius. Per šlapią asfaltą kala greitėjantys mūsų žingsniai.

Skelbta savaitraštyje „Literatūra ir menas“, 2014.05.02, nr. 3472

Jurga Tumasonytė

Jurga Tumasonytė gimė 1988 m. birželio 22 d. Kaune, ten baigė „Aušros“ gimnaziją. 2011 m. Vilniaus universitete įgijo lietuvių filologijos bakalauro laipsnį, o 2015 m. Vytauto Didžiojo universitete – literatūrologijos studijų programos filologijos magistro laipsnį. 2011 m. laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos organizuotą „Pirmosios knygos“ konkursą ir išleido novelių rinkinį „Dirbtinė muselė“, 2012 m. už šią knygą gavo Kazimiero Barėno literatūrinę premiją. Autorė aktyviai reiškiasi literatūriniame lauke – kultūrinėje spaudoje ir interneto portaluose skelbia knygų apžvalgas, interviu su rašytojais ir kitų sričių menininkais, yra prisidėjusi prie įvairių renginių organizavimo (iš jų garsesni – „Vilniaus knygų festivalis“, tarptautinis audiovizualinės poezijos festivalis „TARP“), nuo 2017 m. sausio savaitraštyje „Literatūra ir menas“ kuruoja publicistikos sritį, be to, dirba ir Vilniuje veikiančiame knygyne „Eureka!“.