Kristina Tamulevičiūtė

Vogti agrastus

Visą dieną ji filmavosi pornografiniame filme apie vampyrus, kai kurias scenas reikėjo pakartoti, bet buvo ir tokių, kurias leidžiama suvaidinti tik kartą: nesėkmės atveju dėl techninių priežasčių nepavykusios scenos pakartoti nebepavyks. Atsakomybė milžiniška, kai pagalvoji. Bet tai dar ne viskas. Iš karto po filmavimo ji susipažino su įžūlokai atrodančia mergina – ši jai ir įteikė palydovių agentūros vadovės vizitinę kortelę. Kaip suprantate, kalbama ne apie traukinius. Ir net ne apie lėktuvus. Kortelę ji paėmė, nusprendusi niekada ten nesikreipti, paėmė šiaip, dėl visa ko. Tačiau, kaip ir buvo galima tikėtis (priešingu atveju kortelės ji nieku gyvu nebūtų paėmusi), aktoriukė prisiėmė visą atsakomybę ir su agentūra susisiekė. Neilgai trukus ji jau vartėsi žymaus radijo laidų vedėjo lovoje. Žinoma, prieš įžengdama į jo miegamąjį, pasirūpino visomis profesijos atstovių aprangos detalėmis, net aukštakulnius priderino. Kulniukas – lygiai 7,5 centimetro. Vėliau apranga rūpintis teko net labai atidžiai, tik jau ne Niujorke, o Brunėjaus princo hareme. Po kelių mėnesių, pramokusi manipuliavimo meno ir vos nesusirgusi depresija, ji parsibeldė namo, į Ameriką, o kai ten nusibodo – grįžo atgal, į haremą, iš kurio buvo pabėgusi. Kai įsipyko princo artima aplinka, ir vėl parmovė į Ameriką, ten dar kurį laiką tęsėsi jos paieškos, nesėkmingi bandymai ir meninių gebėjimų lavinimas – išlietas prakaitas ir neabejotina sėkmė, tikras amerikietiškosios svajonės išsipildymas. Šiandien ji mama, žmona, rašytoja, viešas žmogus, populiari visuomenės veikėja, ir visiems nusispjaut, kokie dygliai jai badė padus, kai kopė erškėtrožėm apipintais laiptais, vedančiais į pripažinimą.

Žiūriu į jos nuotrauką feisbuke, ir man ta moteris patinka. Nes reikia turėti drąsos prisipažinti, ką negero ar kvailo nuveikei dar nesulaukusi dvidešimties. Ir, aišku, reikia gyventi Amerikoje, kad niekas tavęs nepasmerktų, – gyvenant Rytų Europoje, ne tik knygos, bet ir kadaise prostitute dirbusi jų autorė jau seniai smilktų ant laužo prieš kokią bažnyčią.

Kadangi rašytoja man patinka, o ir pati turiu rašytojos ambicijų, bandau prisiminti, ką skandalingo galėčiau papasakoti apie save. Kad ir ką kalbėtų visokiausio plauko menininkai, man net labai įdomu, kas mane skaito ir kokią perskaito. Bandau prisiminti.

Vasara, liepos pabaiga. Su dviem draugais tūnom vieno iš jų močiutės darže ir skainiojam avietes. Delnai raudoni nuo prinokusių uogų sulčių. Staiga tik žiū, už vielinės tvoros, beveik ranka pasiekiami, sirpsta kaimynės agrastai. Uogų tiek, kad net trijų dienų neužtektų norint visas nuskinti. Nežinau, ar tikrai tos uogos tokios didelės buvo, o gal taip pasirodė dėl to, kad jos geltonavo kaimynės darže, burnose net seilės pradėjo kauptis. Pabandėme įkišti rankas pro plyšius tvoroje, bet nepavyko. Tada atsisakėme avantiūros, nuėjome pas kaimynę ir paprašėme uogų pasiskinti, bet vieniši kaimo žmonės už dyką gerų daiktų nedalija, ypač tie, kurių anūkai auga mieste, kapstosi daugiabučių smėlio dėžėse, žaidžia slėpynių po balkonais, kur vedžiojami gamtinius reikalus atlieka šunys, ir pas senelius į kaimą važiuoja nebent tėvų prispirti, nes žino, kad atvažiavę turės persiauti guminius ir žygiuoti į daržą. Nieko nepešę, laukiame vakaro, kai galėsime nepastebėti perlipti tvorą ir prisikirsti tų viliojančiai geltonuojančių agrastų tiek, kiek tik tilps, ir dar į kišenes prisižerti rytojaus pusryčiams. Vasaros vakarai ilgi, todėl, prieš eidami į misiją, spėjame nukniaukti tris močiutės paklodes ir nusipiešti ant jų Betmeno simbolius. Sėdim lauke, kalbam šį bei tą, į mūsų pokalbį įsiterpia žiogų svirpimas. Kai sutemsta, apsigaubiam Betmeno apsiaustais ir einam į misiją, prisiskinam agrastų, bet paaiškėja, kad jų skonis toks pat kaip tų, kurie auga močiutės sode. Nusivylę pripilam vandens į balionus ir paleidžiam juos kaimynei į langus. Už tai, kad mums agrastų geranoriškai nedavė, nors pati ir neskynė. Už tai, kad jos miestiečiai anūkai su mumis nedraugavo. Už tai, kad vakaro taip ilgai laukėm, o kai sulaukėm, agrastų vogti ėjom tik iš reikalo. Ir dar už daug daug ką, dabar jau net gerai nebepamenu.

Bet ar to užtektų knygai? Bent jau padoriai novelei? Abejoju. Ir išjungiu kompiuterį. Palatos kaimynė pradeda knarkti, netrukdo, tik bijau, kad neprižadintų mano vaiko. Jis šiandien labai sunkiai užmigo. Visą rytą laukėme anesteziologo dėl kaulų čiulpų punkcijos. Atėjo gerokai po vidurdienio ir liepė ruoštis, nors jau seniai buvome susiruošę. Vaikui tik dveji, bet jis jau gerai žino, kad jei ryte negalima valgyti ir gerti, laukia kažkas nemalonaus, todėl vos pasirodžius sesutei paleidžia dūdas. Ant vienos rankos paimu rėkiantį sūnų, kitą sulenkiu ir šiaip ne taip užtempiu sunkią antklodę – prireiks tada, kai vaiką, paguldytą ant gremėzdiškos lovos su ratukais ir bundantį po narkozės, kartu su sesute tempsime nešildomu onkologinio koridoriumi, vadinamu balkonu.

Per didžiulius vargus įnešusi besidraskantį vaiką į procedūrinį kabinetą, pasisveikinu su anesteziologe, ir žvilgsnis užkliūva už procedūrai skirtų adatų – ylos storumo, su žaliais aptaisais. Internete mačiau nuotrauką – kelios panašios adatos, tik aptaisai ne žali, o raudoni, įsmeigtos į paciento kūną. Po nuotrauka prierašas – „Kaulų čiulpų donorystė“. Vaizdas toks, kad nesistebiu, jog Lietuvos kaulų čiulpų donorų registre vos 10 000 asmenų. Žmonės pernelyg tiki iškreipta tikrove ir siaubingais pasakojimais. Jie greičiau patikės dešimt kartų padidintu vaizdu nei originalu. Būtent tuo ir galėčiau paaiškinti amerikiečių rašytojos, buvusios haremo puošmenos, sėkmę, nors kol mano vaiko kūną bado taip kraupiai atrodančiomis adatomis, aš pamirštu visas rašytojos ambicijas.

Praėjus beveik dešimčiai minučių, nors laikas, kai lauki iš procedūros parvežamo vaiko, bėga ne sekundėmis, o ištisomis penkiaminutėmis, mane pasikviečia sesutė, pasiima antklodę, kurią, pasirodo, visą laiką, kol truko procedūra, laikiau rankose, ir dingsta už baltų procedūrinio durų. Akimirką dar spėju pagauti, kaip sušmėžuoja jos baltas chalatas, ir lieku stovėti. Žinau, kad tuoj išveš, o tada jau žinomas maršrutas: per visą skyrių, praeinant du rakinamus postus ir nešildomą balkoną, o tada pagal aplinkybės – jei vaikas bunda, paimu ant rankų ir nešu į palatą, guldau į lovą, pati prigulu šalia ir tikiuosi, kad dar užmigs, nes priešingu atveju isterija garantuota, o jei vis dar miega, tuomet nežadinam, įvežam su lova į palatą ir tikimės, kad kaimynai ras, kaip praeiti. Mūsų kaimynė stamboka, jai sunku laviruoti tarp kelių lovų, trijų taburečių ir stalelio nevienodomis kojomis, bet niekada nėra bambėjusi, kad užimu per daug vietos. Kartais man atrodo, kad palatoje galėčiau surikiuoti visos kariuomenės daiktus, o kaimynė vis tiek kantriai šypsotųsi ir kalbintų mane sunkiai suprantama Pietryčių Lietuvos tarme, taip, lyg viskas būtų, kaip ir turi būti. Ji atleidžia man norą jaustis kaip namuose, kai prisivežu ir ant palangės primėtau neaiškias funkcijas atliekančių daiktų, nesistebi drabužiais, kurie geriausiu atveju tiktų pasisėdėti kavinėje, o ne ligoninės aplinkai, ji kalbina mano vaiką, kai šis, supratęs, kad iš tualeto negrįšiu po akimirkos, kaip buvau žadėjusi, beldžia į duris ir nė kiek negailėdamas balso klykia „mamaaaaaaa“. Todėl aš galiu jai atleisti knarkimą. Mažų mažiausiai. Nors jei kaimynė neknarktų, dabar man nereikėtų jaudintis, kad vaikas nubus, o aš nebaigsiu rašyti sakinio arba skaityti kurios nors žymių moterų biografijos pastraipos. Man patinka lyginti save su tomis moterimis. Tiesa, ne tiek save, kiek savo nuodėmes. Kartą, kai buvau kokių penkerių, į unitazą pripyliau smėlio. Pabandžiau nuleisti vandenį – nenusileido. Tada uždariau dangtį ir elgiausi nepriekaištingai tol, kol tėvą prispaudė reikalas. Atsimenu, kad man iškaršė kailį. Iki šiol negaliu pasakyti kodėl – dėl to, kad tėvas turėjo atsiraityti rankoves iki alkūnių ir valyti mano išdaigų padarinius, ar dėl to, kad atėmiau iš jo malonumą kelias minutes netrukdomai paskaityti laikraštį. Kai buvau vienuolikos, ant priestato stogo primėčiau akmenų, nes taikiau į užkaltą langą. Tėvas pamatė ne iš karto, bet tai jo pykčio neatvėsino. Tą kartą kailio neiškaršė – tylėdamas užlipo ant stogo ir kantriai rinko. Matyt, jam buvo pažįstamas jausmas, kai kažko gyvenime labai užsimanai, tegul tik akmenuku pataikyti į užkaltą langą, ir negali to troškimo atsikratyti. Neišbandęs – nesužinosi.

Mano vaiko išdaigos visai kitokios. Iš nuobodulio jis neapautomis kojomis spardo sienas ties savo lova. Lipa ant palangių ir trauko žaliuzes. Jei draudžiu, paleidžia dūdas, ir man tenka pasiduoti, nes įsikiša kaimynė, kuri sako, kad sergančiam vaikui reikia leisti šiek tiek nutrūkti nuo grandinės, aišku, ne per toli ir tik tada, kai netrukdo kitiems. Kai einame į procedūrinį susileisti vaistų ar pasikeisti kateterio tvarsčio, jis įsigudrina sesučių paprašyti adatų – plastikinių švirkštų antgalių, pačių mažiausių arba pačių didžiausių švirkštų (nuo nuotaikos priklauso), kateterio kamštelių arba netgi vienkartinių pincetų. Su kiek vyresniu palatos kaimynu, su kuriuo gydėmės anksčiau, jie netgi lenktyniaudavo, kuris surinks didesnę švirkštų kolekciją. Jei paaiškėdavo, kad yra tokio dydžio švirkštas, kokio vienas iš jų neturi, kildavo tikriausios peštynės, jas stebėdamos seselės atlaidžiai šypsodavosi ir sakydavo, kad maniškis užaugęs tikrai bus gydytojas. Ir nė velnio. Vakar jo paklausiau, kas jis bus užaugęs, ir man atsakė, kad knygas rašys. O aš nenoriu griauti jo pirmosios į suaugusiųjų gyvenimą nukreiptos vaikiškos svajonės, todėl ir nesakau, kad norint rašyti tikrai geras knygas reikia daug žinoti ir dar daugiau patirti, galbūt nemažai keliauti. Į Brunėjų, pavyzdžiui, kur galima susipažinti su princu – jis išpildys kiekvieną svajonę, mainais į lašelį realybės, į galimybę būti mylimam, vertinamam ir globojamam ne dėl titulo, o dėl to, kad yra žmogus. Arba tiesiog atsigulti į ligoninę gydytis, ilgam. Čia pamatai ne tik sistemos trūkumus, sužinai, kad trūksta sanitarių, nes niekas nenori dirbti alinančio darbo už minimalią algą ir dar būti ujamas, čia gydytojai neskaičiuoja darbo valandų. Kai eilinį šeštadienį į palatą įeina gydytoja, kuri dabar turėtų ramiausiai vartytis lovoje prieš televizorių arba bent jau gamintis pusryčius, tiesiog pasisveikini ir, jei vaikas miega, pratęsi sakinį ekrane. Rašymas tampa priebėga, erdve, kur gali nusimesti kavinei tinkančias, bet ligoninėje dėvimas drapanas ir žengti į sceną visiškai nuoga, visai kaip Brunėjaus hareme, tik nesibaimindama, kad princas pamirš ateiti arba, dar blogiau, kas nors nepataisomai sugadins pasimatymą, kuris įvyksta tik vieną arba du kartus per mėnesį. Tekste nėra nieko nepataisomo, tekstą galima trinti ir rašyti iš naujo nors ir milijoną kartų, blogiausiu atveju padės redaktorė.

Prisimenu jaudulį, kai stovėjau prieš kaimynės langus su vandens pripiltu balionu rankose. Draugai kikeno tamsoje, draugė dar pašnibždėjo, kad tik pataikyčiau, nes langų daug, o balionas vienas. Nusitaikiau ir mečiau, pasigirdo pūkštelėjimas, o mes jau skuodėme be jokio tikslo ir nematydami kelio po kojomis, klupinėjome pakelės žolėje, bet nesustojome, nors žinojome, kad niekas nesiveja – į priekį mus varė adrenalinas, tas geras jausmas, kai širdis stuksi, nes nuotykių troškimo siautulys bent kelioms akimirkoms nuramintas. Na ir kas, kad kaimynės agrastai ne tokie gardūs, kaip atrodė iš tolo. Tekste jų skonį galima pakeisti, tekste jie gali tapti kiviais, sirpstančiais ne pas kaimynę, o kokioje nors egzotiškoje saloje, kurioje rašytojas nebuvo ir kur niekada nekeliaus fiziškai. Tekste gali daryti, ką tik nori. Todėl dabar, kai taisyklėms reikia paklusti labiau nei bet kada gyvenime, nes nuo to tiesiogiai priklauso galimybės pasveikti, ir kalbame čia ne apie eismo taisyklių laikymąsi, nes keliuose tam tikrais atvejais galima paimprovizuoti, o apie sunkiai suvaldomą ligą, kuriai išgydyti gali būti skirta tik viena vienintelė galimybė, tekstus įsimyliu kaip paauglė princą, ne, ne iš Brunėjaus, o iš televizoriaus ekrano – Tomą Cruise’ą, Antonio Banderasą, Bradą Pittą, Beną Afflecką jų jaunystės žydėjimo laikais. Neturiu net menkiausio supratimo, kurie jauni aktoriai dabar ant bangos, nes televizija mane domina tik tiek ir tik tada, kai transliuoja filmukus. Tada su vaiku patogiai įsitaisome, apsikabiname ir dar kartą paneriame į fantazijas, kuriose ištirpsta visi siaubai, įskaitant kaulų čiulpų punkcijai skirtas adatas, ir grėsmė, kad kaimynės knarkimas pasigirs kaip tik tada, kai mano tekstas bus pasiekęs kulminaciją, ir, jo išblaškyta, nebegalėsiu tęsti pasakojimo – istorijos, kurioje mudu su vaiku ir visi mano kiemo draugai su savo vaikais ir antrosiomis pusėmis sveiki ir laimingi triauškiame agrastus. Vogtus, žinoma, nes tam, kad parašytum gerą istoriją, kad ir kokios apimties ji būtų, reikia daug žinoti, dar daugiau patirti ir tikriausiai nemažai keliauti. Jei ne po Pietryčių Aziją, tai bent jau atsigulti gydytis į ligoninę. Nes tik tokiu atveju, jei natūrali teksto tėkmė staiga sustotų ir nebebūtų įkvėpimo tęsti, galima pasiteisinti, kad netikėtai užknarkė stambi palatos kaimynė, ir, knarkimo išsigandusi, nutrūko ilgai regzta puiki mintis.

Skelbta savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“, 2016.06.17, nr. 12 (1244)

Kristina Tamulevičiūtė

Kristina Tamulevičiūtė gimė 1989 m. rugpjūčio 6 d. Šiauliuose. 2012 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių filologijos ir slovėnų kalbos bakalauro studijas, stažavosi Slovėnijoje bei Bosnijoje ir Hercegovinoje, kur mokėsi kroatų, bosnių, serbų kalbų. 2014 m. Bolonijos universitete baigė demokratijos ir žmogaus teisių magistrantūros studijas. Pirmoji publikacija pasirodė 2008 m. savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Nuo 2010 m. bendradarbiauja su savaitraščiu „Šiaurės Atėnai“, verčia iš anglų, slovėnų, kroatų, bosnių, serbų kalbų. 2011 m. dalyvavo II-jame tarptautiniame slovėnų literatūros vertėjų seminare, atlikti prozos vertimai į lietuvių kalbą buvo pristatyti slovėnų literatūros stenduose Frankfurto ir Leipcigo knygų mugėse. Nuo 2013 m. laisvai samdoma vertėja.  Nuo 2016 m. Nacionalinės moksleivių akademijos Filologijos sekcijos koordinatorė. 2013 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla „Pirmosios knygos“ serijoje išleido jos esė rinktinę „Pasakojimas apie vieną miestą“.