Marijus Gailius

Oro (romano rankraščio ištrauka)

Vincentas Šemeta mėnuo buvo miręs, vandenyno dugne nuskandinęs mokslo žinias, į smėlį išbarstęs kelių kalbų žodyną, užmiršęs jūros mūšą ir žuvėdrų klyksmą, naftininkus ir Atogrąžų miškus, profesorius jau buvo miręs – kaip ekspertizėje nurodė prancūzų ir lietuvių tyrėjai – miręs per nelaimingą atsitikimą, iškrisdamas iš jachtos, kai Karolis Stankus restorane „Gondolen“, iš paukščio skrydžio žvelgdamas į apniukusį Stokholmo senamiestį ir salyną, knebinėjo keptą vaivorykštinį upėtakį su jeruzalietiškais artišokais ir agurkėliais, ir dar priedu skaisčių ikrų – išties meistriškai paruoštą upėtakį už du šimtus kronų, bet jam strigo gerklėj, kad ir toks gardėsis. Lyg oranžinės ašaros tiško ir tiško ikrai į jo puoselėjamą Vilhelmo Rentgeno stiliaus barzdą.
Verkiu iš sielvarto… ikrais, stebėjosi Karolis. Pjovė sultingą mėsą ir įsivaizdavo, lyg knebinėtų išdarinėto profesoriaus palaikus. Nūnai jis liko vien su mokslininko pažadu ir dar viena miglota viltimi iš bendro bičiulio daktaro Daujoto. Velniop kepsnį, pagalvojo, ir nufotografavęs patiekalą įkėlė pietų liudijimą į feisbuką – pasisotins paspaudimais „patinka“. Tinkle didžiausia įstrigusi ir gausiausiai pasidalinimais spurdantis žuvis buvo žinia, kad vairuotojas Kosčiuškos gatvėje, mat, įsigudrino nuvairuoti troleibusą į Nerį, ant kojų sukeltos visos sostinės tarnybos, yra aukų, įskaitant patį vairuotoją Tadeušą B. – nuskendo. Pasirodė ir nelaimės vaizdo įrašas – pažiūrės vėliau, nutarė Karolis.
Stokholme ne upė teka kaip Vilniuj, Stokholme tyvuliuoja ežerai. Už „gondolos“ lango apačioje raitėsi garsioji betoninė sraigė – Sliuseno sankryža, klaidus betono ritinys, iškrypusi masės gracija, kurioje metro traukiniai, automobiliai ir dviratininkai, veikiami nepaaiškinamų dėsnių, sugebėjo prasilenkti, nesusidurti ir įvažiavę vidun netgi rasti išvažiavimą! Baltijos jūros povandeninės tėkmės šnabždėdamos graužė sankryžos griaučius. Prie betono šliejosi vienas Stokholmo ežerų, bet vis tiek – ta pati jūra, kurios vėjai Karolio verslui rytiniame krante suka apyvartą ir laiduoja gero gyvenimo garantiją.
Už Sliuseno galvosūkį dar klaidesnė, šimteriopai klaidesnė atrodė dar Klaipėdoje slapčiomis daktaro Daujoto padiktuota žinutė, kurią gavęs iš kažkokio Mikkelsen, o juk jis pats laukiąs svarbaus dokumento iš Mikkelsen – va čia tai Sliuseno spiralė, keistai susipynęs mazgas, skandinaviškų trolių mistika – jis jautėsi trolinamas tiesiogine – folkloriškąja – to žodžio prasme. Nej, tack, atsakė šviesiaplaukės padavėjos švediškai paklaustas, ar dar ketina ko nors užsisakyti ir, ja, tack, švediškai atsakė jai atsargiai pasiteiravus, ar galinti nunešti jau ataušusį iki pusės paknebinėtą vaivorykštinį upėtakį.
Ivanas Daujotas, su kuriuo andai, dar studijų metais, regis antrame kurse, prisivartoję trauktinės beldė į uždaro gėjų klubo duris – kažkodėl Karolis pirmiausia atsiminė šį nuotykį. Pabeldė ir jiems buvo atidaryta, ir jie iškart pasigailėjo taip pavykus jų pokštui, kad išmaukę vos po stiklelį dūmė lauk barmenui lyg prasikaltę neklaužados teisindamiesi, kad jie natūralai, natūralai esą – taip ir sakė: „natūralai“, o anos publikos godžių žvilgsnių aštrumo užteko, kad abu kaipmat išsiblaivytų. Ivanas, kolega iš universiteto, tik kitos katedros, šį kartą rodėsi be žymės studentiško siautulingumo, kai pakvietė susitikti ant molo, atrodė lyg tas nuskeltas ir pakrantėje užsilikęs pokarinis betono luitas – papilkėjęs ir nesmagus, kad nepastebėjo net į uostą įplaukiančio milžiniško kruizinio laivo, o tik dirgliai ir veldamas skiemenis kartojo ir klausinėjo, ar galįs juo pasitikėti, ar galįs jam žinią patikėti, prašė, net maldavo balsu prisižadėti, kad Karoliui pasidarė nejauku. Tada nė nelaukęs tylos įžadų, išsitraukė telefoną ir atkišo į veidą tekstinę žinutę, tada jis ir pamatė tą pavardę – Mikkelsen, tą pačią pavardę, o Karolio kūną nelyginant banga į dugną bloškė, tada jis savo nustebusiu veidu Ivanui turbūt išsidavė, kad abu jie sėdį toje pačioje valtyje, kitaip sakant, abu sieja viena ir ta pati paslaptis ir neaiški pavardė – Mikkelsen.
Susimąstęs jis apsidairė pro langą, bandė suskaičiuoti per sankryžą zujančius dviratininkus, bet kaipmat pametė skaičių, tada įsisiurbė akimis į saulėlydžiu cinkuotus senamiesčio, kaip jie patys sako – Gamla Stano – kupolus, briaunas ir kelias smailes, dairydamasis pažįstamos elektrinės kamino – elektrinės, kurioje energija gaminama net iš nuotėkų, kuomet bet kuriam stokholmiečiui, nuleidus bakelį tualete, dar išgaunama šilumos, išsyk paduodamos į sistemą – tokia energija iš siusiuko ir nuoplovų. Vietoje kamino jo akis užkliuvo už trimis karūnėlėmis pasipuošusios rotušės, kur kasmet vyksta Nobelio banketas – kažin ar Šemeta turėjo šansų tapti pirmuoju lietuvių nobelininku? Galbūt turėjo, bet dabar tai jau niekam neberūpi.
Ir tada Ivanas užriko, dar kiek ir būtų įsikibęs į jo barzdą: nagi, skaityk, ką tai reiškia, tie skiemenys, o Karolis tik susitraukė kaip gandras į savo lengvą blizgų paltą: kodėl jis turėtų, po galais, aiškintis, ką tai reiškia, kam čia tie „la la“, ir koks apskritai viso susitikimo tikslas – beprotis!
Nuo molo patraukė tylomis ir nekreipdami dėmesio į farvateriu ištaigiai kaip vikingų valdovas įplaukusį kruizą iš Švedijos.
O žodis, toks negirdėtas ir tarytum beprasmis, įsikalė į atmintį. Skambėjo lyg vokiško eilėraščio fragmentas, nelyg koks Goethe, bet su poezijos skaitymu jam buvo pelėsiai, o ją dar suvokti ir prasmingai interpretuoti – iš viso kerpės. Tačiau tos aštuonios raidės nusėdo galvoje su poetiniu atspalviu ir net melodingai, kad per skrydį iš Palangos į Rygą jau suvešėjo įkyria ir nenumaldoma mintim, tada iš Rygos į Stokholmą suvis sulapojo įvairiom versijom ir fantazijom. Nors negu ta keista frazė jį dar labiau siutino mintis, kad ir grįžtant į Lietuvą teks du kartus kilti lėktuvu ir du kartus leistis. Kiek be prasmės išmesto anglies dioksido lyg neskoningai perdozuotų kvepalų! Taip išeina, į Švediją vien jis pats kaip lėktuvo keleivis, neskaitant rankinio bagažo su marškinių pora, nešiojamu lygintuvu, kompiuteriu ir mažu vėjo jėgainės modeliu, dar atvežė papildomų lauktuvių – vien jis pats su savimi atskraidino centnerį dujų. Šitą šimtą kilų pakeliui išbarstė, lyg Baltijai ir taip būtų maža.
Varsågod, ištarė padavėja atnešusi šefo komplimentų – šlakelį absoliučiai skaidrios švediškos degtinės. Ir jis vėl prisiminė skaidriąją tą vakarą su Ivanu „Naktinėje ledi“, iš kurios evakavosi pasibaidę vien nuogų vyriškių plakatų, nors niekas jiems negrėsė ir jokie kiti vyrai jais po teisybei nesidomėjo – jie geidulingus žvilgsnius vien sufantazavo. Tada jie buvo draugai. Ir iki šiol tarytum draugai, bet kai susitinka, jau vien rankos paspaudimu tarsi vienas kitam prieštarauja, susiglaudus plaštakoms suka akis į šoną ir, regis, tik ir telaukia to momento, kai galės argumentuotai paneigti pašnekovo teiginį, sukritikuoti ar net sumenkinti – abu tokie. Ir dėl ko? Karolis ir Ivanas, lyg ir panašios profesijos ir to paties amžiaus, vienas kitam netrukdo, dirba skirtingus darbus, myli skirtingas moteris ir į bičiulio moterį nepretenduoja, svetimos negeidžia, tai dėl ko lyg du ožiai ant molo? Paistė Ivanas ir putojo užvakar ties marių vartais, bet ir pats, pripažino, reagavo neprotingai – gal ir nevertėjo karščiuotis, rodyt autoritetą, vaizduot elitą, kam? Žmogus padorus, senas draugas, su kuriuo net žydrųjų klube lankęsis – tai ne mažesnis juk žygdarbis nei eiti į pavojingą kalnų žygį. O dabar štai taip negražiai atstūmė ir absoliučia nesąmone pavadino Ivano prašymą iškoduoti tekstą, net į akis rėžė: beprotis. Buvo gėda. Siektelėjo ranka telefono nusiųsti atsiprašymą, bet stabtelėjo ties skaidriosios stikleliu ir tuomet plačiu mostu, kaip iki šiol įprasta anapus Baltijos, užsivertė, nurijo, o kitą plaštaką sugniaužė į kumštį, kuriuo nuo užplūdusio karščio prisidengė burną lyg norėdamas išvengti nematomo boksininko smūgio: ne, velniop, nesiųs atsiprašymo, ne taip jau ir prasižengęs.
Kartą Ivanas neišrašęs savo senam draugui Karoliui popieriaus, būtino susitvarkyti leidimus jėgainių parkui tarp Nemirsetos ir Karklės įkurti. Tegu žinosi dabar.
O vis dėlto...
Mįslė įsikabino į smegenų žievę, nepaleido.
Zirzė galvoj kaip musė.
Versijos sukosi kaip vėjo jėgainės sparnai, blaškė pašalines mintis, vis švystelėdavo tą pačią:
WEIALALA.
Kaip vėj-jas, lengvai pučiantis nuo jūros, ir kopų viksvos, vėjo šiurenamos: la la.
Koks poetiškas, Karoli, koks pasidarei poetiškas – vėl gėdijosi savęs. Kas čia per gėdos perteklius, gal koks sindromas, nepabaigto upėtakio poveikis? Galėtų būti Stokholmo sindromas, tik gaila, kad šis miestas jau turi sindromą. Tad tebūnie Stendalio. Perviršis poetinės pajautos kaip Stendalio sindromas Stokholme.
Burlaivio tiltu toliau zujo dviratininkai lyg nuolatinė elektros srovė – juos trumpam pristabdydavo vien šviesoforas. Karoliui dingtelėjo, kad centrinis sankryžos raizginys su išlenktais posūkiais primena grafinę alkeno molekulę su dvigubu anglies ryšiu C=C. Net gatvėse alkenai – visur alkenai, ore ir vandenyje, kur tik besi pirštu – ten alkanai, alkinai, alkenai, anglies organiniai junginiai. Organiniai junginiai: kaip kūnas, kaip kraujas. Oda ir syvai. Kaip glamonė su moterim ar sueitis. Nors skamba taip draugiškai: organinis junginys, bet Karoliui – didžiausias priešas. Organinis junginys. Nafta, mazutas, dujos, benzinas, A95, A98, dyzelis, žibalas, bitumas ir kita bjaurastis gamtai garantuoja frigidiškumą. Toks anglies apykaitos dėsnis.
Jis lyg stumtelėtas atsisuko nuo lango į restorano svečius. „Gondolen“ restoranas – siauras ir ilgas kaip keleivių koridorius oro uoste, Vilniaus televizijos bokšto giminaitis, tik įrengtas gerokai žemiau, ūmai pakluso kažkokiam nepaaiškinamam dėsniui, slaptam dirigentui: vienu metu dzingtelėjo dauguma į patiekalus susmeigtų peilių ir šakučių, stiklinių ir lėkštučių, o pietautojai, kurių kas trečias šviežiai įdegęs, nors pavasaris – vadinasi, neseniai grįžę iš kruizų, sutartinai kilo nuo stalelių ir nuo baro, šluostė dar tebekramtančias burnas, klojo tarytum atsitiktinius iš piniginių iškrapštytus banknotus šalimais lėkščių ir neskubėdami, tyliai kaip per pamaldas, rydami paskutinius kąsnius, pakumpę ir nebaigę dar garuojančių patiekalų traukė paimti paltų – klientų bangos plūstelėjo dvi, iš abiejų „gondolos“ polių, nuo pietinio ir šiaurinio įėjimų, ir lyg ganoma kaimenė suplūdo prie durų. Sėdėdamas aukštuminio prašmatnaus valgių „vagono“ viduryje, Karolis ne iš karto pastebėjo, kad prijuostuoti ir liemenuoti padavėjai susirūpinę nurodinėjo, ką žmonėms daryti, ir įvertino šį masinį sujudimą – ūmų lankytojų polinkį nuo lėkščių prie išėjimų, kaip kažkokią nevykusią režisūrą, lyg visa minia norėtų padaryti staigmeną anoniminiam jubiliatui, bet būtų nespėję laiku pasislėpti ir sutartinai sušukti: staigmenaaa! Jau slūgstant spūstims abiejuose patalpos kraštuose padavėja priėjo prie pusamžės moters jo kaimynystėje, kuri, darbuotojos paraginta, baigė pokalbį telefonu, išsitraukė lūpdažį, paskui banknotą – vėlgi tarytum atsitiktinį, o tada prabilo ir į Karolį, suniurnėjo kažką pietų Švedijos akcentu, bet jis nieko nesuprato, tik atkreipė dėmesį į skydliaukės negalavimų kiek išpūstas mėlynas akis, dėl kurių mergina atrodė išsigandusi, taip netekdama pusės savo patrauklumo ir įžūlumo, užtat sužadindama vyrišką Karolio rūpestį.
Förlåt, jag förstår inte, – gūžtelėjo pečiais ir, taikydamasis paflirtuoti, per barzdą merginai pasiuntė šypseną.
Padavėja ramiu balsu, bet su nenykstančia nerimo žyme akyse – jos švietė plačiai lyg nublizgintos kolekcinės monetos, sušnibždėjo:
The bomb in „Gondolen“. Please leave the restaurant.
Bomba? Bomba restorane... Ką? Bomba – tai tau! Ar tai pokštas, dar norėjo teirautis merginos, bet pamatęs, kad ji jau skubino šalimais sėdinčią ir lūpdažiu tebesigražinančią moteriškę, stryktelėjo nuo kėdės ir kaipmat pajuto užgulant ausis; adrenalino pliūpsnis, šoktelėjęs pulsas, skaidresnė rega, panikos preliudas, pagreitėjęs laikas, išlinkusi erdvė – ramiai, tvardykis, ramiai, Karoli. Save ragino: ramiai. Kol kas niekas nesiruošė sprogti – restorane įsivyravo tyla ir ramybė lyg miške saulėtą popietę, nesuprantamais žodžiais čiauškėjo tik kažko nepatenkinta klientė ir jos rankinuko segtukas: cik cak, jokių juodai apsirengusių agentų, šalmuotų išminuotojų, penkių sekundžių taisyklės iki nukerpant raudoną laidą, nieko, jokio rimtesnio veiksmo ir trilerio – tokia tyla viduje, kad aiškiausiai girdėti už lango barškinami dviračių skambučiai. Atsegęs piniginę Karolis dar dvejojo, kurį banknotą palikti – dviejų šimtų ar tūkstantinį, tūkstantį kronų ar du šimtus, bet susivokęs, kad grąžos tikrai neatgaus, apsisprendė nuostolį padaryti visgi ne sau ir prispaudė stikleliu žalią banknotą su nuotaikingai nusiteikusiu Ingmaru Bergmanu, kuriam sprogmenys jau nė motais. Karolis akimirką pasijuto, lyg pats būtų ištaigiojo restorano šeimininkas, kai užuot išsyk nuskubėjęs striukės dar kartą apsuko ratą apie saulės nuskaidrintą Stokholmo panoramą, Sliuseną ir stogus, jų kraigus, turgelio aikštę ir būdraujantį burlaivį, šimtus dviračių. Gal net būtų sukęsis ant kulniukų visą amžinybę lyg laikrodžio krumpliaratis ir taip išrinkęs žvilgsniu visus sudaužyto veidrodžio atspindžius iš Druskos ežero ir Kunigaikščio fiordo, jei ne riksmas iš tarpdurio – tos pačios mielos merginos išsprogusiomis mėlynomis akimis: hurry up, please, it’s time! Ir tada tas balsas, tvirtas ir tiesus, jį pažadino – kūnu aukštyn žemyn nusileido liftas su sunkiu panikos kroviniu, jis automatiškai siektelėjo striukės ir apsvaigęs nusvirduliavo prie lifto. Atsitokėjo tik lauke, turgaus aikštėje, kvėpdamas vėsų orą su cigaretės dūmais, o kaip nusileido į apačią, jau ir neatsiminė – finalinė evakuacijos scena tiesiog išsitrynė.
Iš restorano taip netikėtai išprašyti švedai dar neužsisagstę, lyg tikėdamiesi grįžti ir pabaigti pietus, skaldė juokelius ir kvatojo, padavėja kažkur dingo – į pasimatymą jos nebepakvies. Jis perbėgo Kotrynos kelią ir atsisėdęs ant suolelio turgaus aikštėje užsidegė antrą cigaretę – kad prieš sekundę vieną buvo surūkęs, susivokė tik iš kvapo ant pirštų. Slūgstant nerimui, kaip padangė virš Stokholmo nuskaidrėjo ir Karolio mintys.
„Coop“ – švietė prekybos tinklo reklama aukštybių restorano pirmagalyje, primenančio tiltą į tuštumą: coop, kop ir kop, barstė ir jungė raides savo vaizduotėje Karolis. Kop, „copper“, angliškai reiškianti anglį. Anglis, alkanai ir alkenai...
Alkani švedai.
Anglis ir alkenai.
Weialala. La la...
Ak, argi ne kvailys! Jokia toje žinutėje ne poezija, ne Goethe, – tai nuorodų kodas cheminiam junginiui įvardinti, štai ką reiškia toji WEIALALA – tokiais trumpiniais profesorius kviesdavo įsisavinti paskaitų medžiagą, kaip dar mokykloje darydavę per operą, kai oksidatoriai prisijungia elektronus, o reduktoriai atiduoda, absolut!
Absolut, pasikartojo Karolis ir, dar pusvalandį palūkuriavęs, sutraukęs likusius rūkalus, patraukė metro link, nes restoranas, jo slaptam nusivylimui, taip ir nesprogo, o netrukus jis pagaliau sutiks paslaptingąją ponią Mikkelsen.

Marijus Gailius

Marijus Gailius, gimęs Palangoje 1983-ųjų spalį, mokyklą baigęs Šiauliuose, studijavęs žurnalistiką Vilniaus universitete, o po to – literatūrą (net du kartus – ir ne iki galo), tuomet įstojęs į Stokholmo universitetą, kur trečią kartą neprisikasė iki magistro diplomo, užtat iš Švedijos tiesiu taikymu išvykęs į Paryžių grįžo prie šaknų – prie spalio ir Palangos, parašydamas knygą „Šlapias spalis“, 2012 m. laimėjusią Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos organizuojamą „Pirmosios knygos“ konkursą. Nuo tol pagrindinė veikla – literatūra ir dėl literatūros.