Mykolas Sauka

Grubiai

Jau pažįstu ją iš žingsnių: laiptai, apatinės pakopos, sukvaksi, penki žingsniai per linoleumą, tuk tuk tuk, ir ji išlenda po mano kambario stakta, lyg slėptųsi nuo žemės drebėjimo, kaip visada, nustemba ir nudžiunga, mane pamačiusi, pavadina „o“ ir „tu čia“.
Sustojusi staktoje, ji pamiršta, ko atėjusi, nes stakta yra tas šliuzas, kuriame pametame nuovoką, eidami iš kambario į kambarį (ir ko aš čia ėjau?), ir todėl turime grįžti atgal, kad ją surastume. Urviniai durų neturėjo. Todėl niekada nieko nepamiršdavo.
Aš prie kompiuterio. Ji klausia, ką veikiu. Atsakau jai, kad stalkinu: čekinu vieną blogą, nes heitinu jo autorių. Priduriu, kad tai savotiškas iššūkis mano savigarbai, ir tuoj pat pasitaisiau: čelendžas. Nu tipo ta prasme.
Ji tyli, žiūri.
– Papasakok ką nors, – sako.
Tik ne tai!
Aš išjungiu kompiuterį. Išsijungdamas jis padaro tą sunkiai transkribuojamą „pliumpt“ garsą, kuris skamba kaip į gilų šulinį nutiškusio lašelio aidas. Kai įjungiu, operacinė sistema, priešingai, visada džiaugsmingai tarsi perbraukia mažorinį akordą per arfos stygas. Ar jis kažko iš manęs tikėjosi, kompiuteris? Jaučiuosi ir vėl jį nuvylęs.
Papasakoju jai apie tai, ką šiandien perskaičiau naujienose: kažkas užminavo mokyklą Marijampolėje. Paskambino greitojo reagavimo pajėgoms ir pasakė du dalykus: aš užminavau tokią ir tokią mokyklą ir pats šiuo metu esu Vilniuje. Deja, telefono operatoriai nustatė, kad skambinta iš Marijampolės. Kodėl tada sakė, kad skambina iš sostinės? Kad būtų baisiau? Policija įtaria, kad grasinimas buvo melagingas.
Jai mano istorija nepatinka. Ji nori kažko šilto ir asmeniško, apie mus. Aš žinau. Bet dabar galvoju apie spragančius tarakonus dėžutėje, kur sudėta mineralinių akmenų kolekcija, apsuptą dūmų šluotkočiu langą bandantį išdaužti valytoją, bėgančias žiurkes ir aštuntokus, besilydantį vištos muliažą, degančias Valakų reformos priežasčių ir pasekmių lenteles, įstiklintą Maironį, užsiželdinusį liepsnų barzdą. Elektros tinklai perdega, ir budėtojas kosėdamas bando rankiniu būdu paskutinį kartą cvangtelėti skambutį, neaišku, kam.

Eidamas namo iš parduotuvės, konteineryje netikėtai randu disko rutulį. Tai daiktas, kurio neįmanoma rasti tada, kai jo reikia. Disko rutulys padarytas iš juodo guminio kamuolio, apklijuoto mažais plastikiniais kvadratiniais veidrodėliais. Kai imu disko rutulį, prastai priklijuoti veidrodėliai byra kaip dantų eilės ir apnuogina po savim juodą kamuolio gumą, ir rutulys atrodo kaip didžiuliai vakarėlių žabtai, besikratantys pieniniais dantimis. Be to, prie rutulio prilipęs maišelis su žuvies krauju ir gleivėmis. Tai daiktas, kurio neįmanoma rasti tada, kai jo reikia.

Vakare mes norim kartu pažiūrėti filmą. Kai bandau įjungti filmą kompiuterio leistuve, iššoka lentelė. Ji – leistuvė – nori iš anksto susitarti, kad vėliau nebūtų nesusipratimų, ar aš ruošiuosi ja pasinaudoti tik šį kartą, ar kiekvieną sykį, kai norėsiu pažiūrėti filmą. „Pasakyk man atvirai, – klausia leistuvė, – ar tu galvoji apie ilgalaikę perspektyvą, ar nori be įsipareigojimų.“ Ji siūlo dvi išeitis:
– Visada atidaryti su manimi šio tipo failus;
arba
– Pasirinkti, kuriuos failus atidaryti su manimi.
Turiu prie vieno iš dviejų padėti varnelę ir tada spausti „kitas“, antraip leistuvė nerodys filmo. Jaučiu, kad rinktis antrąjį variantą būtų negražu. Renkuosi pirmąjį, spaudžiu „kitas“ suprasdamas, kad tai kitas žingsnis mano ir leistuvės santykiuose; naujos lentelės iššoka, su viskuo sutinku ir spaudžiu kitas, kitas.
Per petį pažiūriu į ją. Ji meta man nagi-nustebink-mane žvilgsnį. Aš išjungiu šviesą, bet spragteliu stalinę lempą, kuri stovi ant grindų, atnešu disko rutulį. Benešant rutulį trečdalis likusių dantų nubyra. Padedu jį prie pat stalinės lempos. Keletas apgailėtinų šviesos kvadratėlių atsiranda ant grindų ir sienos. Ji sako, kad aš tobulas vyras.

Naktimis mane pradėjo kamuoti keistos abejonės. Mes neturime užuolaidų ir kai būna giedra, matau jos ranką, dažniausiai vieną ranką, iškištą iš po antklodės. Bet jeigu aš čia matau jos ranką, iš kur aš žinau, kad tai jos ranka? Ar aš galiu būti tikras, kad tai jos ranka? Ar tai, kad aš žinau, jog tai jos ranka, reiškia, kad čia aš negaliu klysti? Ar aš gyvenime faktiškai įrodau, jog aš žinau, kad šita ranka – būtent jos ranka? Pažiūriu į jos ranką iš arčiau. Jos ranka pataluose primena bet kurią kitą ranką. Ji galėtų būti net mano.
Jeigu aš tikrai žinau, kad tai yra jos ranka, vadinasi, viskas yra teisinga. Vadinas, čia guli ji, o ne aš ar kas kitas. Bet kaip man žinoti? Iš rankos aš neatpažįstu jos. Ji blyški ir peršviečiama, pailga nuognyba nuo plastilininio mėnulio, bekraujis šviesos šaltinis, kuris nepadeda čiaudėti. Iš arti tyrinėju jos odą, bandau įsidėmėti, kaip išsidėsčiusios jos poros. Kitą naktį kažkas perlipdo mėnulio tešlą, ir jos odos poros pakeičia vietas. Galvoju apie savo jausmus jos poroms ir rankai. O gal reikia įsigyti užuolaidas?
Šnopuodama, išsprogusiais vyzdžiais ji apsiverčia. Sapnavo košmarą:
„Sapnavau, kad vis dar einu į mokyklą, į dvyliktą klasę. Biologijos mokytoja turi parašyti man dešimt, nes kitaip aš negalėsiu pabaigti mokyklos ir turėsiu dar metus eiti į dvyliktą klasę. Biologijos mokytoja atsistoja priešais mano suolą ir sako: „Parašyčiau tau dešimt, bet dabar mes kaip tik keičiam litus į eurus, taigi kiek čia tau išeina…“ Kurį laiką ji skaičiuoja, bet aš jau žinau atsakymą. „Trys.“ Turiu dar metus lankyti mokyklą.“
Ji žino, kodėl sapnuoja tokius sapnus:
„Tie sapnai dėl konsultacijų. Kai baigėm dvylika klasių, prieš egzaminus dar būdavo tos vadinamosios konsultacijos. Prisimeni? Mes eidavom į klasę ir spręsdavom užduotis. Jungas jau numestas, o tu grįžti ir toliau sėdi klasėje. Iš čia tas jausmas, kad niekada neištrūksi iš mokyklos. Kad niekada nepabaigsi darbo. Jausmas, kad jeigu vieną kartą pabuvai kokioje nors vietoje, tai visą gyvenimą būsi priverstas ten grįžinėti, nori to ar nenori. Žinai tą jausmą? Dėl tų kelių konsultacijų visą gyvenimą persekioja košmarai. Gyvenimas uždaro duris, atsiveria langus, bet kiek tu beliptum pro langą, anksčiau ar vėliau įlipsi vėl į tą patį kambarį. Į tą pačią klasę. Jei turėsiu vaikų, niekada neleisiu jų į konsultacijas. Geriau tegul susikerta per egzaminus.“
Ji vėl nusisuka į sieną ir sako man, kad kojinių krūva prie spintos atrodo viengungiškai. Slėpk kojines, mokydavo mama. Bet ką, tik ne kojines. Tegul pamato bet ką. O jeigu kojinės skalbinių krūvoje, ar jos vis dar kojinės, ar ne, o gal – siaube – jų kojiniškumas tik dar labiau paaštrėja? Atrodo, kad marškinėliai, kelnės, sargiai, net liemenė – viso labo kojinės, taip pat kojinės. Atrodo, kad tai vienas milžiniškas kojinių kūgis. Zikuratas, griauk jį, skalbk, kišk dalimis į stalčius, daryk ką nori, bet slėpk, gelbėkis. Mama, atleisk, mama, dovanok. Kitą dieną pernešu sukojinėjusių skalbinių šūsnį prie skalbimo mašinos, bet skalbimo mašina sugedusi. Atrodo, kad kažkas negerai su būgnu.
Skambinu jai ir pranešu, kad mašina sugedusi, kad iškviečiau meistrą ir kad pats šiuo metu esu Vilniuje. Ji mano, kad mano skambutis melagingas.

Meistras atsuka varžtus ir nukelia skalbimo mašinos viršų. Įsivaizduoju, kaip jis pasuks būgną: energingai, kaip laimės ratą su vyliumi išlošti automobilį arba bent jau, mažiausiai, – mikrobangų krosnelę. Bet jis pasuka būgną tuo judesiu, kuriuo moterys drabužių parduotuvėse praeidamos perbraukia per vyriškų švarkų eilę. Būgnas vos krusteli. Paskui Meistras labai ilgai žiūri į vieną tašką už nejudančio būgno, į vieną tašką kažkur ten, kur pritvirtintas motoras.
– Guolį reikia pakeisti, – sako.
Mudu klausomės.
– Iš viso kainuos.
Jis tyli, žiūri.
Kainuos kiek?..
Jis stovi ir susimąstęs žiūri į tą patį tašką prie motoro. Ilgai tiriamai žiūri.
Kiek kainuos?..
Jis žiūri kažkur prie motoro.
– Penkiasdešimt devyni litai arba septyniolika eurų ir devyni euro centai.
Ji atsisėda ant kojinių, kalno viduje sulūžta – turbūt kaušelis, kuriuo seikėjami skalbimo milteliai. Aš prikišu galvą pažiūrėti, į ką taip ilgai spitrijo Meistras. Būgnas, motoriukas, kažkokie laidai. Kur jis pamatė tuos penkiasdešimt devynis?
Meistras priduria:
– Plius montavimas. Viso, grubiai, apie du šimtus.
Aš ieškau taško mašinoje, į kurį žiūrėjo Meistras ir kuriame galima pamatyti tą penkiasdešimt devynių litų sumą. Bijau, kad tas taškas tik menamas, kaip G. Pajutęs mįslingą akimirkos šventumą, kažką sušnabždu, prisikišęs prie skalbyklės būgno. Būgnas ažūrinis. Ar jame nėra šventiko ausies?
Sakau, kad iš skalbyklės būgno kai kas pasidaro geras šašlykines.
– Grubiai apie du šimtus, – Meistras pakartoja kainą, nekreipdamas dėmesio į užuominą apie pikniką.
Pagalvoju, kad niekada dar nesutikau meistro, kuris vietoj „grubiai“ pasakytų „švelniai“, „meiliai“, „delikačiai“, „skrupulingai“, „rūpestingai“. Galbūt tai meistrų požymis. Vertinti daiktus grubiai. Laikui bėgant supranti, kad su daiktais negali kitaip. Lacrimae rerum, daiktų ašaros… visa tai niekai. Jei daiktai verkia, tai tik tam, kad manipuliuotų mumis. Kad nupirktume jiems naujų daiktų.
Mano žvilgsnis nuklysta, matau tašką ant veidrodžio, ant rankšluosčio, ant jos kaklo ir Meistro kombinezono. Bet tie taškai man nieko nesako, ir taškas.

Aš visada miegu ant nugaros, o ji kažin kaip susiraito. Jos įžambi koja, užmesta ant lygiagrečių mano kojų, sudaro ženklą „nelygu“. Ar tai ne aš turėčiau laikyti užmetęs koją? Ar tobulas vyras neturėtų priešintis lyčių lygybei? Atsitiktinai prabudęs nebegaliu užmigti. Abejonės, susijusios su ranka, dabar mane apima dėl jos kojos. Aš sutrikęs. Atsargiai numetu jos koją ir einu pasivaikščioti. Grįžtu, atsigulu ir dvejodamas vėl uždedu jos koją atgal.

Vakarais vonioje, priešais veidrodį ji valo žandus rožių vandeniu. Klausiu jos, kas tas rožių vanduo, ji pataria skaityti etiketę. Etiketėje parašyta: „Tinka pyragams, tortams ir apkepams gardinti.“

Vis dar miegu neramiai. Mano sapnai neišeina toliau kambario, sustoja staktoje, pamiršta, kur ėjo, ir grįžta. Kai pabundu, matau, kad lovos kojūgalyje stovi vyras darbiniu kombinezonu. Tai Meistras. Mėnulis ryškiai apšviečia Meistrą: jis storas, nuplikęs, turi siaurus ūsus, dėvi beisbolo kepuraitę. Kepuraitės snapelis sulenktas į arką, jo akys pavėsyje, bet vyzdžiuose atsispindi blikai nuo lango. Nebylus, sidabrinis Meistras žiūri į mus. Ilgai tiriamai žiūri. Tada pasilenkia prie manęs ir sako.

Imta iš: Mykolas Sauka, „Grubiai“, LRS leidykla, 2015

Mykolas Sauka

Mykolas Sauka gimė 1989 Vilniuje. Vilniaus dailės akademijoje 2014 metais baigė skulptūros studijas. 2015 metais išleido trumposios prozos rinkinį „Grubiai“ (LRS leidykla), kuris įvertintas Kazimiero Barėno literatūrine premija. Rengia parodas. Skulptūra ir literatūra – šiuo metu pagrindinės kūrybos kryptys.