Vaiva Rykštaitė

„Trisdešimt“ romano ištrauka

Penkios ryto – tai metas, kai Londono autobusuose ir metro netyčia susidūrus žvilgsniams nepažįstamieji sumurma mieguistą „labas rytas“. Patinę, irzlūs lyg iš snaudulio pažadinti vaikai, o ant skruostų įsispaudusios pagalvių žymės rodosi tokios intymios, lyg matyčiau juos nuogus. Jie turbūt jaučiasi panašiai, nes nusuka akis į batus. Draugai mano, kad aš kvanktelėjusi. Dažnai atsisakau kokteilių, vakarėlių, vakarienių ir penktadieniais skubu namo, nes „man anksti keltis“. Mažai kas žino, kodėl savaitgaliais pakylu prieš aušrą ir pirmu traukiniu riedu į kitą miesto galą. Turiu reikalų. Šeštą ryto iš traukinio per balą koją perkeliu tiesiai į mažai žinomą Depfordą Londono pietuose. Pusę aštuonių jau esu Dalstone miesto rytuose. Po devynių penkiolika pradeda lyti ir aš, paskui save tempdama juodą pirkinių krepšį su ratukais, praveriu Anglijos darbininkų amžinų pusryčių kavinės duris.
Padavėja pasitaiko švepla. Tris kartus prašiau pakartoti, kol supratau, ką reiškia jos „pilter copy“. Suirzome abi. Ji susiraukė. Ankstyvas rytas, o ji tamsiai mėlynu pieštuku grafiškai įrėminusi savo akis, standžiai laku supurškusi plaukus. Turbūt kėlėsi net anksčiau už mane, važiavo čia iš toli – „All day breakfast“  padavėjos atlyginimo nuomai Dalstone nepakaktų. Ketvirtą ryto, gal keturios trisdešimt? Gražinosi greičiausiai namie. Devintą ryto mėlynai prisidažiusioms akis damoms labai rūpi, ką apie jas pagalvos, jos nesidažo autobusuose ar traukiniuose. Nesidažo ir biurų aristokratės. Paskubomis pudrines iš rankinių traukia ir skaistalų debesis metro kelia bohemos atstovės, hipsterės su vyriškais megztiniais, netikėtai praleidusios naktį pas draugelį, su kuriuo kartais pamiega, arba tiesiog šitaip taupydamos laiką.

Atsikėlusi penkiolika minučių anksčiau, galbūt tipendama ant pirštų galiukų, kad nepažadintų kitų būsto gyventojų, prieš veidrodį ištempusi veidą padavėja dažėsi, nes tikisi užmegzti pažintį su žaviu klientu? O gal laukia jo tik šiandien? Tuomet tikrai išsiduoda, taip ir aš kartą išsidaviau, šeštą ryto atvažiavusi grybauti ir jau visa graži. Atsidususi pati sau tyliai pripažįstu: mano klausimai yra tik nebyli pašaipa. Jos grožio standartai padeda man pasijusti sėkmingesnei, nes jau žinau, kokius ji dėvi drabužius ir ką valgo pusryčių. Zebro raštais margintus nagus ir sviestinę bandelę teskiria plonytė servetėlė, kuri įdėjus kepinį lėkštėn taip ir lieka prilipusi prie padavėjos pirštų. Vestuviniu žiedu nepažymėtos rankos grobuonišku mostelėjimu nusipurčiusi servetėlę ji akimirką šypteli išmoktu anglišku šypsniu. Vieną dieną ją šioje kavinėje užkalbins vyriškis. Skirtumas tarp mudviejų tas, kad ji šypsotųsi vyrams, kurių aš nelaikyčiau vertais apauti man batų. Keista, kiek daug galima pasakyti apie moterį vien pagal jos akių pieštuko dryžį.

„Apie moterį gali spręsti pagal jos nagus. Žiūrėk, kad niekad neatrodytum kaip grįžusi iš bulviakasio, o tai ir gausi kompaniją tokią pat...“ – kadaise mokė teta Rožytė. Atvykusi į Londoną pamačiau, kad ji teisi. Profesionalų manikiūrą darosi Rytų europietės, juodaodės ir pasiturinčios britės. Pastarųjų nagai trumpučiai ir vienspalviai, visų kitų ilgi, išmarginti ornamentais, sekretorės ir administratorės renkasi prancūzišką lakavimą, ir tik žavingai susivėlusios kūrybininkės ir aktorėmis svajojančios tapti padavėjos, tos pačios, besidažančios viešojo transporto sėdynėse, – jos metro turėklus glamonėja apsilaupiusiais, netvarkingais nagais. Sąmoningai nusprendžiau eiti prieš savo prigimtį, roviau slaviškos moterystės auklėjimą su šaknimis leisdama savo nagų lakui luptis lyg apleisto namo sienų tinkui, o plaukams suktis į visas puses nešukuotiems, ir tik tada juos rišau į aukštą kuodą; mano vidinė Rytų europietė turėjo nudvėsti, išsivadėti kaip vaikystėje kieme išmokti keiksmažodžiai. Ir aš jau maniausi esanti tiesiog londonietė, išdidi, su keistu akcentu, netgi draugavau su tikru anglų džentelmenu Timu Goldstounu. Mudu susitikdavome du kartus per savaitę pavakarieniauti ir visus savaitgalius leisdavome jo namuose Brikstone. Vakarais žiūrėdavome filmus, o paskui išjungę šviesą vangiai pasimylėdavome, kas kartą šitaip įtvirtindami savo santykių statusą „ne tik draugai“, ir niekada dėl nieko nesipykome.
– Labas rytas! Susipažink, čia mano dėdė Skotas!
Timo svetainėje ant sofos tikrai sėdėjo žilaplaukis jo dėdulė. Atvyko neperspėjęs, o Timui jo vidinis britas neleido manęs žadinti iki pat vienuoliktos, kol pagaliau įžengiau į svetainę su nuspurusiu chalatu ir meniškai apsilaupiusiais nagais, dėl kurių staiga nežinia ko susigėdau ir, nepaisydama visų vakarietiškų ir feministinių susitapatinimų, staiga pavirtau višta. Sakiau: „Vaje, kokia netvarka“, purčiau sofos pagalvėles, pastumdžiau vazeles ant sekcijos, nuo palangės nubraukiau dulkes, tada sakiau: „Vaje, Timas jums nieko nepasiūlė užkąsti“, – ir nubėgusi į virtuvę tik šast, pripjausčiau sūrio, lašišos, duonytės, petražolę nuskabiau – ir va, prašom. Atbėgu iškaitusi, o mano Timas sėdi irgi visas raudonas. Rytų europietės mentalitetas išsprūdo lyg iš tinklo į gimtąjį ežerą ištrūkusi žuvis.
– Ji turi filologijos magistro laipsnį, – sakė Timas, tarsi teisindamasis dėl mano tarniško nuolankumo.
Kiek daug mudu kalbėjomės apie vyrus, kurių negerbiame. Storus baltuosius, kurie išdrėbę pilvą mėgaujasi azijietės žmonos daromu pėdų masažu; kaip mudu didžiavomės esą lygūs, bičiuliai, pakeleiviai. O čia aš imu ir šitaip susimaunu. Matyt, giliai širdyje maniausi gausianti papildomų karmos taškų už buvimą „tikra moterimi“, kuriai tėvo įsakymas – „Ko sėdi? Papjaustyk vyrams mėsyčių“ – iki šiol yra šventas. Su Timu išsiskyrėme praėjus mėnesiui po jo dėdės viešnagės, taip nė karto ir nesusipykę. Po to aš nusprendžiau vėl prižiūrėti savo nagus.
– Gal dah ko nohs? Ahbatos?
Pakėlusi akis į šveplą padavėją pajuntu pamažu užplūstančią simpatiją. Esu tikra – ji irgi žino, kaip reikia įtikti rimtiems vyrams. Mes beveik seserys.
– Ne, ačiū, – atsakau.
„Dalston Kingslandas“ – skelbia iki vėlumos švytinti traukinių stoties iškaba, šalia – prekybos centras, o lauke – turgus, kur girdėti:
– Dubuo bananų vienas svaras!
– Vienas svaras! Vienas svaras! Dubuo pomidorų vienas svaras!
– Kopūstai!
– Avokadai!
– Apelsinai! Dubuo apelsinų vienas svaras!
Apsimovę pirštines nukirptais pirštų galais išdidūs prekiautojai kilnoja plastikinius vaisių ir daržovių pilnus dubenis, kurių turinį, vos gavę svarą, pila į mėlynus plastikinius maišelius.
Eidama Kingslando gatve gaudau savo atvaizdus vitrinose, atsainiai skaitydama parduotuvių iškabas ir vis tikėdamasi, kad kitame lange mano atspindys atrodys jaunesnis. Laikraščių ir saldainių kioskas, afro perukų salonas, turkiškų vestuvinių kostiumų nuoma, prie šios vitrinos stabteliu ilgėliau negalėdama patikėti beskonybės aukštumomis: baltas blizgaus audinio kostiumas su sidabriniais apvadais ir sidabro spalvos marškiniai... už tokio netekėčiau. Vargšės turkės... Žydiška kepykla, kurioje tik trijų rūšių kepiniai, o pardavėja žiūri į mane taip, lyg būčiau įsibrovusi į jos mišias. Vis tiek nusipirkau kažkokį kepinį, iš smalsumo, o išeidama kaktomuša susidūriau su žyde ortodokse, dėvinčia tradicinį peruką. Vargšės žydės. „Viskas už 99 centus!“ parduotuvė, kur eilėje stumdosi vargšės lenkės, ekologiško maisto kavinė, kur valgysiu, kai daugiau uždirbsiu, gėjų naktinis baras, vintažinių drabužių parduotuvė, kinų medicinos vaistinė: „Gal turite kokios jauninančios arbatos?“, įrankių parduotuvė, spaudos kioskas, turkiško maisto restoranas... Skaitydama jauninančios arbatos sudėtį krintu į minkštą motinišką stuomeningos juodaodės moters glėbį. Ryškiai žalios suknelės klostės dvelkia šviežiu pažastų prakaitu, – norėčiau čia pasilikti, bet jaučiuosi stebima, – Jis, Dievas Tėvas, visada šalia, nors pats nematomas.
– Ar viskas gerai, mano meile? – juodaodė pasikaišiusi savo žalią suknią padeda man nuo žemės susirinkti apelsinus, vienas jų nurieda į gatvę, tiesiai po raudono autobuso ratu.
Tolumoje matyti Londono agurkas – dėl neįprastos formos londoniečių šitaip pramintas bokštas, stūksantis virš babiloniško Dalstono horizonto lyg priekaištas, o gal tiesiog priminimas apie kitą, struktūruotą, drausmingą, metalu žvilgantį  korporacijų, pilkų kostiumų ir susitikimų prie prezentacijų lentos pasaulį. Mes einame Kingslando gatve, spalvoti, skirtingi, patys sau svarbūs, gailėdami po autobuso ratu sutraiškyto vaisiaus, bijodami pakelti akis į tą bokštą ir tikėdamiesi ten kada nors užkopti. Dangoraižis, kuriame vyksta Dalstono praeiviui nesuvokiami finansiniai sandoriai, kurio langai vienu metu žiūri į visas įmanomas miesto puses, ir jeigu kalbėti apie bokštų fališkumą yra banalumo viršūnė, vis tiek niekas negali paneigti jų dieviškumo. Miesto tėvas, kuriam net atgręžusi nugarą žinau – jis mane mato, aš jam skolinga, jis gali man kažką duoti – pinigų, darbo, nemokamus pietus. Londono agurkas, megapolio finansų centras, abejingas stabas.
Tėvas man sakydavo: leisk vyrams tau viską pirkti ir juos girk. Girk, girk ir paglostyk, ir mes tada arsime kaip jaučiai, kad tik moteriai ką nors nupirktume. Psichoterapija irgi buvo mano tėvo idėja. Sėdėjome tada pas Rožytę ant sofos Kaune, valgėme jos keptus smetoniškus pyragėlius su grybais, kai jis nei iš šio, nei iš to tarė:
– Tau kažkas negerai. Kaip tokių metų moteris ir nieko neparsivedi parodyti? Gal tu kokia nenormali?
– Negi aš pasakosiu tau apie savo vienanakčius? – atkirtau jam išdidžiai, kaip suaugusi moteris.
Ne lesbietė. Mokanti bendrauti. Nebaisi. Jau nebe mažas vaikas. Patikslinęs šias detales tėtis nusprendė, kad man reikia profesionalios pagalbos: „Dabar gi madoj, visos užsienio žvaigždės turi savo psichologus.“
Iš tiesų niekada nebuvau turėjusi vienos nakties nuotykio.

Vaiva Rykštaitė

Vaiva Rykštaitė (g. 1985 m.) – ketvirtos kartos kaunietė, baigusi filosofijos studijas VDU ir Londone. Dirbo modeliu Milane, šešerius metus gyveno Londone, daugiau nei metus praleido keliaudama po Indiją. Šiuo metu gyvena Havajuose, augina dukrą. „Trisdešimt“ – penktoji autorės knyga.