Monika Mikėnaitė

Anapus sienos. Tarsi feniksas iš pelenų (ištrauka)

18 skyrius

Jis stovi atsukęs mums nugarą. Rankas laiko už nugaros. Atrodo pavargęs, kūnas apsunkęs. Nors nematau veido, įtariu, kad JAM visiškai nerūpi JO garbei surengtas pobūvis. Vilki ne baltus apdarus, o juodą puošnią kareivio uniformą. Šalia stovi Felicija su ilga balta suknele, puošta daugybe nėrinių. Jos kaklą ir rankas puošia auksiniai papuošalai. Ji pasalūniškai mėgina paimti JO ranką, tačiau šis tik susiraukia ir atšlyja toliau. Po akimirkos ji vėl bando. Tai regėdama suglumstu. Papurtau galvą ir primerkiu akis.
Tačiau jausmas, kad ji gali JĮ liesti, būti su JUO, priverčia mažumėlę...
„Nedrįsk pavydėti!“ – suspinga Tiesa. – „Nebandyk jam jausti meilės ar švelnumo. Jis yra priešas. Blogis. Pabaisa.“
Mintyse skeliu sau antausį. Pavydas išnyksta. Tiesa atsidūsta, linkteli ir išsisklaido. Pavydą keičia pyktis. Ketinu išsitraukti peilį. Trokštu jo ašmenis smeigti JAM į plakančią širdį. Ir nusikvatoti, kai jis lėtai sukniubs ant žemės.
– Fenikse, padarysite man neįkainojamą paslaugą, jei neprarasite šalto proto, – perspėja Liventas.
Nuo jo balso sutrinku. Nesuprantu, ką jis turi omenyje, tačiau tam nelieka laiko.
Sustojame priešais Dorijaną Benksą ir JO sužadėtinę Feliciją. Ši kukliai šypteli. Dirbtinai.
– Liventai, – saldžiu balsu kreipiasi ji, tada staiga atkreipia dėmesį į mane: – O jūs tikriausiai esate garsioji Feniksė Nikė?
Linkteliu. Felicijos netrikdo mano kaukė.
JIS tyli. Smalsumo skatinama pažvelgiu į JĮ. Žvilgsnis išsiblaškęs. Stiklinės akys tuščios ir negyvos. Šiek tiek paraudusios.
Atrodo nuliūdęs ir nelaimingas.
Keista, juk tai JO gimtadienio pobūvis.
– Gerbiamasis Dorijanai, kas atsitiko, kad atrodote toks nusiminęs per savo devynioliktąjį gimtadienį? – pasidomi Liventas.
JIS lėtai kilsteli galvą. Įbeda į mane abejingą, nieko nematantį žvilgsnį, tada pažvelgia į Liventą. Atrodo, kad šiam tai teikia džiaugsmą. Nesuprantu, kodėl.
– Liventai, – kreipiasi.
Šis žodis nuskamba sunkiai, tarsi svertų toną. Matyt, kažkuri JO dalis yra mirusi. Nesuprantu, kuri. Tačiau širdyje nepaprastai džiaugiuosi, kad šis PABAISA jaučiasi sužlugdytas. Bet kartu noriu JĮ apkabinti ir paguosti.
Stengiuosi nustumti šį jausmą kuo giliau. Juk tai JIS kaltas dėl mano bėdų.
– Džiaugiuosi, kad prisiminėte mano vardą. Keista, tačiau šią savaitę neužsukote į mano namus. Tikriausiai buvote užsiėmęs ruošdamasis šiai didžiulei šventei.
Liventas berte beria žodžius, o JIS tarsi nieko negirdi.
– Atrodo, kad čia susirinko visi svarbiausi žmonės ir mėgaujasi jūsų dosnumu, – paploninęs liežuvį suokia Liventas.
Felicija šypsosi. Jauna padavėja prieina prie mūsų su padėklu. Ji mandagiai pasiūlo Felicijai taurę kažkokio šviesiai gelsvo gėrimo.
– Nejau nematai, kad mes užsiėmę? – šiurkščiai subara merginą Felicija.
Padavėja susigėdusi susigūžia.
– Dink iš čia, – sušnypščia ji.
Mergina skubiai pasišalina.
– Atsiprašau, tačiau šiais laikais taip sunku rasti sumanių žmonių, – teatrališkai mostelėjusi ranka paaiškina ir kreipiasi į mus: – Tai apie ką mes kalbėjomės?
Liventas mandagiai primena.
– O taip, Dorijanas buvo labai užsiėmęs. Bandžiau rasti minutėlę, kad galėtume jus aplankyti... Beje, – ji dirsteli į mane, – kada jūs ruošiatės parodyti savo veidą, panele Fenikse Nike. Turiu prisipažinti, kad nemaniau sulauksianti dienos, kada mūsų protingasis Liventas nuspręs kam nors įsipareigoti. Kartais pajuokaudavome, kad jis susituoks su savo laboratorija. Retai iš jos išeina.
Jos kalbą palydi rankų mostai. Pirmas įspūdis, kad priešais mus – švelni, gera mergaitė. Net pradedu tikėti tuo.
Klausiamai pažvelgiu į Liventą.
– Brangioji, galite nusiimti kaukę, – taria jis.
Pirštais paglosto mano dešinę ranką. Turiu susitvardyti, kad nepratrūkčiau.
Ištraukiu ranką Liventui iš gniaužtų ir atsargiai nusiimu kaukę. Šis greitai ją pagriebia ir perduoda pirmam pasirodžiusiam prasčiokui, dirbančiam čia tarnu.
– Oooo... – nutęsia Felicija.
Mane kankina prieštaringi jausmai, tačiau prisiverčiu nedrąsiai šyptelėti.
– Jūs tikra gražuolė, – pripažįsta mergina.
Man įgriso komplimentai.
Grožis yra apgaulingas. Tai nėra svarbiausias dalykas.
Esu tokia pati kaip ir kiti.
Pažvelgiu į JĮ. Negaliu atsikratyti baimės. Suprantu, kad tie keli išvaizdos pokyčiai JO neapmulkins.
Deja.
Iš nuostabos JO akys išsiplečia. Burna prasiveria. Girdžiu Livento beriamus žodžius. Felicijos akyse blyksteli nepasitenkinimas. Bet JIS to nepastebi ar apsimeta, kad nepastebi. JO akys įsmeigtos į mane. Tada jose žybteli gyvybė ir džiaugsmas.
– Kelerius metus jūsų nemačiau. Kur buvote prapuolusi, panele? – pasiteirauja Felicija apsimesdama nepastebėjusi staiga pasikeitusio sužadėtinio.
Mintyse perkratau jos žodžius. Noriu įsitikinti, ar ji pažinojo Feniksę Nikę. Ar pastebės apgaulę?
Liventas mane išgelbsti iš šios padėties.
– Fenikse, gal norėtum pašokti? Ši daina tiesiog beldžiasi man į širdį, – jis paima mane už rankos ir spusteli delną, norėdamas atkreipti į save dėmesį. JO lūpos bando be garso kažką ištarti.
Maja.
JIS mane atsimena. Išpila šaltas prakaitas. Apsidairau, prie praėjimų budi kareiviai. Laukiu, kada JIS pradės šaukti, bet atrodo tarsi suakmenėjęs, žvelgia į mane vis dar negalėdamas patikėti.
– Fenikse... – Liventas priglunda prie manęs.
– Einu, mielasis.
Ir skubiu žingsniu patraukiu į salės vidurį, vildamasi pasislėpti nuo JO tarp šokančių žmonių.
Tačiau JIS nenuleidžia nuo manęs akių. Felicija mėgina atkreipti dėmesį į save, tačiau šis tik bando atsikratyti jos kaip įkyraus vabzdžio. Netrukus mergina pasišalina. JIS to net nepastebi. Mato mane, Liventą... mudu. Pamirštu, kaip kvėpuoti.
Laukiu, kada įsakys kareiviams mane pulti.
Laukiu.
Laukiu.
Dūstu iš įtampos.
Nesuprantu, kodėl JIS tyli, kodėl neįsako mane nušauti. Kodėl Dorijanas Benksas stovi lyg prikaltas, šypsosi man. Tarsi norėtų pasakyti, kad matydamas mane jaučiasi laimingas. Kad kažkas sunkaus nukrito JAM nuo pečių.
– Atsipalaiduokite ir mėgaukitės šiuo stebuklingu vakaru, brangioji, – sušnibžda Liventas man į ausį.
Jo akys šypsosi.
– Jis tavęs neįduos, – sukužda man į ausį.
– Kaip neįduos? Ką norite pasakyti, pone? – apsimetu nesuprantanti paslėptos jo žodžių prasmės.
„Vis dėlto supranti, – prabyla Įniršis už Livento nugaros. Jo ugniniai plaukai bangomis krenta ant pečių. – Supranti, ką Liventas norėjo pasakyti. Juk jis protingas žmogus. Negi įsileistų nepažįstamąjį į namus?“
– Nes Dorijanas yra gudrus vyras. Ir puikiai supranta, kuo rizikuotų, jeigu jus įskųstų. Atrodo, viską paaiškinau, – jis atsargiai paliečia mano kairįjį riešą. – Beje, nepamirškite ilgesingai žvilgtelėti į jį.
– O jeigu mane įskųstų?
Liventas delnu prisiliečia man prie skruosto.
– Dorijanas jus atpažino. Atrodo, turi puikią atmintį. Tačiau noriu dar kartą jus nuraminti. Nesijaudinkite. Jis tikrai nerizikuos.
Liventas pažvelgia į mane. Tarsi mėgintų įtikinti. Nuraminti.
„Nusiramink, – pasiūlo Ramybė. – Juk esi Feniksė Nikė. Aukštuomenės narė. Neturėdamas įrodymų JIS nieko negalės padaryti.“
Mintyse klausiu savęs, kuo JIS galėtų rizikuoti. Bet atsakymo nežinau. Greičiau man gresia pavojus, o ne JAM. Širdis krūtinėje nurimsta, pradeda plakti lėčiau.
Tada lyg žaibas perveria Livento žodžiai. Iš kur jis žino, kad mano ir JO keliai buvo susikirtę ne tik tada, kai mano brolis...
Liventas tylėdamas pasilenkia arčiau ir be jokio perspėjimo atsargiai prisiliečia lūpomis prie manųjų. Jos švelnios ir šiltos. Saldžios.
Noriu jį nustumti, sužeisti, primušti iki sąmonės netekimo. Tačiau nieko nedarau. Nes ilgiuosi švelnumo, bučinių.
Akies krašteliu matau JĮ. Primerktos akys iš įsiūčio laido žaibus.
Nuostaba ir džiaugsmas išnyko. Atėjo metas pykčiui ir įsiūčiui. Priešas drįso mesti iššūkį. Nusitaikyti į JO pusbrolį. Šeimą.
Tokie jausmai užvaldė JĮ.
Kitokių jausmų šalta Dorijano Benkso širdis nepripažįsta.


Imta iš: Monika Mikėnaitė. „Anapus sienos. Tarsi feniksas iš pelenų“, Aukso pieva, 2016

Monika Mikėnaitė

Monika Mikėnaitė (g. 1993 m.)  – Kaune gyvenanti rašytoja. Vytauto Didžiojo universitete įgijo anglų ir vokiečių filologijos bakalauro laipsnį. Šiuo metu tame pačiame universitete studijuoja taikomosios anglų kalbotyros magistrantūroje. Pirmoji autorės knyga jaunimui „Anapus sienos. Tarsi feniksas iš pelenų“ išleista 2016 metais (leidykla „Aukso pieva“).