Unė Kaunaitė

Laiškai Elzei (ištrauka)

3.
          Elze,
          kartais galvoju, kad silpnesni kitaip kvepia. Todėl stipresnieji juos užuodžia. Negalėtum sakyti, kad jie pernelyg išsiskiria savo elgesiu. Pavyzdžiui, Marius. Jis lyg vandens į burną prisisėmęs, net nesu tikra, ar esu girdėjusi jį kalbant, nebent mokytoja išpeša trumpą atsakymą. Tada jis sumurma tyliai, kiekvieną žodį iš savęs sunkdamas lyg sultis iš sudžiūvusios citrinos. Bet prie jo niekas nesikabinėja. Nepravardžiuoja jo. Šarūnas niekada nesišaipė iš jo keistos vaikščiojimo manieros ar neišmanaus telefono.
          Nes visi užuodžia, kad pasišaipius Marius tiesiog gūžtelėtų pečiais ir toliau drožinėtų medžio dirbinius. Jis tiesiog būtų. Bent aš kito paaiškinimo nerandu.
          Manau, kad ir Albiną kiti užuodė. Kaip vilkai užuodžia aukos kraują dar nematydami gyvūno. Jie iš anksto žinojo, kad jei kirs, versis gilesnė žaizda ir kur kas labiau skaudės. Net Kristupas atkuto – dar pernai iš jo šaipėsi dėl svorio, siūlydavo per tinklinį mėtyti vietoj kamuolio ar gavus prastesnį pažymį atnešti mėsainį iš makdonaldo. O vakar jis pats juokėsi iš Džiugo pokštų apie Albiną.
          – Albinai, gal tave į „Humaną“ nuvesti?
          – Tiksliai! – pritarė Šarūnas. – Net ten geresnių drapanų rastum.
          – Jis prie vardo derinasi, – nusijuokė Giedrius. – Albinai, kaip tave taip pavadino?
          – Turbūt žiūrėjo „Albiną ir burundukus“... – mestelėjo Džiugas.
          – Man rodos, tas filmukas buvo „Alvinas ir burundukai“...
          – Nieko, tiks ir Albinas!
          Ir taip tęsėsi be galo, Elze. Albinas nesigynė. Jo pusėje buvo tik skambutis.
          Per pamokas Albinas kartais manęs ko nors paklausia, nes sėdi tiesiai už nugaros. Ir aš atsakau. Argi man gaila? Ypač per anglų kalbos pamokas, mat nors vieną dalyką moku tikrai gerai. Bet kai atsisuku ir jam paaiškinu, matau, kaip kartais suprunkščia Džiugas arba šnairuoja Giedrė.
          Jei nesi Marius, o jo čia tiesiog nėra, turi rinktis kurią nors pusę.
          Man kartais baisu, kad ir aš prisigersiu to kvapo. Tada jie ims užuosti ir mane.
          O štai lietuvių kalbos mokytojos uoslė tikrai nėra gera: ji kumštyje visada laiko sugniaužusi nosinaitę, tarsi būtų alergiška mokiniams. Užtat jos klausa puiki – iš karto išgirsta, jei kas nors šnabždasi, ypač apie ją. Taip ir su namų darbais – išgirsta, kai prasikaltusieji kelias sekundes nustoja kvėpavę. Gyvūnų pasaulyje tokia klausa padeda, nes ir aukos, ir plėšrūnai girdi garsus, o štai Dulksnytė girdi tylą. Tai daug baisiau.
          Šiandien nevalingai vos sekundei sulaikiau kvapą ir ji iškart išgirdo. Pakvietė perskaityti „Baltaragio malūno“ interpretaciją ir, žinoma, parašė septynis. Matote, autorius visai ne tai norėjęs pasakyti. O iš kur ji žino, ką Kazys norėjo pasakyti? Galbūt jis buvo linksmų plaučių žmogus ir užsimanė pajuokauti?
          Už akių Dulksnytę vadinam Lithuane. Specialiai, aišku. Ji mus nuolatos keikia, kad nemokam lietuvių kalbos. Atseit vartojam tik anglicizmus, rašom be lietuviškų raidžių, visus vadinam feisais ir duodam respektus. Pasiustų, jei sužinotų! Niekas jos nemėgsta, ne tik aš.
          Bet žinai, Elze, tada man kilo mintis maištauti! Gal ir kvaila, bet grįžusi namo nufilmavau save, pasakojančią, kaip suprantu „Baltaragio malūną“. Nieko neslėpdama į šuns dienas išdėjau Baltaragį, nesugebėjusį vaikystėje perskaityti nors kelių lietuvių liaudies pasakų, mat net ir kvailam aišku, kad minklės „ko neturi, bet ką turėsi“ atsakymas yra „tavo vaikas“. O vaikų velniui nepažadi.
          Šiaip knyga man labai patiko. Pusė klasiokų jos net neperskaitė, o man įraitė septynis, nes kažko nesupratau... Prikabinau tą filmuką jutūbe ir šią akimirką spaudžiu mygtuką „įkelti“. Kas bus, tas!

5.

          Mieloji Elze!
          Mano filmukas jutūbe buvo peržiūrėtas daugiau nei du tūkstančius kartų! Per kelias           dienas!
          Jau penktas komentatorius rašo, kad mano humoro jausmas kietas. Atrodo, turiu talentą. Bandžiau sugalvoti, kur galėčiau jį pritaikyti. Humoriste nebūsiu, vien nuo minties apie sceną išpila prakaitas. Nebent jutūbo humoriste. Kamerą pakelti galiu. Beje, jie dar ir neblogai uždirba. Visai neseniai skaičiau apie PewDiePie, labiausiai sekamą jutūbo kanalą. Tas vaikinukas tiesiog žaidžia kompiuterinius žaidimus ir juokingai juos komentuoja. Jo tėvai manė, kad jis išprotėjo. Dabar turbūt taip nebesako: PewDiePie uždirba apie dvylika milijonų dolerių per metus.
          Bet aš nukrypau. Dar mąsčiau apie žurnalistiką, tačiau kai prie vakarienės stalo pasidalijau šia mintimi su mama, ji žinią priėmė perdėtai asmeniškai: „Tik per mano lavoną. Tai tas pats, kas būti prostitute.“
          Mano mamai nepakenktų kurie nors iš tų amerikiečių kursų apie vaikų svajonių ugdymą. Pajuokavau, kad Norvegijoje pasiskųsčiau vaikų teisių apsaugai, tai, mano galva, buvo dar vienas akivaizdus įrodymas, kad turiu aštrų liežuvį, bet tada jau įsiterpė tėtis ir liepė nenusišnekėti. Rimtai, Elze, iš kur aš paveldėjau humoro jausmą?
          Kažkur skaičiau, kad humoras – aukščiausia intelekto forma. Bet nė vienas mano mokytojas to neįvertina. Greičiau priešingai. Kai istorikė paklausė, kaip Napoleonas sugebėjo sukurti tokią imperiją, atsakiau, kad, matyt, niekas nepastebėdavo jo kariaujančio. Manai, kas nors bent įsiklausė į mano žodžius?
          Bendrai paėmus, talentams šiais laikais sunku. Jų niekas nenori pripažinti. Arba jie paskęsta norinčiųjų būti talentingais jūroje. Vakar, pagauta įkvėpimo, parašiau eilėraštį pavadinimu „Skrydis“. Jis skamba taip:

           Ji rėkia nesavu balsu,
          Gal jums atrodo nebaisu?
          Vargšelė irgi bijo aukščio,
          Sparnų neturi juk kaip paukščio.

          Pagauna vėjo gūsis greit,
          Kompanijos jam irgi reik.
          Nusineša kartu tolyn
          Ir vėl paleidžia ją žemyn.

          Mažylė pažvelgia viršun,
          Sušunka iš visų jėgų,
          Ji dar apsisuka ore
          Ir snaigė tėškiasi langan.

          Perskaičiau jį mamai.
          „Hmmmm... Gal ir nieko.“
          Tik tiek ir tepasakė. Nejuokauju.
          Kita vertus, manau, kad toks auklėjimas padės man užsiauginti storą odą. Bet kuris garsus žmogus turi mokėti atsilaikyti prieš pačią aršiausią kritiką. Baigus savo tėvų auginimo kursus man jų visų žodžiai prilygs kačiukų miauksėjimui.
          Dar pagalvojau, kad nesu skaičiusi apie didžius kūrėjus, kuriuos sunkiais kritikos laikais būtų palaikę šeimos nariai. Dažniausiai rašoma apie mylimuosius, užstojusius juos nuo visų strėlių. Vadinasi, turėčiau susirasti mano talentais besižavinčią antrą pusę. Bet čia vėl susiduriu su problema – visi mano amžiaus bernai elgiasi lyg ką tik paleisti iš darželio. Tiesą sakant, taip elgiasi ir dauguma vyresnių. Elze, bijau, kad esu įstrigusi tarp neįmanomų pasirinkimų.
          Galiausiai baigiau kaip ir visada. Sėdžiu ir žiūriu „The Voice“ klipus. Visi kiti talentų šou per daug dirbtini, ten viskas surežisuota, dalyviai būtinai sukelia gailestį savo istorijomis, jiems vis kas nors blogai. O mano šeima normali. Na, kiek tai suprantama plačiajai visuomenei. Todėl manęs į talentų šou niekas nepaimtų. Aišku, ir į„The Voice“ nepaimtų, tėvai sako, kad vaikystėje man ant ausies užlipo dramblys.
          Bet vis tiek negaliu nustoti žiūrėjusi. Kai atsisuka visos teisėjų kėdės, apima labai stiprus vidinio pripažinimo džiaugsmas. Čia turbūt suveikia kažkokie giluminiai psichologiniai dalykai, kuriais manipuliuoja laidų rengėjai.
          Gal iš tiesų reikėtų susitelkti į rašymą? Pavyzdžiui, būti jauniausia rašytoja. Mane galėtų atrasti koks nors leidėjas ir postringauti apie tokią jauną, bet jau šitokiu šmaikščiu humoru išsiskiriančią merginą.
          Pagūglinau. Prieš kelerius metus laikraščiuose rašė apie knygą išleidusią devynmetę. Dabar jau leidžia antrą. Akivaizdžiai tėvų nuopelnas. Maniškiai manimi nepasirūpino.
          Būti jauniausia rašytoja aiškiai pavėlavau.
          Ausiet32 po mano filmuku ką tik parašė, kad baigčiau maivytis. Dar vienas patarė geriau man eit gatvių šluot.
          Apsiginklavau o manvisai nerūpi šarvu, bet noras būti talentingai praėjo.
          Einu ruošti namų darbų.





16.

          Elze,
          Lithuanėnamų darbams mums liepė parašyti tekstą apie Vilnių. Skaitėm kažkokios jaunos rašytojos romaną, kuriame, cituoju mokytoją, „vienas iš veikėjų yra Vilnius“. Pagrindinė tos knygos veikėja gyvena Užupyje, galvoja norus užsilipusi ant Stebuklų plytelės ir su savo šunimi lipa ant Gedimino kalno.
          Tai mane labiausiai ir užknisa. Nes visos klasės pirmūnės parašys savo tekstukus apie Gedimino prospektą ir Onos bažnyčią, apie iščiustytus senamiesčio kiemelius, visokių literatų gatveles ir karalių – priskaičiuojant Vytautą – paminklus. Visos aprašys sumautą turistinį Vilnių, egzistuojantį tik feisbuko profilio užsklandėlėse – dažniausiai iš oro baliono ar su Lietuvos vėliavos spalvų širdelėmis.
          Nei ta rašytoja, nei mūsų klasės mergos, nei mokytoja nepažįsta tikrojo Vilniaus. Tokio, kuriame gali gauti į galvą už ne ten mestelėtą žvilgsnį. Su apmyžtomis daugiabučių sienomis ir tapatybės kortelėmis konteinerių dugnuose. Su prasigėrusiais kaimynais, kurie pažada parduoti savo butą už vieną eurą. Ne tik butą, bet ir sielą.
          Langais, pro kuriuos matosi ne raudoni, vakaro saulėje žėrintys stogai, o metimo atstumu pasiekiamos užuolaidos su bukos televizijos laidos blyksniais.
          Su butais, kuriuose girdi ne varpų karilioną, kad ir kas per velnias tai būtų, o nuolat kaukiančias policijos, greitosios ar gaisrinės sirenas, nes viename iš namų kas nors ką nors sumušė ar padegė.
          Pakęsti negaliu, kad visos jos suneš savo tekstukus apie Kudirkos aikštes ir visos gaus dešimtukus. Nes taip reikia rašyti. O aš eilinį kartą gausiu prastą pažymį už nepadarytus namų darbus, nes nenoriu verstis per galvą rašinėdamas tas nesąmones.
O gal imti ir taip parašyti?

          Elze, būtum tu jį regėjusi! Žinau, darausi šališka. Bet kai Šarūnas atsistojo skaityti, beveik mačiau – gerai, gal įsivaizdavau – kaip mokytoja pasigalanda liežuvį smarkiai brūkštelėdama jo galiuku per priekinius dantis ir pasiruošia pulti – už neparašytą tekstą ar už tai, kad išsidirbinėja. Nemeluosiu, aš irgi tikėjausi kažko panašaus.
          Šarūnui nutilus klasėje stojo visiška tyla. Jis net skaitė kaip tikrų tikriausias rašytojas, piktai, ironiškai. Klausantis jo užkaito žandai, nes buvau tarp tų mergaičių, kurios aprašė Sereikiškių parko takelius ir Vilnelėje besiturškiančias antis. Akies krašteliu mačiau, kaip sėdėdama šalia manęs Giedrė užvertė savo sąsiuvinį nebenorėdama rodyti teksto.
          – Puiku, Šarūnai, – mokytoja pagaliau nutraukė tylą. – Originalu ir tikrai gerai parašyta. Tau reikėtų dažniau...
          – O tai parašysit pažymį? – Šarūnas neleido įsijausti.
          – Parašysiu. – Mokytoja jam šyptelėjo, dievaži, flirtavo. Dabar dar labiau jos nemėgstu. – Dešimt. Kas nori būti kitas?
          Visi nuleido galvas. Ypač mergaitės, nenorėjusios būti išjuoktos už savo Vilniaus bažnyčių peizažus. Šarūnas tuo tarpu pasikedeno plunksnas – laimei, kad neturi uodegos, nes grįždamas į galinį suolą būtų ja nuo stalų nušlavęs visų sąsiuvinius. Tarp mūsų šnekant, geriau jis ir toliau dešimtukus gautų taip retai, nes šiandien per pertraukas vis bandė pasirodyti – kaip jam nerūpi ir kaip dešimtukus gautų bet kada užsinorėjęs. Visą dieną girdėjau tik jį.



19.

          Elze, susipažink su naujutėle penkiolikmete!
          Šiandien mano feisbukas lūžta nuo sveikinimų, nors Giedrė vis tiek prikiaulino – įkėlė baisią nuotrauką, suprask, labai juokingą. Iš klasės išvykos pernai pavasarį. Joje žiaumoju dešrelę ir atrodau vienuolikos. Kai ateis jos gimtadienis, ji dar atsiims.
          Šarūnas atsiuntė juokingą žinutę, kad būčiau dar blogesnė nei šiemet.
          O Albinas netgi padovanojo šokolado. Pasijaučiau nepatogiai, nes per jo gimtadienį nieko jam nedaviau.
          Tėvai padovanojo „Samsung Galaxy S5“. Seno ekraną buvau apmaudžiai suskaldžiusi. Žinojau, kad gausiu telefoną, bet vyliausi, kad bus „iPhone’as“. Mano veidas turbūt ištįso, nes mama kiek nekantriai burbtelėjo:
          – Bent apsimesk, kad džiaugiesi.
          – Aš džiaugiuosi, – bandžiau gintis. – Tiesiog visi klasėje turi „iPhone’us“...
          – Perdedi, tikrai ne visi...
          – Vaikaisi oro burbulus, – kažkodėl pasakė tėtis. Norėjau paklausti, ką turi galvoje, bet mama užbėgo už akių.
          – Palauk, kol užaugsi, tada galėsi spręsti.
          Auksinė frazė. Ji visada ištraukiama reikiamu momentu. Pas klasiokes nakvoti negaliu – palauk, kol sueis aštuoniolika. Nuspręsti, kas man geriausia, – palauk, kol sueis aštuoniolika. Aš nesuprantu: ar kai man sueis aštuoniolika, staiga pasidarysiu protinga ir atsakinga? Kai suėjo penkiolika, jokio didelio skirtumo nepajaučiau, laukiau tik dovanų. Ar su aštuoniolika kitaip?
          Mamos, aišku, neklausiu, papriekaištaus, kad atsikalbinėju.
          Sako, tada galėsiu eiti balsuoti, nors to proceso išvis nesuprantu: tėtis daugiau nieko nedaro, tik keikia visus politikus iš eilės. O tada eina jų rinkti. Ir vėl keikia.
          Ir dar sako, kad čia aš nestabili.
          Per pilietinį ugdymą mokėmės apie demokratiją kaip geriausią valdymo formą. Tėtis kažkodėl pridūrė, kad ji „geriausia iš sukurtų“. Bet kai visa klasė sutarė su manimi nesikalbėti, ar čia buvo geriausia? Arba kai visi bėga iš pamokų? Jei pabėga visi, savaime suprantama, kad mokytoja nebaus.
          Net ir suaugusieji žaidžia pagal šitas taisykles.
          Paskui kartoja, kad palaukčiau pilnametystės, lyg per naktį imčiau ir nubusčiau išmokusi mąstyti, nors prieš tai aštuoniolika metų buvau mokoma to nedaryti. Negalima vėluoti į pamokas. Negalima sėdėti ant palangių. Negalima rengtis, kaip nori, būtina nešioti uniformą. Negalima juokauti. Negalima interpretuoti. Nieko negalima.
          Ir jie nori, kad išmokčiau spręsti, kai viską patys draudžia?
          Rašydama tau vėl prisimenu eilėraštį, kurį kasrytą prieš veidrodį deklamuoju vos išėjusi iš dušo. Dabar jau moku taip gerai, kad tikrai nesuklysiu stovėdama scenoje. Kad ir kaip jos bijočiau.

          ... kartą gyveno karalius.
          Jis valdė žvaigždes ir vėjus
          Ir leido įsakymus saulei tekėti ir leistis...

          Tam karaliui buvo daugiau nei aštuoniolika. Jis valdė net dangų, bet vis tiek nebuvo laimingas. Kad ir koks galingas buvo, negalėjo išlaikyti ėriuko pėdos.
          Kai taip kalbu, tėtis paprastai sako, kad „baigčiau filosofuoti“.
          Mama nutraukia paprasčiau: „Nenusišnekėk.“ Lygiai tą patį pasakė ir šiandien, kai kiek pasikarščiavusi burbtelėjau:
          – Vasarą važiuosiu dirbti į Angliją, tada ir nusipirksiu, ką norėsiu...
          – Nenusišnekėk. – Mama nė neketino svarstyti mano minties. – Kol neturėsi aštuoniolikos, važiuosi per mano lavoną.
          Taip, mama mėgsta dramą. Tėtis atrodė labiau susidomėjęs:
          – Ir ką ten veiksi?
          – Bet ką... Indus plausiu, – sumečiau.
          – Gabyt, indai net ir Anglijoj indai.
          Nežinau,ką jis tuo norėjo pasakyt.
          Elze, jaučiuosi nesuprasta.
          Ir vis dar neturiu „iPhone’o“.



22.

          Elze,
          po labai daug laiko šiandien vėl pasikalbėjau su tėčiu. Nors baba taip nesakytų.
          – Sėsk, pakalbam, – kai kuriais vakarais sako baba.
          Prisėdu, pasakau tris žodžius ir pakylu.
          – Čia ne pokalbis, – tada sako.
          – O kas?
          – Jei būtum kalbėjęs daug, bet apie orą, kaip Ponia daro, sakyčiau, kad pliurpalas. Bet tu pasakei tris žodžius. Čia maivymasis.
          – Tai kas tada yra pokalbis?
          – Ne tai.
          – Tai kas? – užsispyręs klausiu.
          – Kai pakalbėsi, suprasi.
          Kartais suprantu. Ir su tėčiu nebuvo pokalbis. Tiesiog mama jį privertė atsisėsti į kėdę priešais ekraną, o man nebebuvo, kaip pabėgti.
          „Tėtis“ yra keista sąvoka. Į Angliją jis išvažiavo, kai man buvo gal septyneri. Kartu išsivežė ir tą žodį su visomis jo prasmėmis. Dabar „tėvas“ man yra pinigus siunčiantis žmogus. Mama sako, kad čia svarbu.
          Kai baba rudenį virtuvėje kalbėjosi su Ponia, jai sakė, kad mama galiausiai turėjo dvi galimybes – arba išsiskirti, arba išvažiuoti paskui.
          – Ji dažnai pasirenka neteisingai, – pridūrė, kai Ponia paklausė, kaip mama apsisprendė.
          Man taip niekada nesakė.
          Nežinojau, kad mama galvojo skirtis. Kita vertus, nesuprantu, koks skyrimosi ir nesiskyrimo skirtumas. Tėvą matau geriausiu atveju du kartus per metus, per Kalėdas ir kartais vasarą. O dabar dėl jo kaltės dar ir mamos netekau.
          Neatsimenu ne tik jo balso. Turbūt net sutikęs gatvėje nepažinčiau.
          Baba, aišku, sakytų, kad perdedu. Kaip Ponia dažnai perdeda.
          Beje, Ponia yra mūsų kaimynė. Baba visiems kaimynams sudėjusi pravardes. Kodėl Ponia yra Ponia, aš nežinau. Koks jos tikras vardas, man niekas irgi nesakė. Niekada ir neklausiau, nes... o koks skirtumas?

Imta iš: Unė Kaunaitė. „Laiškai Elzei“, Alma littera, 2016

Unė Kaunaitė

Unė Kaunaitė (g. 1991 m. balandžio 26 d. Vilniuje) – rašytoja, aktyvi visuomenės veikėja. 2010 m. baigė Vilniaus licėjų. 2010–2014 m. studijavo Šv. Andriaus universitete Škotijoje, kur įgijo psichologijos ir socialinės antropologijos bakalauro laipsnį. 2015–2016 m. studijavo Kembridžo universitete Didžiojoje Britanijoje, kuriame baigė Švietimo studijų magistro studijas.

2011 m. išleido paaugliams skirtą knygą „Sudie, rytojau“(leidykla „Žara“), patekusią į Metų knygos rinkimus (paauglių kategorijoje). 2014 m. pristatė jaunimui ir suaugusiems skirtą knygą „Žmonės iš Alkapės“ (leidykla „Žara“), o 2016-aisiais pasirodė jos knyga paaugliams „Laiškai Elzei“ (leidykla „Alma litera“).