Vaiva Vasiliauskaitė

Pabusk (ištrauka)

Nesąmonių kortos


Galbūt būtent taip, mesdama kelią dėl takelio, kartais aptinki visai netikėtų dalykų.

 Kai stipriai besidaužanti širdis aprimo, o spengimas ausyse nutilo, kai mintys, neaiškios ir susipynusios, buvo beužleidžiančios vietą mėnuliui ir gėlių altanoms, sodo gilumoje mane sustabdė balsas:

 – Ar tu esi naktinis paukštis?

 Nustebusi pakreipiau galvą ir pamačiau, jog žalios gyvatvorės nišoje stovi senovinės lempos apšviestas staliukas, čia sėdi maži dvynukai ir raudonplaukė, prisikišusi prie akių lornetą. Tuo lornetu ji spoksojo tiesiai man į veidą.

 – Gaila, bet aš tik žmogus, – skėstelėjau rankomis.

 – Tai ką tada veiki mūsų sodo dalyje? – mergina nepatenkinta nuleido nuo akių lornetą. – Ji rezervuota išskirtinai mums ir naktiniams paukščiams, visa kita tegu lieka savo vietose.

 Baltapūkiai dvynukai, lyg jai pritardami, didelėmis klausiamomis akimis spitrijosi į mane.

 – Atleiskit, susijaudinau, kažkur nuklydau ir visai susipainiojau, – pasakiau, numodama ranka. – Tas mano išsiblaškymas...

 Primerkusi kiek įkypas mėlynas akis, mergina mane tyrinėjo žvilgsniu, ir vėl – pro lornetą. Tuomet žvilgtelėjo į ant stalelio išdėliotas kortas, ir jos rankos lengvai trūktelėjo, lyg prilietusios spyglį.

 – Ak. Tu esi viena iš.

 – Ar ji – vaiduoklis? – paklausė vienas dvynių, pagyvėjęs, o jo brolio žvilgsnis prisipildė žėrinčios nuostabos ir pasigėrėjimo.

 – Ne, aš žmogus, – pakartojau, nenorėdama suteikti daugiau nepateisinamų vilčių.

 – Tačiau sklido gandai, kad jūs esate vaiduokliai, – tarė mergina, tarsi kaltindama dėl tų gandų mane. – Nes atkeliavote iš Ponios Mozi Vaiduoklių Sodo.

 Tikrai? Kažkada Filipas lygtai sakė, jog taip mus ir pristatė – kaip vaiduoklius. Bet iš tiesų, aš žinojau tiek mažai, kad visos galimybės atrodė vienodai įmanomos ar neįmanomos.

 – Ar šios kortos pranašauja ateitį? – nukreipiau temą, palenkdama galvą truputį arčiau trijulės, kad apžiūrėčiau priešais raudonplaukę išdėliotas kortas, išmargintas makabriškais, bet smagiais paveikslėliais su sijonus pasikėlusiomis karalienėmis ir karaliais-šunimis.

 – Jos pranašauja nesąmones, – tarė mergina, pati pasižiūrėjusi į kortas. Ji pasakė tai tokiu balsu, jog turėjai pasijusti blogai, kad iki šiol to nežinojai (aš nepasijutau). – Bet... Ar tave domina nesąmonės?

 – Mmmm... buvau išauklėta jų nemėgti, – prisipažinau. – Bet pastaruoju metu viską tenka permąstyti iš naujo.

 Dvynukai susižvalgė.

 – O gal tu norėtum pyragaičio? – mandagiai pasiūlė abudu. – Mūsiškiai su razinomis, jeigu mėgsti.

 Mergina pasirėmė ranka smakrą ir kilstelėjo laisvą delną, rodydama tuščią vietą.

 – Nagi prisėsk. Tačiau prisimink, jog nerviniai priepuoliai nėra pateisinama priežastis įsibrauti į kitų žmonių privačią teritoriją.

 Aš atsistūmiau kėdutę ir prisijungiau prie trijulės gyvatvorės nišoje. Tik tuomet, kai atsisėdau ir galėjau žiūrėti merginai tiesiai į veidą, pradėjau suprasti, jog jos bruožai, nors ir stipriai patobulinti blizgaus juodo akių pieštuko, man neįtikėtinai pažįstami. Bet ne realybėje aš buvau ją mačiusi, kaip daugelį čionykščių veikėjų, veikiau jau, ji priminė kažką kitą. Turėjo nepaprastai išdidų, smulkų veidelį, gal dėl taisyklingų formų, bet tikriausiai – dėl siaurokų gudrių akių. Jos lūpos buvo nubrėžtos trumpa, negailestinga linija, plonos ir atšiaurios. Pro nusitrynusį pudros sluoksnį buvo matyti strazdanos, o smulkiomis garbanomis besisukantys plaukai – sukelti į tvarkingą, sukaustytą kuodą viršugalvyje.

 Iš pradžių man niekaip nesisekė nusakyti panašumo, kad ir kokio akivaizdaus – čia kai pamiršti žodį „Alisa“, bet prisiminimuose ieškai prasidedančio L raide. Paskui staiga supratau ir man buvo keista, jog iškart nesusigaudžiau. Ji atrodė kaip Markas. Tik smulkesnė ir liesesnė moteriška versija.

 – Mano vardas Alisa, – tariau, pagaliau nukreipusi žvilgsnį.

 – Selena, – tarė mergina, grakščiai maišydama kortas. – Vyrai, prisistatykit.

  – Aš Ernielis, – tarė vienas.

– Aš – Arnielis, – tarė kitas.

 Abu nemirksėdami žiūrėjo į mane, lyg tikėdamiesi reakcijos.

 – Jei man rūpėtų, pasakyčiau, jog meluoti yra nemandagu, – tarstelėjo Selena, nepatraukdama akių nuo kortų kaladės. – Kaip gaila, kad man nerūpi.

 Dvyniai suktai išsišiepė, bet čia pat prikando lūputes ir veideliai vėl įgavo nekaltą išraišką. Šyptelėjau ir aš.
– Tai dabar jau prisimenat, kur kamuolys? – staiga paklausė Selena dvynių.

 – Taip, jis Ungurių duburyje, – tarė vienas iš dvynių, prisistatęs Ernieliu ir, matyt, turėjęs būti Arnieliu. – Ernielis jį ten numetė, kad nuo manęs paslėptų.

 – Visai ne, – atšovė kitas. – Ne aš. Baik visuomet mane apjuodinėti, paršeli.

 – Nejaugi rūmuose nepakanka kamuolių, kad taip jo ieškot? – paklausiau, stebėdama jų ginčą.

 Selena trumpam kilstelėjo akis nuo kortų į dvynius, kai šie sutartinai purtė galveles.

 – Šitas kamuolys iš tiesų yra už blogus darbus Jūrų Vienuolės senovėje užkeiktas princas, – paaiškino vienas dvynukų.

 – Visai ne Jūrų Vienuolės, – paprieštaravo kitas, – O Poseidono. Ir už bausmę jis tapo paspirtuku. Tai, kai tave visi spardo, – jis rimtai atsiduso. – Bet mums jo gaila, nes jis jau nebetoks baisus blogietis kaip anksčiau ir mes mėginame jį apsaugoti, kad kiti su juo nežaistų. Ir užtai jis mus labai mėgsta ir garbiniuoja.
Išgirdusi tai Selena subtiliai prunkštelėjo (aš svarsčiau, ar gerai supratau, ką reiškia garbiniuoja).

 – Na jau, na jau, – tarė ji. – Matyt dėl to visada ir dingsta, a?

 – Jis mus mėgta! Mes taip gražiai jį rengiam! – įsižeidę prieštaravo dvyniai. – Ir prausiam! Ir duodam vyšnių pyrago! Ir nešamės į arbatėles!

 Išsišiepiau plačiau, o tada Selena, jau išdėliojusi ant stalo priešais save kortas, paliepė išsirinkti tris. Ilgais pirštais dailiai pasirėmusi smakrą bei suraukusi plonai išpešiotus antakius, ji stebėjo, kaip mėginu apsispręsti. Dvyniai, pagauti smalsumo, net atsiklaupė ant kėdžių ir palinko į priekį, kad pamatytų, ką ištrauksiu.

 Pirmoji korta vaizdavo juokdarį, jojantį ant meškos. Kita korta vaizdavo gyvatę ir erelį, besipešančius dėl puodelio arbatos. O trečiojoje pati giltinė, susikibusi už parankių su įraudusia blondine, šoko pašėlusį danse macabre. Aš klausiamai pažvelgiau į panelę Seleną, kuri vis dar suraukusi antakius stebėjo tris spalvomis besijuokiančias kortas.

 – O ne, ji mirs, – liūdnai tarė Arnielis.

 – Ją nunuodys gyvatės nuodais mėlynių arbatos puodelyje, – išgąstingai išplėtęs akis sušnabždėjo jo brolis ir prispaudė prie skruostukų delnus.

 Prie jo palinkęs Arnielis dar tyliau sušnabždėjo:

 – Tai padarys tas didelis plaukuotas vyras.

Na ką, – galvojau, bet Selena ramiai tarė:

 – Mažiai, jei nenutilsit, skirsiu jums baisiausią bausmę Baisybę.

 Dvynukai nutilo. O Selena paėmė pirmąją mano ištrauktą kortą su juokdariu ir meška.

 – Pirmoji nesąmonė, – reikšmingai tarė ji, dar stipriau suraukdama antakius ir vis ugningiau žvelgdama į kortą, – Yra tavo praeityje. Tavo praeityje visi daiktai ir gyvi padarai pavadinti ne tais vardais! Viskas sumaišyta. Arbatinukas tau tas pat, kas keptuvė, o varna tas pat, kas rašomasis stalas, – ji dėbtelėjo į mane taip, kaip pro akinių viršų kartais pasižiūri piktos mokytojos. – Labai neapdairu iš tavo pusės.

 Viskas sumaišyta... arbatinukas... rašomasis stalas... Na, tai iš tiesų priminė nesąmonę. Aš pritariamai linktelėjau galva.

 Selena paėmė antrą kortą.

 – Antroji nesąmonė yra dabartyje, – tarė. – Tavo gyvenimo meilė šiuo metu yra nepavydėtinoje padėtyje ir, sakydama nepavydėtinoje, aš turiu omenyje, kad jis tikriausiai įstrigęs krūme.

 Situacija gerėjo. Mano gyvenimas aiškėjo. Tunelio gale beveik spindėjo šviesa.

 Aš atsigėriau iš svetimo puodelio arbatos ir pastūmiau jai paskutinę kortą. Žvelgiau į ją lydima šalto mįslingo šiurpulio po oda, nes mirtis – Stebuklų Šalis ar ne, nesąmonė ar gryna teisybė – neatrodė įprastas ženklas. Tad lyg užhipnotizuota troškau išgirsti, kas bus pasakyta.

Ji pažvelgė į mane.

– Paskutinė nesąmonė yra ateityje, – ji prisimerkė. – Tai – tu. Didžiausia iš visų nesąmonių! Nė pradžios, nė galo. Nė juoda, nė balta. Nė viena pasaulio korta negalėtų pasakyti tavo ateities, niekur nėra tavo likimo. Mestasi čia, keverzota ten... Ir pati nebežino, kas bus pakėlus mago skrybėlę, – pamparam, – padariusi gilią pauzę ji demonstratyviai gūžtelėjo pečiais ir padėjo kortą. – Deja, deja.

Aš išleidau ilgą sulaikyto oro gūsį ir atsilošiau savo kėdėje. Kai įtampa ir šioks toks nusivylimas dėl paskutinės kortos „reikšmės“ praėjo, galiausiai paklausiau:

– O šitos nesąmonės... iš tiesų ką nors reiškia?

– Iš kur man žinot? – skėstelėjo rankomis Selena. – Jos visąlaik sako viską kitaip, nei paskutinįkart ir kartais tai būna tiesa visai kitam žmogui, o kartais visai netiesa nuo pat pradžių. Štai vieną kartą dvyniai buvo pametę savo auklę ir kortos pasakė, jog ji mirusi kaip kelmas, ir ji iš tiesų buvo mirusi nuo senyvo amžiaus. Kitąkart jie vėl pametė auklę ir kortos pasakė, kad ji pabėgo su kepėju, tačiau iš tiesų vargšelė, suvalgius ne tą pyragaitį, sumažėjo iki antpirščio dydžio ir niekaip neįstengė prisišaukti pagalbos. Geriau nė neprašyk manęs paaiškinimų! Nesąmonės visada bus nesąmonės.

 – Nesąmonė, nesąmonė, – linksmai pakartojo dvyniai. – Ungurio šūdas.

– Gausit į kailį, – suniurzgė Selena.

– Ungurio šūdas, ungurio šūdas, – patenkinti dėmesiu toliau erzinosi dvyniai. – Selena, kodėl tu čiupinėji ungurio šūdą?

 Vienu staigiu, didingu judesiu, Selena atsistojo, pasirodydama nemenku ūgiu, o jos juoda suknia net sušnypštė iš piktumo, palei pat žemę vazgėdama klostėmis. Dvyniai, sukvykę iš džiaugsmo ir baimės, taip pat stryktelėjo ant kojų ir šoko bėgti sodan. Selena pastūmė į šalį stalą ir su antgamtišku vikrumu puolė juos vytis – netrukus visi trys dingo kaip į vandenį tarp ringės formos tujų. Na ką gi. Sėdėjau prie stalelio su išsklaidytomis kortomis ir nesuvalgytais pyragaičiais ir geras porą minučių laukiau jų sugrįžtant. Tuomet, atidžiai apsidairiusi, ar tikrai nieko nėra, vogčiomis pasiėmiau tris „savo“ kortas. Visa kita palikusi kaip buvo, susikaupiau ir įtikinau save, jog metas grįžti atgal.


Imta iš: Vaiva Vasiliauskaitė. „Pabusk“, Tyto alba, 2015

Vaiva Vasiliauskaitė

Aš esu Vaiva, sapnuotoja. Išties, kiek dalykų mano galvoje tikri, o kiek jų atėję iš sapnų ir pasakų? Kai viskas nebegali sutilpti galvoje, aš rašau. Ant popieriaus gula karaliai ir karalienės, ir auga obelų sodai, ir keroja vienadienės gėlės. Mano pirmoji knyga – „Pabusk“ (leidykla „Tyto alba“, 2015 m.), kurioje gyvenau dar nuo vaikystės. Dabar, jau beveik dvidešimties, stengiuosi pabaigti pradėtą istoriją. Aš tikiu, jog rašytojo darbas – sukurti gyvenimą ir jį nugyventi, o tai, kas aprašyta mano istorijose, yra tikra, net jei tai – pasakos.