Gaja Guna Eklė

Brolis, kurio nereikėjo (ištrauka)

– Mama, paskaitysi man? – meilinosi Gvidas, kad pasirodytų, koks geras ir žavus gali būti.
– Žinoma, – šyptelėjo ši įeidama į miegoti besiruošiančio sūnaus kambarį. – Ko norėtum pasiklausyti? „Hario Poterio“ ar ko nors kito?
– Ko nors kito.
– „Pepės Ilgakojinės“? „Trolių Mumių“? Haufo pasakų? – eidama palei knygų lentyną siūlė mama. –O gal „Brolių Liūtaširdžių“? Labai gera knyga.
– Skamba neįdomiai.
– Na, taip, matyt, esi dar nepriaugęs iki šios knygos. Tai gal Anderseno pasakas? – gudravo mama.
– Ne, geriau tą aną.
– „Pepę...“, – mama apsimetė nesupratusi.
– Ne, tą apie liūtus.
– „Brolius Liūtaširdžius“ gal po metų kitų pats perskaitysi...
– Ne, skaityk dabar! – spyrėsi Gvidas.
Ar žinai, kiek trunka per skaityti dviejų šimtų puslapių knygą tyliai? Kelias valandas. O garsiai – dar ilgiau.
Bet buvo savaitgalis ir mama skaitė nesustodama, nors paprastai nugindavo sūnų miegoti dar prieš dešimtą. Skaitė tol, kol prašė Gvidas, o jis, kad ir kaip lipo akys, norėjo išgirsti visą istoriją. Ir pasirodyti ištvermingas. Kad mama juo didžiuotųsi.
Vidurnaktį, kai knyga jau ėjo į pabaigą, Gvidas alpėjo iš miego, bet įtempęs paskutines jėgas vis tiek klausėsi. Juk jis irgi visada svajojo apie tokią draugystę ir tokį brolį. Norėjo kuo nors beatodairiškai pasitikėti, norėjo tokio, kuriam galėtų pasakyti viską viską ir būti suprastas, norėjo brolio, su kuriuo niekada nereikėtų skirtis. Galėtų įveikti visus pasaulio niekšus ir pabaisas. Ir dar mėgtų tuos pačius kompiuterinius žaidimus.
– Mama, kaip gera su tavimi, – nustūmęs į šalį mintis apie brolį ištarė Gvidas.
Jis turi puikią mamą ir puikų tėtį, tad ko daugiau bereikia?
– Man irgi, – paglostė jam skruostą mama.
– Tai kam tu nori tą Tomą parsivesti? Ar tau manęs negana?
– Kvailiuk, aš tave labai myliu.
– Neatsakei į mano klausimą, – susiraukė Gvidas.
– Na, ko tu toks pikčiurna? Niekas tavęs neketina niekuo pakeisti. Mes su tėčiu tiesiog norime didesnės šeimos, kad visiems būtų geriau. Juk ir pats nuolat kartojai, kad nori brolio.
– Aišku, kad noriu. Bet tikro, o ne kažkokio... – nebaigė minties Gvidas. Neišdrįso.
– O kas yra tikras?
– Kurio tėvai būtumėt jūs, – po minutėlės išmąstė jis.
– Mes ir būsime Tomo tėvai, o tu – brolis.
– Ne. Jo kraujas ne toks, – prisiminė kažkur nugirstus žodžius.
– Negi tai svarbu?
– Tai aišku! – karščiavosi jis. – Tai aišku!
– Kodėl? – vis ramiau ir šilčiau klausė mama.
– Nes... nes... na, taip turi būti.
– Bet kodėl? Kodėl negali būti kitaip?
– Nežinau, – pasidavė Gvidas.
Nors puikiai žinojo. Žinojo, kad gali būti visaip, bet labai troško, kad būtų, kaip nori jis pats.
– Sūneli, kartais pačiais artimiausiais žmonėmis gyvenime tampa tie, su kuriais iki pažinties neturėjai nieko bendra. Jei būčiau mąsčiusi, kaip tu dabar, vis dar gyvenčiau su seneliais, nepažinočiau tavo tėčio, o tavęs apskritai nebūtų. Įsivaizduoji?
– Būtų baisu, – rimtai tarė Gvidas.
– Tai kodėl nenori susipažinti su Tomu? Gal taptumėte geriausiais draugais? Negi neverta pamėginti?
– Nemanau, – atsiduso Gvidas. Mama kalbėjo įtikinamai, bet jis nenorėjo ir nedrįso pasiduoti.
– O gal? Susitikime visi bent kartelį. Ar galėtum tai padaryti dėl manęs ir tėčio?
Kad ir kaip troško atsisakyti, nepajėgė. Mama atrodė ne tik pavargusi, bet ir liūdna. Kad ir pyko, Gvidas nenorėjo jos skaudinti. Be to, vien pykčiu nieko nepasieksi, reikia būti gudresniam.
– Na, gerai...
Mama paglostė jam galvą ir apkamšė.
– Kada nors... – dėl visa ko pridėjo Gvidas.
– Labanakt, niurgzly, – gesindama šviesą palinkėjo mama.
Bet Gvidas jau miegojo. Juk buvo gerokai po vidurnakčio. Sapnavo košmarą apie Nangijalą. Ten jis buvo vienas.

Imta iš: Gaja Guna Eklė. „Brolis, kurio nereikėjo“, Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2016

Gaja Guna Eklė

1989 m. vasarį pradėjau garsiai rėkti. Kai nustojau, o tai truko gana ilgai, lankiau mokyklą, baigiau universitetą, pradėjau dirbti, laimei, darbą, kuriam jaučiu aistrą. Rodos, nieko ypatingo, serijinė gamyba, bet kiekvienas išeina iš to bent šiek tiek kitoks. Visa esmė slypi smulkmenose, kurių į jokį CV neįrašysi, bet jos užpildo visus plyšius ir kuria pilnatvę. Ir būtent apie jas sunkiausia ką nors pasakyti.
Todėl įdomiausia skaityti ne gyvenimo skaičiukus, diplomus ir pažymėjimus, nuveiktų darbų sąrašus, o kūrybą. Ten dažniausiai ir esti tų smulkmenų – nebūtinai apie autorių, bet apie gyvenimą tikrai.