Ignė Zarambaitė

Elzė ir senojo dvaro paslaptis (ištrauka)

Paslaptingas tunelis


Dviem žingsniais peršokusi laiptų pakopas, Elzė nuskuodė parko link. Ji norėjo įsikabaroti į medį ir kyboti žemyn galva tol, kol iš jos išbyrės visos blogos mintys. Ji taip pyko ant Laimos, kad pamelavo, pyko ant Vlado, kad šaukė, ir ant mamos, kad netikėjo! Ir ant savo pykčio pyko, nes dėl jo buvo taip negera.
Tačiau netrukus prasivėrė laukujės dvaro durys, pasigirdo balsai. Elzei nesinorėjo, kad kas nors ją pastebėtų, ir ji įsmuko į rūsį, kur andai nuo jos slėpėsi Bonifacijus. Čia jos niekas neieškos. Pro durų plyšį skverbėsi besileidžiančios saulės spinduliai.
Elzė nulipo stačiais laiptais į tirštą tamsą. Tvoskė pūvančia mediena ir pelėsiu. Jai pasidarė šiek tiek baugu; ji priklaupė ir susigūžė.
Po kelių akimirkų akys priprato prie tamsos. Ant grindų mėtėsi nubyrėjusių plytų gabalai bei medgaliai. Priešais save, galinėje rūsio sienoje, Elzė išvydo arką ir durų kontūrus. Stengdamasi niekur neužkliūti, priėjo arčiau. Virš aukštų siaurų durų vos ne vos galėjai įžiūrėti ženklą. Gal kitu atveju jis ir nebūtų kritęs į akis, tačiau šį ženklą Elzė jau buvo mačiusi, tai buvo apskritimas su tašku viduryje, o aplink apskritimą – brūkšniai, primenantys spindulius. Elzė akimirką stovėjo nustėrusi, o atitokusi truktelėjo duris, bet jos buvo užrakintos. Tada sugriebė raktą, vis dar kabantį ant kaklo. Reikia žibintuvėlio, dingtelėjo jai.
Elzė atsigręžė eiti ir pastebėjo dvi spindinčias akis, stebeilijančias į ją iš pasalų. Širdis akimirką sustingo, tačiau tuomet tamsoje pasislėpęs padaras nekaltai sukniaukė.
– Tu mirtinai mane išgąsdinai, – sumurmėjo Elzė.

Negirdimai įslinkusi į namus pro galinį kiemą, virtuvėje ji susirado nediduką žibintuvėlį ir vėl ištykino laukan. Girdėjo pono Vlado balsą svetainėje. Rodės, jis kalbėjo telefonu ir nesmagiai kažkam aiškinosi. Tikriausiai dėl paskendusių popierių.
Bonifacijus luktelėjo lauke, o paskiau vėl nuturseno paskui Elzę į rūsį.
Saulę prarijo tolumoje vešinti gūdi giria, danguje pasirodė blyškus mėnulis. Rūsys prisipildė tamsos; nebesimatė, kur veda laiptai, atrodė, kad apačioje žioji bedugnė. Elzė įjungė žibintuvėlį ir priėjo prie aukštų siaurų durų. Bonifacijus prisėdo kampe, ir jei ne spindinčios juodulio akys, nebūtum galėjęs jo įžiūrėti. Jis įdėmiai spoksojo į savo draugę, blankiai apšviestą žibintuvėlio. Ji nusiėmė nuo kaklo raktą ir įkišo į spyną. Raktas tiko. Tada palengva pasuko jį, ir spyna dusliai spragtelėjo. Širdis smarkiai virpėjo. Niekad nežinai, kas tavęs laukia už uždarų durų. Juolab kad tik pravėrus duris, Bonifacijus visas pasišiaušė, sušnypštė ir vos ne kūlversčiais išdūmė lauk.
Ji pašvietė priešais save. Tai buvo drėgna, siaura patalpa skliautinėm lubom. Kai įėjo vidun, durys pačios užsidarė. Drebančios kojos, skatinamos begalinio smalsumo, žengė pirmyn. Vieną žingsnį, du, tris. Patalpa vis tįso ir tįso į tolį, kol galiausiai Elzė suprato – čia tunelis.
Kuo toliau ėjo, tuo darėsi neramiau. Bet sustoti taip pat nesinorėjo, knietėjo sužinoti, kur tunelis nuves. Staiga toptelėjo baisi mintis: kas būtų, jei lubos įgriūtų? Niekas jos nerastų. Nei mama, nei ponas Vladas nežino, kur ji. Elzė nusipurtė, gal nuo vėsos, o gal bandydama nuvyti netikusias mintis.
Žingsniai einant drėgnu grindiniu skleidė duslų traškesį. Buvo girdėti tik jis ir nedrąsus, gilus Elzės kvėpavimas. Netrukus ji priėjo mūrinę sieną. Prie jos buvo pritvirtintos surūdijusios kopėtėlės, palubėje matėsi stačiakampis liukas. Įsitikinusi, kad kopėtėlės laiko tvirtai, Elzė ėmė pamažu kopti aukštyn. Pasiekusi liuką, pabandė jį pastumti, tačiau šis nė nekrustelėjo. Apsidairė, ar nėra spynos. Nėra. Dar kartą stumtelėjo. Liukas vos vos kilstelėjo. Taip ji vargo keletą minučių, kol galiausiai įsirėmė petimi, sukando dantis ir iš visų jėgų stumtelėjo liuką į viršų. Liukas atsidarė, į veidą plūstelėjo nakties vėsa, juodžemio ir žolės kvapas.
Elzė išsikabarojo lauk ir suprato stovinti pievoje. Šiek tiek tolėliau kūpsojo medinė troba šiaudiniu stogu. Keliuose languose švietė blausi švieselė. Ji įsidėjo žibintuvėlį kišenėn. Atsigręžusi kitapus išvydo dvarą. Oho, kaip toli nusigavo! Tik mėnesienoje dvaras atrodė kažkaip kitaip. O ir tos trobos anksčiau nebuvo mačiusi. Kaip puiku, kad atrado šį tunelį! Kol kas niekam apie tai neprasitars. Tai bus jos ir dvaro paslaptis.
Pamindžikavusi vietoje, Elzė nutarė paslampinėti aplink trobą. Ji priėjo prie vieno lango ir pažvelgė vidun. Prie ilgo stalo sėdėjo gausi šeimyna: augalotas vyriškis vešlia barzda, moteriškė su skepetaite ant galvos, trys panašaus amžiaus berniukai ir trys mergaitės, viena jų beveik suaugusi. Ant stalo stovėjo žibalinė lempa, o jos šviesa blankiai apšvietė dubenėlius, tvarkingai išrikiuotus ant baltos staltiesės. Vyriškis paėmė duonos kepalą ir padalino kiekvienam paeiliui po lygiai. Tada visi palinko valgyti. Vieną akimirką Elzei pasirodė, kad vyriškis dėbtelėjo į langą, kur ji stovėjo. Elzė pabūgo, kad kas nors ją nutvers šniukštinėjančią, ir atsitraukė atokiau. Tik tada pastebėjo, kad troba lygiai tokia, kokia nutapyta paveiksle. Kaip įdomu! Ta prie stalo sėdinti moteriškė taip pat panaši į aną, nešančią džiauti skalbinius. Ji pajuto, kad visa tirta. Nosis buvo įraudusi, o rankos sustirusios. Metas grįžti.
Parėjus prie liuko žvilgsnis vėl nukrypo į dvarą. Jis atrodė taip toli. Gerokai toliau, nei ji keliavo rūsiu. O ir eiti pamiške tamsoje jai nepasirodė saugiau, nei grįžti tuneliu. Ji atsargiai nulipo kopėtėlėmis, o tada sparčiau, negu ėjo į priekį, paržirgliojo iki paženklintų durų. Jos buvo užsitrenkusios iš vidaus. Elzė išsitraukė raktą ir pastebėjo, kaip virpa rankos. Kai durys atsilapojo, ji tekina išdūmė iš rūsio. Už nugaros spragtelėjo spyna.
Elzė pati nesuprato, ko išsigando, tačiau kai pribėgo paradines dvaro duris, širdis beveik lipo iš krūtinės.

*

Koridoriuje pasitiko mama.
− Meilute, kurgi buvai? Aš taip jaudinausi! – prabilo ji. – Tu visa sušalusi, gal išgeriam arbatos?
Ir jiedvi valandėlę gėrė karštą pipirmėčių arbatą. Nesikalbėjo nei apie ekonomę, nei apie pono Vlado popierius. Nekalbėjo ir apie tunelį. Tačiau Elzė nenustojo apie jį galvoti.
Grįžusi į savo kambarį, patogiai įsitaisė lovoje ir pašnibždomis papasakojo meškinui Teodorui šiandienos nuotykius. Kam jau kam, o jam galėjai patikėti paslaptis. Todėl Elzė dažnai su juo kalbėdavosi apie tokius dalykus, kurių niekam kitam neprasitardavo. Teodoras gulėjo aukštielninkas ir žvelgė į lubas. Jam, matyt, buvo lengviau viską įsivaizduoti stebeilijant į vieną tašką. Jis atrodė ramus ir atsipalaidavęs. Gal dėl to, kad daugiau nebepyko ant Elzės.
Naktį prapliupo lietus. Lašai taip stipriai trankėsi į stogą, kad mergaitė krūptelėjo ir pabudo. Galvoje vis dar plaikstėsi sapno likučiai, o vokai buvo tokie sunkūs, kad nevaldomai smuko ant akių. Elzė apsivertė lovoje ir iki nosies užsitempė antklodę, tačiau tuomet pastebėjo mažytį šviečiantį taškelį sienoje.
Ji įtariai žiūrėjo į tą švieselę nesiryždama keltis. Galiausiai suprato, kad neužmigs, kol nepažiūrės, iš kur ši atsirado. Išlipo iš lovos ir svyruodama nutipeno iki tos sienos. Švieselė sklido iš trobos langelio paveiksle. Perbėgo šiurpuliukas. Elzė apsisukusi nuskuodė atgal į lovą ir užsikasė po patalais.
Kai išdrįso vėl žvilgtelti, jokios švieselės kambaryje nebebuvo.


Imta iš: Ignė Zarambaitė. „Elzė ir senojo dvaro paslaptis“, Nieko rimto, 2017

Ignė Zarambaitė

Ignė Zarambaitė – vaikų rašytoja, bibliotekininkė. Vilniaus universitete studijavo vadybą ir verslo administravimą, vėliau grįžo į gimtąjį miestą – Šilutę, kur dabar gyvena, dirba, kuria. Į literatūrą įžengė 2015 m., kai antrajame Nacionaliniame vaikų literatūros konkurse su pasaka „Emilio laiškas“ laimėjo geriausio metų debiuto nominaciją. 2016 m. pasirodė antroji autorės knyga „Skudurinukė“ (abi išleido labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“), o 2017 m. trečioji – „Elzė ir senojo dvaro paslaptis“ (leidykla „Nieko rimto“).