Kotryna Zylė

Milžinas mažylis (ištrauka)

Vandens kamuolys

Nelabai mėgstu griausmingas ir žaibuotas audras. Tokie pikti lietūs dažniausiai užklumpa karštų vasarų naktimis, kai žemę alinusi saulė iškeliauja ilsėtis. Dangus apsitraukia storu debesų maišu ir aštrios ugninės stygos ima pjaustyti tamsą. Žaibai man primena švytinčias virves, trumpoms akimirkoms pririšančias dangų prie žemės. Jei nebūtų taip baugu ir švytėjimas truktų ilgiau, atrodo, tikrai išbandyčiau šiuos laiptus į dangų. Kita vertus, esu matęs medžių, į kuriuos trenkė žaibas, todėl suprantu, kad toks keliavimo būdas galėtų baigtis liūdnokai.
Būtent tokia bauginanti audra nugrumėjo vieną naktį, kai jau buvau vos už kelių žingsnių nuo dar niekad nematytos jūros platybės. Ilsėdamasis po visos dienos kelionės, įveiktos kepinant negailestingai saulei, pastebėjau, kad vakarėjantį dangų traukia pilkas griausmingas užklotas. Virš galvos dar švietėsi lopinėlis giedros, bet už nugaros jau girdėjau pažeme besiritinėjantį griausmą. Įtariau, kad tuoj tuoj prasidės tikras šėlsmas, tad susiradau iškerojusį brūzgyną ir įsirangiau po tankiu smulkių lapelių stogu. Aukštų plačialapių vengiau, kad neprarasčiau pastogės, medį perskrodus ugniniam dangaus kirviui.
Taip patogiai įsitaisiau, kad jau snūduriavau, kai virš mano galvos pradėjo papsėti dideli lašai. Prasimerkęs pro tankų brūzgyną mačiau akinančias žaibų gijas. Griaustinis dundėjo taip smarkiai, kad net žemė drebėjo. Miegoti tapo nebeįmanoma. Aplinkui siautėjanti audra nedavė ramybės, tad sunkiais limpančiais vokais stebėjau nakties pasirodymą.
Pylė kaip iš kibiro. Plonos vandens srovelės po mano pėdomis ir pasturgaliu netruko susijungti į vientisą vandens balą ir aš tiesiog mirkau joje. Nepatogiai muistydamasis šlapiame guolyje, netikėtai pro šakelių pynę pastebėjau atviroje pievoje vaikštinėjant aukštą, liauną vyrą, vis nutvieskiamą žaibų pašvaisčių. Jo plaukai rodėsi žili, veidą dengė ilga tanki barzda.
Staiga netekau amo pamatęs, kaip į jį trenkia žaibas. Krūptelėjęs šokau į pagalbą. Įnirtingai
braudamasis lauk pro susivijusius krūmokšnius, išvydau, kad žmogysta toliau sau vaikštinėja, nė nestabtelėjęs nuo ką tik skėlusio žaibo. Sustingau negalėdamas patikėti savo akimis. Taip man bežiopsant, į keistąjį padarą vėl driokstelėjo ugnies stulpas. Šis smūgis jo ir vėl nė kiek nesujaudino.
Nustojau brautis lauk. Po to, ką išvydau, smulkiais lapeliais aplipusi raizgynė man ėmė rodytis puikia slėptuve nuo gąsdinančio žilabarzdžio. Neįsivaizdavau, kokių galių reikia turėti, kad būtum nepakertamas tokios galingos jėgos kaip žaibas...
Likusią naktį pratupėjau nekrustelėdamas ir išplėstomis akimis stebėjau pievoje ratus sukantį barzdylą. Dangus maišėsi su žeme. Lietus, iš pradžių kritęs lašais, vėliau susipynė į plonus botagus, plakančius kur papuola, o galiausiai susiliejo į akliną vandens sieną, su trenksmu kapojančią žaibais nutviekstą naktį. Akis sudėjau tik paryčiais, kai audra ėmė rimti. Žinojau, kad tuoj užtekėsianti saulė netruks išdžiovinti viską, ko dar nenurijo ištroškusi žemė.
Nubudęs pasijutau kaip pirtyje. Oras, pritvinkęs drėgmės ir karščio, lyg vatos gumulai kimšosi mano plačiašnervėje nosyje. Vangiai kilau ir pro siaurus užmiegotų akių plyšelius žvelgiau į sukrutusį mišką. Išsivadavęs iš raizgaus naktinio guolio, sukausi link pievos ir net riktelėjau, atsitrenkęs į tą patį, naktį matytą senį.
– Šššš... – sušnypštė jis, pridėjęs pirštą prie siauro burnos plyšelio. – Triukšmo pakako naktį, nebedrumsk ramybės rėkavimais, – subarė.
Nebylomis linktelėjau ir prikandęs lūpą nužvelgiau žmogystą nuo galvos iki kojų. Žilų plaukų sruogomis žliaugė vanduo. Iš pradžių pamaniau, kad nepažįstamasis vis dar neišdžiūvęs, bet staiga supratau, kad šlapias tik jis – aš, žemė ir visi augalėliai aplink buvo sausiausiai nupūsti šilto vėjo. Dar sekundėlę patyrinėjau senį ir net žioptelėjau supratęs, kad vanduo tiesiog veržiasi jam iš galvos ir smakro odos, lėtai varva sruogomis, o pasiekęs žemę mažais upeliukais raizgo voratinklį aplinkui mus abu.
– Kas tu? – sušnabždėjau, nebeslėpdamas nuostabos.
– Aš – Upinis, – kreivai šyptelėjo nepažįstamasis, tiesdamas man ranką.
Būtybė buvo daug didesnė nei žmogus, bet kiek žemesnė ir smulkesnė nei aš, tad nesunkiai galėjome paspausti vienas kitam delnus.
– Aš Kernius, – prisistačiau, glemždamas jo šaltą ir drėgną plaštaką, – vakar naktį mačiau, kaip į jus porą sykių trenkė žaibas... – sumurmėjau, nuleisdamas akis.
Žilagalvis nusišypsojo, ir vanduo stipriau trykštelėjo iš jo smakro ir viršugalvio.
– Bežaisdamas su vandeniu, prisišaukiu ir žaibų. Man tie pakutenimai – nė motais, – sukikeno.
Mandagiai nusišypsojau ir aš, bet atsidusęs žingtelėjau atbulom, kad nebereikėtų tęsti pokalbio su šiuo gąsdinančiu vyru.
– Laiku pabudai, parodysiu tau pokštą. – Lyg perpratęs mano ketinimą sprukti, sugergždė Upinis ir pasisukęs ėmė žingsniuoti, už savęs palikdamas vikrių vandens srovelių gijas.
Bijojau nesekti, tad patraukiau iš paskos. Vos už kelių žingsnių žilagalvis sustojo ir riktelėjo, pasisukęs į šalia tyvuliuojantį ežerą:
– Valdonai, brolau!
Pamačiau, kaip iš vandens išbrenda kitas kiaurai šlapias barzdyla.
– Atvedžiau mums žiūrovą! Keliam! – vėl riktelėjo senis, ir aš susitingęs stebėjau, kaip abu broliai iškelia rankas, ežero vanduo ima kunkuliuoti ir tuoj pat skaidriais stulpais šauna į viršų. Padangėje srovės pradėjo pintis ir galiausiai susimetė į vieną didelį vandens kamuolį. Man bežiūrint, šis ėmė ūžti ir slinkti tolyn, stumdydamas žemiau kyburiuojančius debesėlius.
Minutėlę dar stovėjau išsižiojęs, bet tada supratau, kuo visa tai gresia. Jau buvau matęs ežerą, krintantį iš padangių, tad įtariau, jog šįsyk regiu jo pakilimą. Tai galėjo reikšti tik viena –
vandens kamuolys nekeliaus dangumi amžinai. Greičiausiai kas nors atspės jo vardą, ir šis besileisdamas vėl pridarys bėdos nekaltiems žmonėms.
Tai supratęs, pasileidau bėgti paskui skrendantį ežerą. Girdėjau, kaip man už nugaros kvatoja Upinis ir Valdonas, bet nebekreipiau dėmesio. Bėgti daug neteko. Vos už kelių žingsnių išvydau, kad kamuolys sustoja ir visaip ūždamas vartosi vienoje vietoje, virš plačios pievos.
Toje lankoje šienavę vyrai sunerimusiais veidais žvelgė į triukšmaujantį šešėlį. Jau žiojausi sakyti, kad čia atkeliavęs ežeras ir kad atspėjus jo vardą vanduo gali visus netikėtai užgriūti iš padangių. Tačiau vyrai praplyšo rėkti ir metę dalgius išsilakstė kas sau. Vos tik jie išsibėgiojo, vandens burbulas su griausmu trenkėsi žemėn.
Nustebau, kad ežerui neprireikė nei vardo spėjimo, nei dar kokių keistenybių. Šįsyk vanduo nepareikalavo aukų.
Kaip visad pavadinimus iš mažųjų žmonių sužinojau vėliau. Pasirodo, tas kamuolys pakilo iš ežero vardu Tyras, kurio vietoje po to liko tik pelkė. O lanka, kurioje tuomet buvo šienauta, dabar vadinama Kašučių ežeru.
Nors ir bijojau, smalsumo vedinas grįžau į vietą, kur Upinis su Valdonu pakėlė vandenį. Norėjau jų paklausti, ar visus ežerus, kurie iš padangių nukrenta, jie ir išjudina. Tik jau nei vieno iš brolių neberadau. Lengviau atsidusau, kad išvengiau šiek tiek gąsdinančio pokalbio, ir vėl pasileidau jūros link.

Imta iš: Kotryna Zylė. „Milžinas mažylis“, Aukso žuvys, 2014

Kotryna Zylė

Kotryna Zylė (Zilinskienė) – grafikos dizainerė, studijos „Prim Prim“ bendraturėtoja, dviejų knygų vaikams („Milžinas mažylis“ (leidykla „Aukso žuvys“, 2014 m.) ir „Didžioji būtybių knyga“ (leidykla „Aukso žuvys“, 2016 m.)) autorė ir iliustratorė. Baigusi grafinio dizaino bakalauro ir magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Įvairių grafinio dizaino konkursų laureatė. Debiutinė autorės knyga „Milžinas mažylis“ buvo atrinkta į geriausių 2014 metų knygų vaikams penketuką. 2017 m. Kultūros ministerijos suburta knygos meno ekspertų komisija „Didžiąją būtybių knygą“ premijavo kaip gražiausią 2016 m. knygą vaikams.