Tomas Dirgėla

Domas ir Tomas: dingusios šluotos byla (ištrauka)

1. Mokykla kaip visos

O dabar įsivaizduok mokyklą, paprastą eilinę mokyklą. Kad ir lygiai tokią, kokią lankai pats. Jei bent kartą per savaitę nepramiegi pamokų (o išimčių juk būna visada, tiesa?), turėtum žinoti, kad mokykloje yra:
• ILGI KORIDORIAI, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo specialiai sukurti ne kam kitam, o bėgioti. Deja, netrukus supranti, kad tai tik apgaulė – vos pabandęs pagerinti bėgimo antro aukšto koridoriumi rekordą, išgirsti neaišku iš kur prie tavęs išdygusios mokytojos pastabą:
– NEBĖGIOOOOOOOT!!!!!
Ir nelieka nieko kito, kaip tik laukti geresnių laikų rekordui gerinti...
• PALANGĖS, ant kurių patogiai įtaisius savo sėdimąją, šalia dar galima pasidėti ir trylika su puse kilogramų sveriančią kuprinę, apsunkusią nuo kioske pirktų saldainių (žr. penktą punktą), ir bent kiek nors truputį pailsinti kojas po bandymo sumušti bėgimo mokyklos koridoriumi rekordą. Žinoma, ilsėtis gali tik iki tol, kol priėjusi ta pati mokytoja pamėgins susprogdinti tavo ausų būgnelius:
– ANT PALANGĖS NESĖDĖĖĖĖĖĖĖĖT!!!!!
Guodžia nebent tai, kad laikinai apkurtęs turi puikų pasiteisinimą praleisti likusias tos dienos pamokas. Na, arba gali pasilikti ir į mokytojos klausimą „AŠ JUK TAVĘS KLAUSIU, GAL APKURTAI?“ nieko neatsakyti.
• VALGYKLA, pritvinkusi žuvies kotletų, kopūstų ir žuvies kotletų su kopūstais kvapų. Taip, tiktai kvapų, nes visų šių patiekalų skonis beveik kaip bulvių košės, tik iš popieriaus. Ir net ne spalvoto, o paties pigiausio puskartonio. Skaniausia, ko gali užkąsti – tai įvairios sriubos:
1. DIETINĖS: barščiai – dvidešimt litrų vandens ir ketvirtis buroko; žirnių sriuba – tiek pat vandens ir aštuoni žirniai; sveikuolių – vanduo.
2. FIRMINĖS: rauginta kopūstų sriuba – tikrai taip, ne raugintų; jūreiviška jūrinė – litras vandens ir du kilogramai druskos; sočioji sriuba – šlakelis vandens ir vakarykščių pietų likučiai; Rekso svajonė – vanduo su vištienos ir kiaulienos kauliukais.
• MOKYTOJAI, kurie prie lentos pakviečia kaip tik tada, kai pamokai būni nepasiruošęs, nors dvidešimt trims pamokoms prieš tai buvai atmintinai išmokęs pusę algebros vadovėlio. Arba dar blogiau – kai nusiperki kolos su nuolaida ir prieš pat pamoką supranti, kad tavo kelnės šlapios, nes buteliuko dugnas buvo įskilęs… Negana to, po pamokos Jono Valančiūno ūgio mokytoja pakviečia žemiausią klasės mokinį nuvalyti lentą. Vargšelis net pasistiebdamas, net pasišokinėdamas niekaip nepasiekia lentos viršuje priraitytų raidžių...
• SALDAINIŲ KIOSKAS – tikra atgaiva po valgyklos maisto (žr. trečią punktą) arba vietoje jo. Kioske yra keturiolikos rūšių pieniško šokolado, dvidešimt vienos rūšies saldžių, rūgščių bei saldžiarūgščių guminukų, aštuonių rūšių limonado su saldikliais arba su labai daug saldiklių, trijų rūšių kramtomosios gumos, sproginėjančios burnoje skirtingu galingumu ir... drožtuką, dėl kurio saldainių kioskui leidžiama vadintis raštinėmis prekėmis ir veikti šalia mokyklos.
• VALYTOJAS, kuris pamokų metu tuščiais koridoriais stumdo šluotą ir vis kažką murma po nosimi, pvz.:
MUR MUR MUR!
IŠ KUR ČIA TIEK ŠIUKŠLIŲ, PO GALAIS?
KODĖL ČIA TIEK MAŽAI ŠIUKŠLIŲ? BE REIKALO NUĖJAU IŠ VIENO KORIDORIAUS GALO Į KITĄ!
KURIEMS GALAMS REIKĖJO ŠITĄ BANDELĘ SUTRUPINTI ANT PALANGĖS, O NE SUSIKIŠTI Į BURNĄ?
KODĖL TUOS MAŽUS ŠIUKŠLINTOJUS APSKRITAI ĮLEIDŽIA Į MOKYKLĄ? BE MOKINIŲ ČIA BŪTŲ DAUG ŠVARIAU!
Beje, valytoją paminėjau ne tik dėl to, kad knygoje būtų daugiau žodžių. Šluotos valdymo meistras yra vienas pagrindinių šios istorijos veikėjų, bet apie jį – truputį vėliau. O dabar persikelkime į mokyklą, kuri ne kaip visos...

2. Mokykla ne kaip visos

Tikrai ne visos mokyklos yra tokios, kaip aprašiau pirmame skyriuje. Miestamiesčio miesto Miestiečių mokykla, kurioje ir vyksta veiksmas, atrodo štai taip:
• Mokiniai net raginami mokytojų su jais palenktyniauti, nė už ką nebėgioja koridoriais.
• Populiariausias valgyklos patiekalas yra šviežių kopūstų salotos su trintų kopūstų padažu ir dviguba porcija šviežiai spaustų svogūnų sulčių.
• Saldainių kioskas prekiauja šviežiomis daržovėmis ir nespėja jų užsiauginti, nes vien per ilgąją pertrauką mokiniai nusiperka apie 200 kg morkų, beveik toną ridikėlių, 1 342 pomidorus ir 140 kg agurkų…
Tikriausiai jau supratai, kad paistau nesąmones. Net jei mokiniai iš tiesų pirktų tiek daržovių, tai tikrai ne tam, kad jas valgytų ir virškintų – būtų per daug keista. Juk tuomet saldainiams vietos tiesiog nebeliktų!
Tačiau tik pagalvok, ką galima nuveikti su:
• 200 kg morkų: auginti visą sunkvežimį triušių; visas suvalgyti ir tapti superherojumi Morkažmogiu; nunešti atgal į parduotuvę ir už atgautus pinigus nusipirkti nuosavą sraigtasparnį.
• Su beveik tona ridikėlių: nusipirkti trūkstamą kiekį dar ridikėlių ir turėti lygiai toną; nusipirkti tris kibirus grietinės ir vakarienei susimaišyti salotų; paslėpti po lova ir eiti miegoti.
• Su 1 342 pomidorais: nuvažiuoti į Ispaniją ir sudalyvauti pomidorų mūšyje; išsispausti tris šimtus stiklinių pomidorų sulčių ir jas išgėrus apsivemti; nudažyti geltonai ir parduoti kaip citrinas.
• Su 140 kg agurkų: supjaustyti griežinėliais ir vėliau suklijuoti atgal; padovanoti žalią spalvą mėgstančiam draugui; paslėpti po lova šalia ridikėlių.
Grįžkime prie Miestamiesčio mokyklos. Ji buvo lyg ir įprasta eilinė mokykla, kitaip sakant – kaip visos (žr. pirmą skyrių), tačiau sykį viskas apsivertė aukštyn kojom.
Vieną rytą valytojas savo spintelėje neberado šluotos, kuri jau trejus metus jam ištikimai tarnavo, kol pats valytojas tarnavo koridoriams, koridoriai tarnavo mokinių ir mokytojų batams, batai – kojoms, o kojos tarnavo…
Nesvarbu.
Taigi, neradęs šluotos valytojas Valius nuskubėjo tiesiai pas mokyklos direktorių Liudą Mėmę ir viską jam išklojo:
– Ateinu šįryt, atsidarau spintelę, o mano šluotos ir nebėr! – drebančiu iš jaudulio balsu rėžė valytojas.
– Ar tikrai gerai apieškojai, Valiau? – ramiai paklausė direktorius.
– Gerai. Netgi keturis kartus uždariau spintelę ir vėl atidariau, o šluotos vis tiek nebuvo.
– Negerai, Valiau, labai negerai, – įsikišęs į nosį pirštą ir jį sukinėdamas mąstė direktorius Mėmė, bet netrukus prisiminė esąs ne vienas ir pirštą ištraukė.
– Gal, sakau, reikėtų naują nupirkti? Dabar kaip tik nuolaidos šluotoms…
– Negalime sau leisti tokios prabangos, – tarp pirštų vartydamas auksinį rašiklį kalbėjo direktorius. – Ta šluota buvo dar visai nauja, mokykla ją pirko vos prieš trejus metus. Kitą galėsime įsigyti tik po ketverių…
– Tai ką man daryti, kuo šluoti koridorius?
– Hmm, – vėl susimąstė Liudas Mėmė ir jau buvo bekeliąs pirštą prie nosies. – Gal koridorius ir klases išklokime laikraščiais? Trumpam, kol atsiras tavo šluota. Juk negalėjo ji imti ir pradingti. Per porą dienų tikrai turėtų atsirasti...
– Gera mintis, galime pabandyti. O iš kur gauti laikraščių?
Direktorius prie burnos prisikišo nedidelį mikrofoną ir visoje mokykloje per garsiakalbius nuskambėjo balsas:
DĖMESIO, KALBA DIREKTORIUS. RYTOJ PAS MUS APSIGYVENS KETURI ALIGATORIAI, TRYS KOBROS IR BŪRYS NUODINGŲ AFRIKOS VORŲ. KOL RASIME NARVUS, VISI JIE PO MOKYKLĄ LAKSTYS LAISVI.
Ne, čia tikrai ne tas atvejis, kai paistau niekus. Tiesiog mokyklos direktorius Liudas Mėmė prieš tai vadovavo zoologijos sodui ir dabar kartais susipainiodavo.
Kai vaikų klyksmas nutilo, direktorius pasitaisė:
DĖMESIO, KALBA DIREKTORIUS MĖMĖ! RYTOJ KIEKVIENAS MOKINYS PRIVALO Į MOKYKLĄ ATSINEŠTI PO LAIKRAŠTĮ. JEI TO NEPADARYS, Į MOKYKLĄ NEBUS ĮLEIDŽIAMAS.
Džiaugsmingas mokinių juokas nuskambėjo po visą mokyklą, o direktorius Liudas ir vėl pasitaisė:
NORĖJAU PASAKYTI, NEBUS IŠLEIDŽIAMI!
Vaikai nutilo ir likusi pamoka prabėgo įprastai – aidint mokinių knarkimui...

3. Laikraštinės grindys

Grindų gali būti visokiausių:
• Padengtų kilimais (kai kurie žmonės kilimus kabina ant sienų – matyt, moka jomis vaikščioti).
• Išklotų plytelėmis.
• Šimtą metų neplautų.
• Bambukinių.
• Medinių.
• Neplautų trejus šimtus metų.
Kaip jau pastebėjai, šiame sąraše laikraštinių grindų nėra. Tad Miestamiesčio mokyklos direktorius Liudas Mėmė padarė didžiulį darbą – atrado naują grindų rūšį ir grindologijos mokslą pasuko nauja kryptimi… Bet grįžkime į mokyklą.
Direktoriaus nurodymu kiekvienas mokinys turėjo atsinešti po laikraštį. Prie įėjimo į mokyklą stovėjo du mokytojai su sąrašais ir šį tą žymėjosi.
+ TOKĮ ŽENKLĄ PRIPAIŠYDAVO PRIE MOKINIO SU LAIKRAŠČIU
– O ŠTAI TAIP BRŪKŠTELĖDAVO PRIE MOKINIO BE LAIKRAŠČIO
Nuskambėjus skambučiui į pirmąją pamoką, mokyklos fojė stūksojo didžiulis laikraščių kalnas. Toks didžiulis, kad pasiekti jo viršūnę būtų buvęs iššūkis net labiausiai patyrusiems pasaulio alpinistams, o kalnų ožiai čia tuoj pat pasiklystų ir, nusigraužę ragus, persikraustytų į artimiausią miestą.
Direktorius Mėmė stovėjo užvertęs galvą, tačiau viršūnės nesimatė. Prisiminęs, kad vidinėje švarko kišenėje turi akinius, užsikabino juos ant nosies, ir laikraštinė viršukalnė kaipmat pasirodė.
Priėjęs valytojas Valius taip pat užvertė galvą ir atsiduso:
– Ech… Seniai norėjau pamatyti kalnus.
Direktorius Liudas telefonu įamžino Valių kalno fone ir nuotrauką įkėlė į valytojo feisbuką. Po ja pasipylė komentarai:
VALIAU KUR TU CIA DABAR?
TETI PARVESK LAUKTUWIU
GERB. VALIAU, KADA GRĄŽINSITE SKOLĄ? BANKAS
NU VALIUK IR PRASIGIVENAI!
VALIAU BUSIU TAVO ZMONA
Ir taip toliau ir panašiai.
– Šitas kalnas iki rytojaus ryto turi atsirasti ant mokyklos nosies, – sukinėdamas pirštą savo nosyje Valiui pareiškė direktorius, bet netrukus pasitaisė: – Gal blogai išgirdai, sakiau ant mokyklos grindų.
Valius pasikasė galvą, nes nieko nesuprato.
– Kad tas kalnas ir taip ant mokyklos grindų…
– Kad tave… Išklok mokyklos grindis šitais laikraščiais, – rodydamas į kalną paaiškino Liudas Mėmė.
Valius linktelėjo.
Kai mokykloje baigėsi paskutinė pamoka ir koridoriai ištuštėjo, prie kalno išsirikiavę stovėjo laikraščių neatsinešę mokiniai.
– Kadangi nevykdėte direktoriaus nurodymo, turėsite su manimi iškloti šiais laikraščiais mokyklos grindis, – paaiškino Valius ir bakstelėjo į trisdešimt du kibirus, ant kurių buvo užrašyta: TRISDEŠIMT DU KIBIRAI KLIJŲ.
Pirmiausiai reikėjo visus koridorius ir klases ištepti klijais. Manydami, kad mokykla jau visiškai tuščia, mokiniai su valytoju priešaky liejo grindis tiršta mase. Kai po kelių valandų jau buvo baigę ir ruošėsi kloti laikraščius, kitame mokyklos gale pasigirdo šauksmas:
– EEEI, KAS NOOOORS!!!
Iš pradžių ir Valius, ir mokiniai vaidino nieko negirdėję – manė, kad nėra čia kuo didžiuotis, jei tuščioje mokykloje girdi balsus… Bet kai tai ir toliau kartojosi, visi vaikai ir valytojas susižvalgė ir tą pačią akimirką vėl išgirdo vaiduoklišką šūksnį:
– VAAAALIAAAAU!!!
Mokiniai iš baimės užsimanė į tualetą ir išsibėgiojo po namus (nors kai kurie iki namų ir nespėjo). Valytojas kaipmat išbalo – garsas sklido nuo direktoriaus kabineto, o ir priminė ne ką kitą, kaip… Miestamiesčio mokyklos direktorių Liudą Mėmę!
Valius pasileido bėgti lipniais koridoriais. Jei nors sekundei sustos, jo batai amžiams prilips prie mokyklos grindų. O tada tik ir spėk raudonuoti:
DAKTARĖ. Valiau, ir kaipgi peršalote kojas?
VALIUS. Ai… Vaikščiojau be batų.
DAKTARĖ. O juk suaugęs žmogus esate. Valiau, Valiau…
Arba:
ŽMONA. Valiau, o kur tavo batai?
VALIUS. Ai…
ŽMONA. Vėl po barus naktimis slampinėjai. Valiau, Valiau…
Ir dar:
DEŠINYSIS BATAS. O kur mūsų Valius?
KAIRYSIS BATAS. Pametė mus kaip kokius batus.
ABU BATAI (choru). Valiau, Valiau…
Bėgdamas valytojas net keturis kartus pagerino bėgimo mokyklos koridoriais rekordą. Truputį sulėtinęs greitį ir atlikęs staigų posūkį, Valius pamatė koridoriaus gale prie savo kabineto klijuose stovintį direktorių Mėmę.
Valytojas vis artėjo, tačiau nežinojo, ką daryti – jei sustos, prilips ir pats. Padidinęs greitį jis ištiesė ranką į šoną ir, bėgdamas pro direktorių, čiupo jį už švarko skverno… Tačiau direktorius Liudas ir toliau stovėjo klijuose kaip stovėjęs, tik pusė jo švarko dabar buvo valytojo rankose.
– Išlipkit iš batų ir šokit ant manęs, – apsisukęs ir vėl artėdamas prie direktoriaus šūktelėjo Valius.
Pastarasis skubiai atsirišo batų raištelius, atsargiai ištraukė kojas ir čiupo bėgančiam valytojui už pečių.
Valius skuodė iš visų jėgų, o direktorius Mėmė, rankomis apsivijęs jam kaklą, vis žvilgčiojo apačion. Kaskart pažiūrėjus į žemę, jį apimdavo vis didesnė baimė nukristi, tad direktorius dar tvirčiau apsikabindavo valytoją, kol galų gale atsisėdo jam ant pečių.
Valiaus jėgos vis seko, nors priekyje, mokyklos fojė, jau matėsi laikraščių kalnas.
– Šokit nuo manęs ir bėkit pirmyn! – sušuko Valius, jau beveik sustojęs.
Direktorius nušoko ir pasileido bėgti. Kadangi valytojas sumažino greitį, jo batai visiškai prilipo prie grindų. Iššokęs iš jų, pasileido paskui direktorių ir pamatė prie jo stovintį mokyklų inspektorių Kukulaitį…

4. O dabar tai šakės!

Kad būtų aiškiau, kaip tą akimirką viskas atrodė ir kodėl dabar šakės, paaiškinsiu:
• Vos įžengus į Miestamiesčio mokyklą, stūksojo didžiulis laikraščių kalnas. Šalia jo stovėjo trisdešimt du kibirai, o grindys blizgėjo ir skleidė keistą kvapą.
• Prie laikraščių kalno stovėjo direktorius Liudas Mėmė. Viskas būtų gerai, bet direktorius turėjo tik pusę švarko, o batų neturėjo nė tiek. Ir kojinė buvo tik viena, nes kita per skubėjimą pasiliko bate.
• Visas uždusęs, sušilęs ir prakaitu trenkiantis valytojas Valius stovėjo be batų, o iš abiejų kojinių buvo išlindę mažiausiai po vieną kojos pirštą.

Taigi tokį vaizdą pamatė į mokyklą įžengęs mokyklų inspektorius Kukulaitis.
– Direktoriau Mėme, laukiu paaiškinimo, – išpyškino dairydamasis tai į kalną, tai į suplėšytą direktoriaus švarką, tai į kojas, tai į blizgančias grindis…
– Kad čia nėra ko ir aiškinti! – linksmai sušuko direktorius. – Tiesiog šiandien mokykloje vyko…
– Vakarėlis! – užstrigusią direktoriaus mintį pabaigė Valius, pats nelabai suprasdamas, kodėl pasakė būtent taip.
– Neblogas vakarėlis buvo… – įvertino Kukulaitis, nenuleisdamas akių nuo direktoriaus švarko.
– Čia tiesiog tokia vakarėlio aprangos tema. Ji vadinosi…
– Pusė! – vėl užbaigė Valius. – Reikėjo, kad ant kūno būtų tik pusė kurio nors vieno drabužio.
– Taip, tikrai, – nusišypsojo Liudas Mėmė.
Inspektoriaus žvilgsnis nuo švarko nusileido žemyn ir sustojo prie kojų.
– Aha, ir batas tik vienas, – nusijuokė inspektorius Kukulaitis, pirštu rodydamas į direktoriaus batą, bet netrukus surimtėjo ir pažvelgė į Valių. – O kurio tavo rūbo yra tik pusė?
Valius sutrikęs atsisuko į direktorių, o šis tuo metu pažvelgė į Valių. Valytojas nebežinojo, kaip toliau išsisukti, tad mintyse sukūrė planą:
1. SUSKAIČIUOTI IKI TRIJŲ.
2. VISU GREIČIU IŠBĖGTI IŠ MOKYKLOS.
3. UŽSUKTI NAMO, PABUČIUOTI ŽMONĄ IR SŪNŲ.
4. ĮSĖSTI Į PIRMĄ PASITAIKIUSĮ LĖKTUVĄ IR IŠSKRISTI.
5. PASIKEISTI VARDĄ IR PAVARDĘ.
6. ATIDARYTI KEBABŲ KIOSKĄ.
7. PO PENKIOLIKOS METŲ GRĮŽTI NAMO IR TAPTI LIETUVOS PREZIDENTU.
Kad mokyklų inspektorius Kukulaitis jo nepavytų, Valius sumanė prieš išbėgdamas jam ant galvos užmaukšlinti kibirą nuo klijų. Jau tiesė ranką jo paimti, bet išgirdo Liudo Mėmės balsą.
– Valius, inspektoriau, vakarėlyje nedalyvavo. Jis kaip visada rūpinosi švara…
Po šių žodžių valytojas atsikvėpė ir pagalvojo: „Kaip gerai, kad nespėjau imtis savo plano – juk kebabų gaminti tai nemoku!“
Inspektoriaus akys ėmė bėgioti klijais išteptomis grindimis. Dar vienas žingsnis į priekį, ir jo batus ištiks direktoriaus ir Valiaus batų likimas. Bet inspektorius Kukulaitis stovėjo vietoje, nes šiame skyriuje problemų ir taip nemažai. O jeigu ir jis priliptų, tai būtų bėda kaip reikiant...
Pakėlęs galvą nuo grindų, inspektorius atsisuko į Mėmę.
– O kas grindims nutiko?
– Grindims? – klausimu atsakė direktorius, vaidindamas nustebusį ir žiūrėdamas į aiškiai matoma lipnia apybalte mase padengtas grindis. – O kas gi joms nutiko? Grindys kaip grindys…
Inspektorius bedė pirštu ten, kur baltavo didelis klijų gniutulas.
– Štai čia – kas tai, direktoriau Mėme? – paklausė inspektorius.
Direktorius pažvelgė sau už nugaros ir vėl atsisuko.
– Kur „čia“?
– Štai ČIA, juk rodau, – savo kailyje netvėrė inspektorius, dar arčiau prie klijų gniutulo prikišęs pirštą.
Liudas Mėmė, pakėlęs galvą, pažvelgė į lubas ir atsisuko į inspektorių.
– Nieko nematau.
– Va ČIA. Juk rodau. Pirštu! – netekęs kantrybės ėmė šaukti inspektorius, pirštą prie gniutulo prikišęs pusės centimetro atstumu.
– Aaa, čia… – pradėjo direktorius ir tuoj pat pritrūko žodžių.
– Čia mano darbas. Nusprendžiau išbandyti grindų valymą vašku.
– Taip, visai pamiršau! Valius man šiandien kažką minėjo, – lengviau atsikvėpė direktorius Mėmė.
Mokyklų inspektorius norėjo kažką sakyti, bet suskambo jo mobilusis. Pažvelgęs į ekraną apsisuko eiti, bet prieš tai direktoriui tarė:
– Nežinau, Mėme, kas čia tavo mokykloje vyksta, bet po savaitės aš sugrįšiu. O tada… – kad sukeltų įtampą skaitytojams, inspektorius Kukulaitis išėjo taip ir nebaigęs sakinio.
– Mums liko septynios dienos, per kurias turime rasti tavo dingusią šluotą! Jei inspektorius Kukulaitis atėjęs ras netvarką, mums tikrai bus šakės… – nuogąstavo Liudas Mėmė su pirštu nosyje.
– Bet sprendžiant iš šio skyriaus pavadinimo, šakės turėjo būti jau dabar, – nustebo Valius.
– Tai džiaukis, kad nebuvo, – murmtelėjo direktorius ir pridūrė: – Ir išvis, kaip valytojas tu per daug protingas.

Imta iš: Tomas Dirgėla. „Domas ir Tomas: dingusios šluotos byla“. Tyto alba, 2016

Tomas Dirgėla

Tomas Dirgėla užaugo Palangoje, ten baigė senąją gimnaziją. Vėliau – lietuvių filologiją Lietuvos edukologijos universitete. T. Dirgėla yra IBBY Lietuvos skyriaus bei Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Nuo 2016 m. pabaigos – profesionalus rašytojas, šiuo metu išleidęs penkias knygas: „O tempora“ (Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2013 m.), „Apie raganą Šiokiątokią“ (leidykla „Dominicus Lituanus“, 2014 m.), „Domas ir Tomas: dingusios šluotos byla“ (leidykla „Tyto alba“, 2016 m.), „Kai balandis buvo papūga: pagal tikro balandžio pasakojimą“ (leidykla „Dominicus Lituanus“, 2016 m.), „Domas ir Tomas 2: išklerusio autobuso detektyvas“ (leidykla „Tyto alba“, 2017 m.).
2014 m. autorius buvo apdovanotas IBBY Lietuvos skyriaus premija už reikšmingiausią debiutą, o 2015 m. knyga „Apie raganą Šiokiątokią“ dalyvavo „Metų knygos rinkimų“ akcijoje.
T. Dirgėlą gyvenime auklėja žmona, du vaikai, katinas ir šuo.