Urtė Uliūnė

Kitokia svirplelio diena (ištrauka)

Muzikinė Dėžutė ir Smaragdų Vėrinys

Buvo kartą nepaprastai daili Muzikinė Dėžutė. Jau ir pati nebeatminė, kiek laiko ji stovi ant erdvios, saulės nutviekstos palangės. Vakarėjant Dėžutė lange puikiai matydavo savo atspindį – juodą, laku dengtą blizgų paviršių, šonuose – auksu išraižytus povus ir balandžius, aksomu apmuštas keturias grakščias kojeles. Tai buvo išties labai daili, paslaptinga Muzikinė Dėžutė.
Vieninteliai prabangiosios gyventojos ramybės drumstėjai buvo svečiai, apsilankę jos šeimininkės namuose. Vos spėjus įžengti į svetainę, jų dėmesį iškart patraukdavo blizgantis juodas daiktas ant palangės. Nekantraudami prieidavo artyn ir vos supratę, kad tai Muzikinė Dėžutė, atsargiai pakeldavo dangtelį ir išgirsdavo stebuklingą melodiją, žavinčią ir sielą, ir protą. Nė vienas klausytojas negalėjo nusakyti, kokia tai melodija – liūdna, romantiška, linksma, paslaptinga ar pakili. Melodijos negalėjai apibūdinti žodžiais. Jos klausydamiesi vieni pasijusdavo bebraidantys po lietaus balas, kiti – bevaikštinėjantys po gaivų sodą, treti netikėtai atsidurdavo ūksmingo miško proskynoje. Tomis akimirkomis Muzikinė Dėžutė pajusdavo palaimą! Paslaptinga melodija, sklindanti iš jos vidaus, buvo jai visų didžiausias turtas.
Taip ir bėgo Dėžutės gyvenimas. Rytais ją pasitikdavo šilti saulės spinduliai, vakarais užmigdydavo jaukus mėnulis. O ypač laimingos būdavo tos dienos, kai pas šeimininkę į svečius užsukdavo nepažįstami smalsūs žmonės ir gėrėdavosi Muzikinės Dėžutės melodija.
Tačiau vieną vakarą atsitiko nelaimė, kuri aukštyn kojom apvertė visą Muzikinės Dėžutės gyvenimą. Patyliukais niūniuodama savo melodiją, Dėžutė staiga pajuto, kad jos viduje kažkas trakštelėjo ir nutrūko, kad atsitiko kažkas labai negera... Bet Dėžutė neturėjo kam pasiskųsti, ji tegalėjo laukti, kol kas nors paaiškins, kas gi nutiko.
Ilgai laukti nereikėjo. Jau kitą dieną pasisvečiuoti užsuko nematyti žmonės. Kaip ir galima buvo tikėtis, svečiai nekantraudami pravėrė Muzikinę Dėžutę. Ir... juos pasitiko tyla. Jokios melodijos, nė vieno garselio!
Muzikinė Dėžutė suprato, kad išsipildė šiurpiausia nuojauta – jos melodija dingo amžiams...
Tai buvo neapsakomo skausmo akimirka. Dėžutei atrodė, kad ji tęsiasi begalybę. Liūdesys užtvindė viską aplinkui – palangę, langą ir visą kambarį. Iš širdgėlos ji nebematė nepatenkintų žmonių žvilgsnių, nebegirdėjo nusivylusios šeimininkės balso. Nebejuto, kaip vėliau ji keliavo iš rankų į rankas, - šeimininkė nešiojo Dėžutę pas įvairiausius meistrus tikėdamasi pagalbos. Deja, melodija taip ir nesugrįžo, niekas negalėjo to pakeisti. Nagingiausias meistras, kuriam šeimininkė nuvežė Dėžutę, patvirtino, kad mechanizmas sugedęs nepataisomai ir melodijos neįmanoma atgaivinti.
Po kurio laiko Dėžutė vėl buvo grąžinta ant palangės. Ji su kartėliu mąstė, kad jau nebegali vadintis Muzikinė Dėžutė. „Dabar tesu paprasta nebyli dėžė blizgančiu paviršiumi“, - pamanė ji. Dėžutė tapo pagiežinga ir irzli – taip jai buvo lengviau, nei nuolatos liūdėti.
Tačiau didžiausias pyktis Dėžutę užplūdo tada, kai vieną rytą šeimininkė švelniai pakėlė jos dangtelį ir ant raudono aksomo paguldė kažką šaltą ir sunkų.
– Nors ir nebetarnauji man kaip Muzikinė Dėžutė, puikiai atstosi papuošalų dėželę. Šiam senam ir garbingam Smaragdų Vėriniui tai pati tinkamiausia vieta, – patenkinta tarė šeimininkė ir uždėjusi dangtelį nuėjo.
Dėžutė įniršo. Kas per vėrinys!? Kokią teisę jis turi gulėti joje, ant gražiojo aksomo? O dar tie smaragdai, žėrintys ir blaškantys dėmesį. Tas papuošalas, ko gero, pasiutiškai pasipūtęs!
– Tikiuosi, tau nesunku mane laikyti, – po valandžiukės nedrąsiai, bet draugiškai tarstelėjo Vėrinys.
Dėžutė nesiteikė atsakyti. Ji tyliai liejo apmaudą, nors mieliau už viską būtų ėmusi garsiai burbėti. Tačiau juodas lakas ir prabangus aksomas neleido jai išsiduoti.
Naujasis įnamis nutarė kaip nors prakalbinti Dėžutę:
– Turbūt pyksti ant manęs, kad taip įsibroviau. Bet aš juk nekaltas, mudu galėtume susidraugauti.
„Prakeiktasis, jis dar bando apsimesti supratingas“, – pamanė Dėžutė. Tačiau net pati nepajuto, kaip įniršis po truputį ėmė slūgti. Jai dar niekada gyvenime nebuvo tekę šnekėtis su kuo nors akis į akį.
– Man nereikia tavo užuojautos. Puikiai galiu gyventi ir be tos melodijos, jei jau taip nori žinoti, – sausai išdrožė ji.
Vėrinys nustebo:
– Kokios melodijos?
Dabar jau Dėžutė sukluso:
– Tai tu nežinojai, kad anksčiau aš buvau ne šiaip sau kokia, o Muzikinė Dėžutė? Kad iš mano vidaus, iš ten, kur dabar guli tu, sklido nuostabi melodija?..
– Ne. Nežinojau, – paprastai atsakė papuošalas.
Dėžutė sutriko.
– O ką tu žinojai? – pagaliau ryžosi paklausti.
– Na, aš mačiau, kad tu labai graži, ir maniau, kad šeimininkė tavo viduje laiko pačius brangiausius savo papuošalus. Todėl nepaprastai apsidžiaugiau sužinojęs, kad ir aš čia atsidursiu, – papasakojo Vėrinys.
– Bet juk matai, kad, be tavęs, čia daugiau jokių papuošalų nėra, – nekantriai suniurzgė Dėžutė.
– Matau. Pamaniau, gal šeimininkei ir esu pats brangiausias... Juk man jau daugiau nei šimtas metų!
– Kaip keista: iš Muzikinės Dėžutės tapau papuošalo dėžute. Nežinau, ar priprasiu prie tavęs, – prisipažino ji.
Vėrinys užjaučiamai atsiduso:
– Bent pamėgink. Juk tavo gyvenimas nesibaigė. Tik truputį pasikeitė.
Ilgainiui Dėžutė ir Vėrinys susidraugavo. Bičiuliai šnekučiuodavosi kiauras naktis, Dėžutė nebejautė nei pykčio, nei liūdesio. Dabar jos pareiga buvo globoti Smaragdų Vėrinį ir jis tapo jos melodija. Į svečius atėję žmonės nekantraudami pakeldavo dangtelį ir susižavėję aikčiodavo išvydę viduje žalią spindintį vėrinį. Juodas blizgantis lakas, auksu žėrintys paukščiai ant Dėžutės šonų ir žalias smaragdų spindesys pakerėdavo kiekvieno akį. Kartais šeimininkė papuošalą paimdavo ir po keleto valandų grąžindavo atgal. Dėžutė visada nekantriai jo laukdavo.
O kai būdavo ypač geros nuotaikos, Dėžutė tyliai paniūniuodavo Vėriniui savo melodiją, ir visi žėrintys smaragdai akimirksniu sušildavo.

Imta iš: Urtė Uliūnė. „Kitokia svirplelio diena“, Nieko rimto, 2010

Mažasis pabėgimas (apysakos rankraščio ištrauka)

1 skyrius
Susipažinkite: laboratorinė žiurkė, vardu Pipa


Vienoje iš daugybės triukšmingų, niekad nemiegančių miesto gatvių, kur vienas po kito nuolat lekia automobiliai, stovi senas, penkių aukštų daugiabutis namas. Penktame to namo aukšte yra langas, kurį šeimininkai padabino skaisčiai raudonomis užuolaidomis, vienintelėmis tokiomis visame didžiuliame name. Tiesiog neįmanoma nepastebėti tokių skaisčiai raudonų.
Bet ne ryškios užuolaidos yra įdomiausias dalykas, kurį gali išvysti žvilgtelėjęs į tą langą penktame aukšte...
Kartais, įpusėjus dienai, kai saulė atsisuka tiesiai į langą, apačioje švelniai sušiurena, virpteli užuolaidos, ir ant palangės staiga pasirodo... balta žiurkė.
Pirmiausia ji atsargiai apsidairo, tuomet įsidrąsina ir patogiai įsitaiso visai šalia lango atbrailos. Taip arti, kad jos ilgi balti ūsai atsiremia į stiklą.
Žiurkė turi raudonas akis, kurios atrodo kiek šiurpiai. Tačiau snukelis visai negrėsmingas, labiau kiek liūdnas ir vienišas. Žiurkė žvelgia pro langą į lauke augančius senus kaštonus, ir jos žvilgsnis darosi vis ilgesingesnis. Gyvulėlis pavydžiai stebi medyje tupinėjančius paukščius – zylutes, žvirblius, kartais – balandžius. Kokie jie visi triukšmingi ir laimingi... Niekam nė motais už storo stiklo tupinti keista balta žiurkė.
Žiurkė tupi ir mąsto. Žmonės ją ir jos gentaines vadina „laboratorinėmis“. Labaratorinės dėl to, kad kartkartėmis pasitarnauja žmonijos labui – ir ne kur kitur, o būtent laboratorijose. Padeda protingiems mokslininkams atlikti svarbius tyrimus. Bet ši žiurkė niekada nėra buvusi laboratorijoje. Gyvena ji dviejų kambarių bute su savo šeimininke, kurios labai dažnai nėra namuose. Vis darbai darbeliai... Bent jau taip žiurkei kartoja pati šeimininkė.
Baltakailei vardą sugalvojo jos šeimininkė. Parsinešė ją kartą dėžutėje namo, pasidėjo ant stalo ir tarė:
– O narvelį tau jau turiu. Pamatysi, koks erdvus ir jaukus. Dabar beliko nuspėti, koks bus tavo vardas. Gal pati pasiūlysi?
Žiurkė, žinoma, pasikalbėti su savo šeimininke negalėjo, nes ši tebuvo paprastas žmogus, žiurkių kalbos ji nemokėjo. Akimirką palaukusi, moteris pasiėmė gyvulėlį ant rankų:
– Mąsčiau apie keletą variantų, bet... Labiausiai tave tiks vadinti Pipa. Taip, Pipa.
Šeimininkė dar kiek pastebeilijo į mažąją bičiulę, kuri tada buvo tokia mažutė, kad lengvai tilpo jos delne ir paleido į narvelį, kuris priminė į rūmus – tiek visokių įdomių ir smagių daiktelių jame buvo prikrauta... Ir mažas medinis namukas, ir besisukantis metalinis ratas, ir du skirtingi indeliai grūdams, o kur dar laipteliai į erdvų antrą aukštą!
Kol Pipa buvo maža, narveliu labai nesidžiaugė. Ilgėjosi savo brolių ir seserų, norėjo daugiau šilumos ir artumo, didesnės kompanijos. Todėl didžiąją laiko dalį praleisdavo medinio namelio viduje, giliai įsiraususi į minkštą šieną.
Vėliau, kai paaugo ir pasidarė itin smalsi, su didžiausiu nekantrumu laukdavo, kol šeimininkė išleis ją iš narvelio pabėgioti bute. Vos tik atsiverdavo narvelio durelės, Pipa švysteldavo lauk ir apšmirinėdavo kiekvieną buto kampelį. Pirmiausia apžiūrėdavo virtuvę – ten dažnai rasdavo kokį gardų trupinėlį. Tai sausainio gabaliuką, tai užsilikusį sudžiūvusios duonos trupinį. Sykį Pipai nepaprastai pasisekė – tolimiausiame virtuvės kampelyje, po stalu, ji aptiko visai nemažą šokoladinio torto gabalėlį. Pasičiupo jį, suspaudė letenėlėse ir, pasislėpusi už šaldytuvo, be didesnių dvejojimų žvaliai sudorojo. Jei kiek vėliau šeimininkė būtų įdėmiau nužvelgusi savo augintinę, tai, be abejonės, būtų pastebėjusi šokoladinuotus jos ūselius...
Svetainėje Pipai toli gražu nebūdavo taip įdomu. Jei nepatingėdavo, žiurkė užsikardavo ant knygų lentynos viršaus ir laipiodama nuo lentynos ant lentynos gerai pasportuodavo. Po to uodegos galiuku užsikabindavo ant kokios nors storesnės knygos ir sūpuodavosi žemyn galva. Na ir prisijuokdavo šeimininkė!
Kai Pipa visai suaugo, šeimininkė beveik nuolatos palikdavo jos narvelio duris praviras. Tad net kai būdavo visame bute viena, Pipa galėdavo šeimininkauti kiek tinkama.
Sykį ji netyčia užlipo ant televizoriaus pultelio ir baisingai išsigando, kai šis įsijungė ir iš kažkur pradėjo sklisti neaiškūs garsai. Pasirodo, tuo metu per nacionalinę televiziją transliavo jubiliejinį simfoninio orkestro koncertą. Iš pradžių Pipa slėpėsi po pagalve ir nekantriai laukė, kol triukšmas nutils, tačiau po kiek laiko nusprendė, kad tas triukšmas skamba visai gražiai. Jai ypač patiko pučiamieji. Taigi žiurkė patogiai įsitaisė ant pagalvės ir įsijautusi pažiūrėjo visą koncertą. Po to vėl užsilipo ant pultelio ir televizorius išsijungė. Nuo to karto Pipa gana dažnai nuobodžias valandas vienumoje leisdavo žiūrėdama televiziją. Ir ypač džiaugdavosi, kai transliuodavo kokį koncertą...
Sykį Pipa aptiko šeimininkės kvepalų kolekciją. Čia buvo gal dešimt vienas už kitą gražesnių stiklinių, blizgančių buteliukų, kuriuos šeimininkė laikė ant mažos spintelės šalia savo lovos. Pipa jau iš tolo užuodė keistus ir stiprius kvapus, kurie sklido visam kambaryje. Priėjusi artyn, ji tyčia apvertė vieną buteliuką ir visaip jį vartaliojo, kol kamštelis nuriedėjo į šalį. Ant spintelės pasipylė lipnus skystis. Pipa sušlapo visą papilvę ir po to tris dienas čiaudėjo, nes kvepėjo kaip visa kvepalų krautuvė. Šeimininkė, grįžusi namo, ne juokais supyko. Kvepalų buteliukus ji paslėpė stalčiuje, kad Pipa daugiau nieko nebesudaužytų.
Kaip jau minėjau, Pipa buvo labai protinga žiurkė. Taigi visai greitai ji išmoko atsidaryti stalčių pati. Tam prireikdavo nemažai jėgų. Bet kai turi tokią galingą uodegą ir ilgus nagučius, tai nesunkiai gali patekti į bet kurį namų stalčių!
Tačiau pati mėgstamiausia žiurkės vieta visame bute buvo saulėta ir šilta palangė, ant kurios ji praleisdavo valandų valandas. Pro langą buvo matyti visas rajonas, ilga triukšminga gatvė. Ir ko tik neteko išvysti Pipai!.. Skubantys žmonės, katinai, šunys ir visi kiti nė neįtardavo, kad pro raudonas užuolaidas juos stebi protinga balta žiurkė.
Retsykiais, žvelgdama pro langą, Pipa susimąstydavo giliau nei įprasta ir tuomet ją užklupdavo netikėtas liūdesys. Tai buvo keistas jausmas. Net uodegos galiuką nudurdavo kažkoks šaltas, nemalonus jausmelis, lyg kas skaudžiai žnybtų ar timpteltų žiurkę už ūso. Pipos šeimininkės vis dažniau nebūdavo namie. Ji atsikeldavo anksti ryte, atmestinai įberdavo grūdų į žiurkės indelį ir išskubėdavo į darbą kartais net neatsisveikinusi. Net nepažvelgusi į nekantraujančias gyvulėlio akis. Pipa vis laukė, kada šeimininkės darbai pasibaigs... Tačiau kuo toliau, tuo mažiau šeimininkė kreipė dėmesį į savo augintinę. Vakarais grįžusi namo ji beveik niekada nebepasišnekėdavo su Pipa, nebepasidalindavo su ja dienos įspūdžiais. Šeimininkė tiesiog užmiršo, kad turi ištikimą baltakailę bičiulę, kuri jos laukdavo kiekvieną mielą dieną.
Betupėdama ant palangės, Pipa svajodavo apie ką nors, su kuo galėtų bent truputėlį paplepėti ar pažaisti. Ilgai stebėjusi paukščius, žiurkė nusprendė, kad jie gana kvaili padarai ir kad su jais rasti bendrą kalbą jai būtų nelengva. Žvelgiant į juos iš šono, atrodė, jog sparnuotieji nesusikalba net tarpusavyje, vienas su kitu. Jie tebuvo skardžiabalsiai triukšmadariai...
Vieną niūrią, nuobodžią, bet itin saulėtą popietę, Pipai į galvą šovė mintis bėgti iš namų. Imti ir pabėgti. Į tą triukšmingą gatvę, į miestą, kur visi šnekasi, klega, kur retai kas vaikšto po vieną. Tačiau geriau įsižiūrėjusi į burzgiančius automobilius, lakstančius vaikus ir kitus didelius sutvėrimus, žiurkė paprasčiausiai išsigando. Juk kas nors gali ją tiesiog sumindyti... Sunku mažam padarėliui šitokiame dideliame pasaulyje. Ir Pipa persigalvojo, liko ant palangės, kur buvo nuobodu, bet užtat saugu.
Taip bėgo dienos. Pipa aptingo. Retai kada belakstydavo po butą. Kartais nė nekišdavo nosies iš narvelio – vis tiek nieko naujo tame bute ji nepamatys. O šeimininkė beveik visą laiką leisdavo savo nelemtame darbe...


2 skyrius
Kaip Pipa sutiko Murzių


Tačiau sykį atsitiko neįtikėtinas dalykas, kuris apvertė Pipos gyvenimą aukštyn kojomis...
Žiurkė šildėsi ant palangės ir jau buvo beužmieganti, kai staiga pamatė tokį vaizdą, kad vos nenusirito ant žemės. Visai prie pat lango, ant nusvirusios storos kaštono šakos tupėjo pasišiaušęs, rainas katinas. Jis taipogi šildėsi saulutėje. Visai nekeista, kad aplinkui neliko nė vieno sparnuočio – paukščiams tuo metu teko pasiieškoti kitų medžių.
Katinas kaip mat žiurkę pastebėjo. Nieko nelaukęs, jis, žinoma, pašiaušė nugarą ir pradėjo sėlinti lango link. Pipą tai labai prajuokino. Ji atsistojo ant dviejų kojų, pasirėmė į stiklą letenėlėmis ir nusivaipė. Katinas akimirką sustingo ir atrodė gerokai apstulbęs. Kiek vėliau atsipeikėjo ir piktai sušnypštė. Pipai ir tai pasirodė juokinga. Ji žinojo, kad katinai sutverti tam, kad neapkęstų visos jos giminės, tačiau lygiai taip pat žinojo, kad labaratorinės žiurkės skirtos tikrai ne katinų vakarienei. Tam yra prasčiokės žiurkės, kurių visuomet galima surasti purviniausiose miesto vietose... Pipa nusprendė paaiškinti katinui situaciją. Vargšelis vis dar įsitempęs tupėjo ant šakos ir žaliomis akimis įdėmiai sekė baltąją už stiklo. Virpėjo tik jo ūsų galiukai.
Pipa stryktelėjo ant lango rankenos ir visai nesudėtingai pravėrė langą, nors niekada anksčiau to nebuvo dariusi.
Katinas stovėjo pastiręs ir priblokštas. Pipa iškišo nosį pro lango tarpelį ir šūktelėjo:
– Nė nemanyk, kad aš tavo pietūs! Esu ne kokia paprasta žiurkė.
Rainasis dar labiau nustebo. Nieko nesuprasdamas, jis pradėjo irzliai judinti uodegą. Pipa tai kaip mat pastebėjo.
– Matai, manęs tu nesumedžiosi, nes aš skirta kam kitam. Tiesą pasakius, mudu turim šį tą bendro – šeimininkė mane laiko savo malonumui. Kaip ir taviškė... Kur gyveni? Turbūt kur nors netoliese?
Rainasis klausėsi Pipos ir kraipė galvą. Atrodė, kad jis svarsto, ar griebti žiurkę ir čia pat ją sudoroti, ar pasiklausyti, ką dar įdomesnio ji pasakys. Nė pats nepastebėjo, kaip atkirto:
– Šeimininkų neturiu jau daugelį metų ir net pamiršau, kaip jie atrodo.
Pipa susidomėjo.
– Vaje, kas gi jiems nutiko?
Katinas piktai nusisuko į šoną.
– Nieko jiems nenutiko. Tiesiog jų dideliuose namuose man nebeliko vietos.
Žiurkė susimąstė.
– Nesuprantu, tai jie tiesiog tave ėmė ir išmetė?..
– Būtent taip. Sykį šeimininkas grįžo namo, rado sudaužytą gėlių vazoną, įsiuto, sušuko „man jau gana“, čiupo mane į rankas, įsimetė į dėžę ir išvežė į artimiausią parką. Ten ir paleido. Paliko visiems laikams.
Pipai nuoširdžiai pagailo katino.
– Užjaučiu... Vargšelis. O niekad nebandei susirasti šeimininkų namų?
Katinas piktai sušnypštė.
– Man ir nereikėjo ilgai bandyt. Radau juos per valandą. Patupėjau kiek atokiau nuo vartų, pasižiūrėjau, kaip namo grįžo vaikai ir patraukiau atgal į parką. Niekada nekelsiu savo uodegos ten, iš kur mane šitaip išmetė. Kaip kokį šiukšlių maišą.
Pipa įsidrąsino ir kiek plačiau pravėrė langą, įsitaisė patogiau. Kaip smagu ir įdomu buvo šnekučiuotis su šituo katinu!
– Mano vardas Pipa. Gyvenu čia su savo šeimininke, kurios beveik niekada nebūna namuose. Kuo tu vardu?
– Man niekada nepatiko šis vardas, bet šeimininkas tokį išrinko... Murzius.
Pipa prapliupo juoktis, tačiau greit susitvardė, nes pamatė, jog katinui tai visai nejuokinga.
– Visai tu ne Murzius. Nors išsimaudyt gal ir nepakenktų... – draugiškai mestelėjo Pipa. Po to susimąstė ir pridūrė: – Ei, o kaip tu susirandi maisto?
– Kartais maisto palieka gailestingi žmonės. Ypač senos moterėlės, kurios gyvena vienos. Aš visada joms patinku. O kartais, blogesnėmis dienomis, tenka ieškot kąsnelio įvairiausiose pakampėse... Žinai, sykį visą savaitę badavau.
Žiurkė pasibaisėjo.
– Ir kaip gi tu išgyvenai?
– Esu užsigrūdinęs. Savaitė be maisto nėra pats baisiausias dalykas, koks gali nutikti benamiui katinui.
– O koks būtų pats baisiausias?
– Žiemos speigas. Jis dažnai nusineša ką nors iš mūsų gretų...
Pipa liūdnai žvilgtelėjo į katiną. Staiga jai pasidarė labai gaila jo raino susivėlusio, nušiurusio kailiuko. Ir tuomet žiurkei šovė į galvą puiki mintis.
– Užsuk pas mane į svečius, pavaišinsiu tave kuo nors... Šeimininkės vis tiek dar ilgai nebus namuose.
Katinas nepatikliai pasižiūrėjo į Pipą. Tuomet dirstelėjo į žemę apačioje kaštono, tuomet vėl į Pipą ir į raudonas užuolaidas. Nebedvejojo.
– Na, gerai, – tarė Murzius. – Užsuksiu.
Pipa pasitraukė nuo lango ir įleido svečią į vidų. Katinas minkštai nušoko ant puraus kilimo svetainėje. Lėtai dairydamasis slankiojo po kambarį ir apžiūrinėjo butą. Pamatęs Pipos narvelį paklausė:
– Ar dažnai čia leidi laiką, šitame narve? – paklausė.
– O ne! Nieku gyvu. Kartais grįžtu čia miegoti, tik tiek.
Pipa nutylėjo, kad būna, kai ji ištisą dieną pratūno narve ir nė neiškiša nosies lauk. Kažin, ar Murzius tai suprastų. Juk jis nuolat kelyje...
Katinas susidomėjęs apžiūrinėjo butą.
– Namai, kuriuose man teko gyventi, buvo daug didesni ir labiau blizgėjo. Šeimininkai turėjo daug visokių brangenybių... Porcelianinių skulptūrėlių, stiklinių indų ir krištolinių vazų... – tarsi pats sau sumurmėjo katinas. – Ten nuolatos būdavo baisu ką nors užkabinti su uodega ir sudaužyti.
Pipa nuskubėjo į virtuvę atnešti kokio skanėsto. Ant spintelės šeimininkė buvo palikusi lėkštutę su penkiais kumpio gabalėliais. Pipa pačiupo vieną ir nuvilko Murziui.
Katinas nė nemirktelėjęs taip skaniai sušveitė kumpį, kad Pipa nesvarsčiusi grįžo į virtuvę pačiupti dar vieno gabalėlio. Bet ir antrąjį Murzius prarijo su milžinišku apetitu. Žiurkė nusprendė, kad katinas labai alkanas ir atvilko visą likusį kumpį. Galbūt šeimininkė nė neprisimins, kad ten jį buvo palikusi...
– Lieku tau skolingas, – laižydamasis letenas tarstelėjo Murzius.
Pipos žandeliai nuraudo, tik per tankų baltą kailiuką katinas to negalėjo pamatyti.
Po to jie abu įsitaisė ant minkštos sofos svetainėje ir ilgai šnekučiavosi. Pipa pasakojo, kaip šeimininkė ją įsigijo ir kiek daug laiko jos anksčiau praleisdavo kartu, o Murzius atskleidė Pipai, kaip liūdna ir skaudu jam iš pradžių buvo, kai šeimininkas jį vieną, dar visai mažą, paliko vidury tamsaus parko. Visa laimė, kad bėgant laikui rainasis susirado daug draugų, panašių bėdžių kaip ir jis. Pasirodo, kai kurie iš jų jau gimė lauke, niekada neturėjo nei padorių šeimininkų, nei vardų, kuriuos jiems kas nors būtų davę.
Bičiuliai nė nepastebėjo, kaip atėjo vakaras. Katinas nusprendė palikti Pipą, nes bijojo, kad bet kada gali grįžti šeimininkė.
– Iki pasimatymo, Murziau. Tikiuosi, dar pasimatysime, – atsisveikindama tarė Pipa.
– Manau, kad pasimatysime. Lik sveika! – draugiškai palinkėjo katinas ir grakščiai liuoktelėjo per langą ant kaštono ir pradingo tarp žalių lapų.
Pipa tą vakarą nenustygo vietoje. Ji nė nepastebėjo, kaip šeimininkė nustebo, virtuvėje neberadusi kumpio...
Kitą dieną, vos likusi viena, Pipa patraukė ant palangės. Ji labai tikėjosi, kad kaštono lapijoje vėl pasirodys Murzius. Neilgai trukus taip ir atsitiko. Pipa nustebo, kai katino dantyse išvydo didelę bandelę, apibarstytą aguonomis!
– Vakar mane pavaišinai, tai aš tau taip pat šį tą atnešiau, – tarė Murzius ir padavė žiurkei bandelę.
Pipa atsikando gabalėlį ir nors šis buvo labai jau sudžiūvęs ir kietas, mandagi žiurkė neprasitarė katinui nei puse žodelio ir nuoširdžiai padėkojo.
Po to jiedu vėl sėdėjo ant minkštos sofos svetainėje ir šnekučiavosi. Murzius pasakojo apie verdantį miesto gyvenimą. Žiurkė viskuo stebėjosi ir susižavėjusi aikčiojo – gyvenimas už buto lango atrodė toks nepaprastai įdomus!..
– Taip, jis įdomus, užtat labai pavojingas. Mieste tave bet kurią sekundę gali suvažinėti greitas automobilis. Arba nuskriausti koks piktas žmogus. Žiemą gali mirtinai sušalti. Arba, dar blogiau, nusilpti iš bado... Tavo namai saugūs ir šilti, tu nuolatos turi maisto kąsnelį. Džiaukis, – nuoširdžiai sakė Pipai Murzius.
Bet žiurkė mąstė kitaip.
– Užtat čia mirtinai nuobodu... Bet kurią sekundę gali mirti iš nuobodulio. Labai džiaugiuosi, kad dabar atsiradai tu ir aš turiu su kuo paplepėti.
Pipa atitempė iš narvelio grūdų dubenėlį su pusryčio grūdeliais ir davė Murziui paragauti savo ėdalo. Šiam grūdai pasirodė daug neskanesni už kumpį ir jis nusprendė, kad turbūt labai greitai nusilptų ir pakratytų letenas, jei turėtų maitintis vien grūdais, kad ir pačiais brangiausiais.
– O gal norėtum Alpių šienelio? – siūlė Pipa.
– Tai kad ne, ačiū! – paniekinamai nusiviepė Murzius – juk katinai šieno neėda.
Pavakaryje jiedu atsisveikino iki rytdienos.


3 skyrius
Bastūnas Murzius vonioje


Kitą dieną žiurkė ir vėl Murzių pasikvietė į svečius. Pirmiausia pademonstravo, kaip pati moka įsijungti televizorių ir nupasakojo, kokias laidas jai jau teko matyti.
– Žinok, mums būtinai reikėtų kartu pasižiūrėti kokį koncertą... Manau, jog tau labai patiktų ta užburianti muzika... – svajingai tarė Pipa.
Deja, televizorių žiūrėti katinui nusibodo, nes simfoninė muzika jo nesužavėjo, tad bičiuliai sėdėjo ant sofos ir svarstė, ką gi čia nuveikus. Pipa nužvelgė šiurkštų, susivėlusį Murziaus kailį ir staiga į galvą jai šovė nutrūktgalviška mintis...
– Klausyk, Murziau, ar nenorėtum išsimaudyti?
Katinas spoksojo į žiurkę nieko nesuprantančiomis akimis.
– Kaip?!
– Nagi paprastai. Mačiau, kad šeimininkė turi vonioje gausybę visokių šampūnų, antpilų ir kitokių gėrybių, kurios labai skaniai kvepia... Jos plaukai būna labai švelnūs, kuomet išeina iš vonios. Žinau dar iš tų laikų, kai galėdavau tupėti jai ant peties... – Pipa liūdnai nunarino galvą ir prisiminė senus laikus.
Murzius susimąstė. Nužvelgė švarų, baltą, tiesiog spindintį žiurkės kailiuką ir saviškį – apšepusį, varganą ir jau visai purviną... Tuomet susigėdo ir nusprendė, kad jam išsimaudyti verta!
O Pipa laiko negaišo. Nulėkė į vonią, ir kadangi buvo mačiusi kaip, ryžtingai atsuko čiaupus... Tuomet iš kiekvieno buteliuko, kurių ant vonios krašto stovėjo visas tuzinas, į vonią pripylė visokiausių skirtingų spalvų skysčių... Vanduo pradėjo putoti, visą butą persmelkė malonūs šampūnų ir balzamų kvapai.
– Gali šokti į vonią, Murziau, – pranešė bičiuliui žiurkė.
Katinas liuoktelėjo ant vonios krašto, truputį padelsė, bet galų gale įsidrąsino ir paniro į putojantį vandenį...
– Nieko sau, Pipa! Maudytis nėra taip blogai, kaip maniau! – po kelių akimirkų išniręs ir gerai pasipurtęs džiugiai pranešė Murzius.
Pipa visą tą laiką tupėjo ant vonios krašto ir stebėjo besimaudantį katiną. O kai Murzius po gero pusvalandžio išsiropštė iš vonios, jo kailiukas buvo pašviesėjęs bent keliais tonais... Ne tik pašviesėjęs. Kailis kvepėjo, blizgėjo ir buvo toks švelnus!
Nužvelgęs save veidrodyje, Murzius tarė Pipai:
– Dabar atrodau beveik taip pat, kaip atrodžiau prieš šeimininkui išmetant mane iš namų...
Po to jiedu dar truputį pasėdėjo ant sofos, palaukė, kol Murziaus kailiukas visai išdžius. O tada katinas ir vėl iškeliavo.
Turbūt nė nereikia sakyti, kokia nustebusi, pasipiktinusi ir net išsigandusi buvo šeimininkė, kai grįžusi rado vonios kambarį šlaputėlį... Šeimininkė dar tą patį vakarė paskambino santechnikui, nusprendusi, kad bus prakiurę vamzdžiai....
O Pipa visą vakarą jautėsi be galo laiminga, naktį net susapnavo sapną, kuriame jiedu su Murziumi plaukiojo spindinčiame šiltame ežere...

Urtė Uliūnė

Gimiau 1989 m. Šiauliuose. Baigiau Šiaulių Juliaus Janonio gimnaziją. Vilniaus universitete pabaigiau Lietuvių filologijos bakalauro studijas, vėliau, Šiaulių universitete – Literatūrologijos magistrantūrą.
Rašyti pradėjau labai anksti, dar vaikystėje. Prisimenu, jog paprastai laisvalaikį leidau prie rašomojo stalo, o ne lakstydama kieme. Tėvų namuose iki šiol stalčiuose nugulę krūvos ranka prirašytų sąsiuvinių, kuriuose kurpiau vaikiškus romanus.
Dalyvavau įvairiuose literatūriniuose konkursuose, buvau įvertinta. Sukaupusi drąsą žengiau tolyn – 2007 m. pasirodė pirma mano knyga „Miegančios boružės“ (leidykla „Nieko rimto“) Ši knyga buvo išrinkta geriausia debiutine 2007 Metų knyga vaikams. Antrasis pasakų rinkinys „Kitokia svirplelio diena“ (leidykla „Nieko rimto“, 2010 m.) buvo pripažintas geriausia 2010 metų pasakų knyga. 2014 m. kartu su Lietuvos vartotojų instituto komanda išleidome „Netikėtus nutikimus“ (Lietuvos vartotojų institutas, 2014 m.) – pirmąją Lietuvoje knygą Brailio raštu, kurioje akliesiems ir silpnaregiams per nuotaikingus pasakojimus pristatomos vartotojų teisės. 2014 m. paramos ir labdaros fondas „Mamų unija“ išleido knygą „Pasakų namučiai“, skirtą vėžiu sergantiems vaikams ir jų šeimoms. Čia pateko ir mano pasaka „Ką sakė Kanopėlės širdis“. 2015 m. tapau Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos leidžiamo Lietuvos pirmoko paso teksto autore.
Šiuo metu esu ištekėjusi, gyvenu ir dirbu Šiauliuose.